Įkvepiantis interviu su trijų vaikų mama apie motinystę: „Nekelkime sau nerealių reikalavimų“

Trijų dukrų mama kaunietė Laura Rudokienė iki motinystės buvo mokytoja, bet dabar ją mamos pažįsta, kaip projekto „Autentiška motinystė“ kūrėją, mamų vedlę, kuri buria mamas į gentis, moko paleisti savo emocijas ir rašo mamoms knygas. Socialinėje erdvėje prisistatanti, kaip Laura Oras, trejų Luknės, dvylikos Aistės ir keturiolikos Mėtos, mama įsitikinusi kad niekas geriau nesupras ir nepalaikys nei mamos kitas mamas. Tad ir pokalbis su ja, apie motinystės iššūkius ir dovanas.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

2022-06-26 13:41

– Labai daug mamų jaučiasi nepakankamos – nepakankamai geros mamos, nepakankamai tobulos figūros, nepakankamai gerai išauklėjusios vaikus... Ar susidūrėte su šiuo nepakankamumo fenomenu?

– Tai ypač dažnas reiškinys, kurį, tikriausiai, patiria visos mamos, vienu ar kitu metu, trumpesniais ar ilgesniais tarpais. Pirmiausia tai kyla iš visuomenės standartų ir reikalavimo, kokia turi būti mama, ir mūsų noro tai atitikti, bet kokia kaina, net jei reikalavimai nerealistiški ir mums visai netinkami. Pavyzdžiui, kad mama turi daryti viską: ir rūpintis vaikais, ir buitimi, ir vakariene, ir dar turėti mylimą veiklą, puikiai atrodyti, visada švytėti ir visada jausti tik teigiamus jausmus. Juk čia tik motinystės atostogos! Ar norit tokių atostogų? Aš, ačiū, ne! Geriau jau eisiu į darbą!

Iš čia kyla labai daug neatitikimo ir reikalavimų sau, kaip mamai, nes iš šalies atrodo, kad kitos spėja, susitvarko, joms pavyksta, ir jų vaikai stebuklingai klauso. Mūsų dukros prie kitų žmonių irgi tapdavo „auksinės“, ir visi sakydavo, kaip mums pasisekė, tokie ramūs vaikai! Tik svečiams išėjus jos būdavo, kaip ir visi vaikai, su viskuo, su visais jausmais ir poreikiais.

Auginant tris, žinau, kaip yra iš tiesų, ir kaip jaučiasi mamos, ir kaip spėja ar nespėja visur ir viską! O spėti įmanoma, tik ne taip kaip mes tikimės ir įsivaizduojame. Jei būnu su vaiku, tai netvarkau namų, jei gaminu maistą, tai nežaidžiu su vaikais ir visa kita. Čia mūsų prioritetas ir tik mes galim nuspręsti, kas tą dieną, tą akimirką man yra svarbiau. Ir svarbiausia – nesigraužti, nekaltinti savęs ir nereikalauti neįmanomo! Gamtoje visada yra balansas: veiksmas ir poilsis. Kodėl mes bandom paneigti gamtos dėsnius norėdamos įrodyti – galiu viską?

Iš čia kyla antroji priežastis – mes nesijaučiam vertingos pačios savaime. Dėl to, kad esame. Tikime, kad vertę ir meilę, šiuo metu pripažinimą, kad esu gera mama, galime nusipelnyti tik įrodydamos kitiems, kad esu gera, darau gerai, viską spėju, mano vaikai tik laimingi, mandagūs ir valgo tik sveiką maistą ir taip toliau. O ar jausiesi gera, jei trečią dieną virsi koldūnus? Jei vaikai nesidalins žaislais su kitais? O kodėl turėtum nesijausti? Kas pasakė, kad tai blogis? Ar tai, kad per tą laiką pailsėjai yra blogai?

Šis fenomenas turi labai daug gylio, labai daug įsitikinimų ir paslėptų jausmų į kuriuos pažvelgus atrakiname labai daug laisvės savyje.

– Kaip prasidėjo jūsų pačios kelionė atrandant pasitenkinimą savo šeima, veiklomis ir gyvenimu?

– Auginant vyresniąsias buvau labai pavargus, net išsekusi, išsisėmusi, rėksnė tiek, kad jau nebenorėjau būti ir su vaikais. Norėjau tik vieno – ramybės ir pabūti viena. Pirmas žingsnis buvo susivokti ir pripažinti sau, kad jau nebenoriu taip, kaip yra. Žinojau, tik viena, kad noriu kažko paprasto, lengvo ir labai efektyvaus, kad veiktų čia ir dabar bei padėtų iš viso to chaoso išeiti.

Gyvenimas taip veikia, jei nori – duoda. Tik pasiimti reikia pačiai. Tada dar nežinojau, kad norint pakeisti netenkinančią motinystę, nepavyks pakeisti vyro ar išauklėti vaikų, vis tik reiks atsigręžti į save, savo jausmus, norus ir pradėti tą kelionę nuo savęs. Ir man labai patinka šitas dėsnis – nepatinka, skauda, negerai – o ką tai sako apie mane, ką jaučiu, kuo tikiu? Tik tai išsiaiškinusi tampu tikra kūrėja to, ko norėčiau. Žinoma, kartais tikrai nepatogu ir nesmagu, labai norisi suversti kaltę kitam.

– Kaip atsirado projektas „Autentiška motinystė“ ir kam jis skirtas?

– Man labai patinka įvairios vaikų auginimo filosofijos, jose randu labai daug išminties ir gražių dalykų. Tik jas skaitydama vis lyginau, kaip auginu pati? Kas man svarbu? Ir supratau, kad svarbiausia motinystėje man yra girdėti save, rinktis, kaip noriu auginti, priimti sprendimus, kurie man atrodo teisingi nesiteisinant anytai ar kaimynei.

Autentiška motinystė – mamai, kuri nori jaustis laisvai ir atsipalaidavusiai savo pasirinkimuose, žinoti, kas geriausia jai ir jos vaikams ir išdrįsti tuo gyventi. Autentiška mama yra savo esmėje, susijungime, unikalume, išsiskleidime, žydėjime. Savo vaikus ne auklėja ar moko, o įkvepia savo gyvenimu, išdrįsti, mylėti, gyventi savo svajonę! Ir tai kiekvienos mūsų prigimtis.

– Buriate mamų gentis – kas tai yra? Kam mamoms dar mamų?

– Aš sakyčiau taip, duokite mamoms dar mamų (juokiasi)! Niekas negali suprasti kitos mamos geriau nei kita mama. Aš taip ilgai norėjau, kad vyras mane suprastų... Na, ne taip, kaip vyrai sako „taip, suprantu, tau sunku“ (kvatoja), bet taip, kad jausčiausi suprasta iki ląstelių, o nuo supratimo užsipildytų visas mano vidus. Ir tik po kokio dešimtmečio supratau – tai tiesiog neįmanoma! Neįmanoma taip giliai suprasti patirties, kurios nepatyrėme, o mamos, beveik visos gyvename tuo pačiu. Žinoma, kažkas skiriasi, bet esminis pojūtis „esu mama“ lieka tas pats.

Iš pradžių, vedžiau asmenines konsultacijas, bet pabandžius grupėje, kai mamos pradeda dalintis, kuo gyvena, kaip jaučiasi, kas sunku ar lengva ir išgirdusios, kad ir kita jaučiasi beveik, o galbūt visai taip pat gimė poreikis ir mamų genčiai. Nes būnant kartu užplūsta tas begalinio supratimo, palaikymo ir lengvumo jausmas, kai žinai, kad ir ką pasakysiu – būsiu suprasta ir priimta. Linkiu kiekvienai atrasti tokią savo gentį!

– Mokote paleisti emocijas – juk visos kultūringos mamos žinome ir net vaikus mokome, kad rėkti ir sakyti ką galvoji nėra labai mandagu! Kas yra emocijų paleidimas ir kam jis skirtas?

– O taip! Jei būti mandagiai veiktų – būtume laimingiausia šalis! Kam skirta? Kiekvienam, kas nori išlipti iš besikartojančių situacijų rato ir kasdien jausti daugiau džiaugsmo, pasimėgavimo ir lengvumo. Ką mes išmokome? Tai apsimesti, kad „negerų“ jausmų nejaučiame arba kišti juos taip giliai, kad nei kiti, nei aš jų nematyčiau. Čia visai kaip su saldainiais, jei kišiu į kišenę, net tada, kai ji jau pilna, jie pradeda iš jos byrėti. Kaip atrodo, dėl ko pratrūkstame ne vietoj, ne laiku ir visai dėl smulkmenų? Paleisti emocijas – tai nėra lyg atsukti gaisrininko žarną į kitus ir visus ištaškyti (juokiasi).

Paleisti emocijas – pirmiausia pripažinti, kad taip, jaučiu pyktį, bejėgiškumą, nusivylimą ir dar daugybę net neapsakomų kitų jausmų. Leisti tam jausmui būti, smalsiai patyrinėti. Esmė – leisti emocijai pratekėti kūnu, patirti ją ir taip ji atsipalaiduoja. Kartu atsipalaiduoja ir įtampos kūne, besikartojančios situacijos. Taip mes sugrįžtam į mums natūralią meilės būseną.

– Naujausias jūsų kūrinys – „Mamaknygė“. Ką mamos joje perskaitys?

– Man labai norėjosi, kad mamos ne tik skaitytų, bet ir patirtų. Žinau, kad reta kuri turi laiko skaitiniams, tai mano tikslas buvo atskleisti minimaliai teorinių žinių, kitokio požiūrio kampo iškart su praktiniu pritaikymu.

Tikrai noriu matyti atsipalaidavusias mamas, švytinčias jų akis, todėl savo dešimtmečio patyrimą sudėjau į 12 mėnesių kelionę, kad pokytis įvyktų palengvintų būdu. Man visada norėjosi – lengvai, greitai, efektyviai. Neatsisakiau to savame gyvenime, tuo dalinuosi ir su kitomis.

– O kas yra šviesos kortelės, šviesos papuošalai? Kodėl taip svarbu šviesa?

– Šviesos kortelės mamoms – tai 54 priminimai kasdien, kad viskas su tavim yra gerai, kad tu gali jaustis visaip, kad gali vaikams jausti ne tik meilę, kad jau turi sparnus ar juos išskleisi. Tai tarsi fokusas rinktis ramybę ir laimę. Kai darom tai kasdien – gyvenimas neliks nepastebėjęs! Už pastangas jis visada apdovanoja.

Su šviesos papuošalais – lygiai taip pat, tik čia jau fokusas į vieną savybę ar būseną, pavyzdžiui, meilė, gausa, malonumas ir kiti. Aš vadinu tai raktais.

Mes visada galime rinktis ką pastebėti – džiaugsmą ar pyktį, tvarką ar šiukšles. Ir ką stebime – tą auginame. Pastebime daugiau pykčio – auginame situacijas, kur išgyvensime tai. Pradėsime pastebėti grožį – jo matysime daugiau. Tiesiog toks dėsnis.

– Auginate tris dukras – kiek jūsų pačios asmeninė kelionė pakeitė santykį su jomis?

– Visų pirmą iš mamos rėksnės tapau girdinčia ir atliepiančia. Rodos, ar reikėtų ko nors daugiau? Bet visa tai pakeitė viską kardinaliai. Visų pirma supratau, kad mes vaikus mylime skirtingai – ne labiau ar mažiau, bet kitaip. Kiekvieną unikaliai, taip kaip reikia jam, jo būdui, supratimui, poreikiui.

Nebeturiu noro jų pakeisti, sukontroliuoti jų jausmų audrų, tiesiog galiu ramiai tame išbūti. Man lengva jas priimti, jų paaugliškas išraiškas. Nebūtinai pritariu, bet jos žino, kad visada esu ir būsiu saugumo uostas, kuris palaikys ir padrąsins, kad ir ką jos nuspręstų ar pasirinktų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.