– Apkeliavusi pasaulį jūsų šeima nusėdo Lietuvoje. Kodėl namais pasirinkote Lietuvą?
– Lietuvą mes labai mylime. Pagyvenusiai Londone ir Liuksemburge mūsų šeimai Vilnius yra tarsi aukso viduriukas. Nuostabi gamta, gyvas ir veiklų pilnas miestas, draugiška šeimoms aplinka. Mano vyras prancūzas nesutinka, jog lietuviai pikti ir nedraugiški žmonės. Atvirkščiai, jis žavisi kokie žmonės Lietuvoje motyvuoti, veiklūs, bendraujantys, keliaujantys. Nors Lietuvoje negyvenau 9 metus, bet lankydavausi pakankamai dažnai. Kiekvienus metus grįždavau bent mėnesiui ar dviems ir visi mano darbdaviai žinojo šią sąlygą – jog mane reikės išleisti dirbti iš Lietuvos.
Tiesa pasakius, apie kraustymąsi į Lietuvą mes nei ilgai svajojome, nei planavome. Matyt, tai tapo visų susidėjusių aplinkybių rezultatu. Tuo metu gyvenome Liuksemburge ir neseniai buvome nusipirkę namą, kurį įsirenginėjome sau. Planavome ten gyventi daug metų, o tuomet prasidėjo koronaviruso pandemija, kuri parodė, kad galima dirbti iš bet kur. Mes Lietuvoje turėjome sklypą, todėl pasibaigus namo įsirengimui Liuksemburge pradėjome svajoti apie namą Vilniuje.
Ir galiausiai gavome kvietimą registruoti mūsų trimetį į mokyklą. Kadangi esame keliautojų šeima, dar norėjosi pabėgti nuo privalomo mokslo ir bent kelis metus turėti visišką laisvę laiko ir kelionių atžvilgiu.
Nenoriu nuskambėti klaidingai. Jokiu būdu nesu prieš mokslą, bet esu visiškai įsitikinus, jog kelionė su šeima atrandant naujas kultūras gali vaikui duoti daug daugiau nei dvi savaitės mokykloje. Pati pamačiau, kaip kelionės skatina sūnaus žingeidumą, norą išmokti naujų dalykų ir būdamas trijų jis pradeda skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
– Papasakokite, ką tuos devynerius metus veikėte užsienyje?
– Penkerius metus gyvenau Londone. Po jų jau su vyru išsikraustėme gyventi į Liuksemburgą. Nuo pirmųjų mėnesių Londone įsidarbinau skaitmeninės reklamos srityje ir per visus tuos metus ten ir pasilikau. Po trijų metų gavau pasiūlymą prisijungti prie vienos didžiausios pasaulyje vaizdo transliacijų gyvai įmonės ir būtent darbas ten ir įgyta patirtis man įsimins visam gyvenimui.
Tačiau, kad ir kaip mylėjau savo darbą, Londono gyvenimas nuolatiniame bėgime šiek tiek dusino ir norėjosi ramesnio ir patogesnio gyvenimo būdo. Tad akys pakrypo link Liuksemburgo, kur mano vyras gyveno prieš atvykdamas į Londoną. Tiesiog vieną dieną vakarieniaudami nusprendėme, kad laikas pokyčiams čia ir dabar. Sekančią dieną išėjome iš darbų ir pradėjome pakuotis daiktus. Savo karjerą pratęsiau reklamos agentūroje Liuksemburge, kur dirbau iki pirmojo sūnaus gimimo. Kadangi motinystės atostogos Liuksemburge trumpos, o aš sunkiai susitaikiau su mintimi, jog kelių mėnesį sūnelį reiks palikti darželyje, todėl su visu vyro palaikymu išėjau iš darbo ir nuo to laiko mėgaujuosi motinyste 100 proc.
– Pirmagimis sūnus metų gimtadienį paminėjo 30-tą kartą skrisdamas lėktuvu – iš kur tiek kelionių?
– Taip, jo pirmojo gimtadienio rytą mes valgėme tortą Milano oro uoste. Dar iki vaiko gimimo mes su vyru keliavom itin daug ir net kolegos darbe juokdavosi klausdami, ne ką mes veiksime šį savaitgalį, bet kur būsime.
Net susižadėjus su vyru mums nebuvo jokių dvejonių – tradicinių vestuvių nebus. Užuot kėlę puotą mes dviese išvykome į savo gyvenimo kelionę ir susituokėme Prancūzijos Polinezijoje. Kuomet tėvai tokie, tai ir vaikams pasirinkimo nėra (juokiasi).
Keliauti pradėjome nuo sūnaus pirmų dienų. Tiesa, iš pradžių tik automobiliu. Jau trečią gyvenimo dieną mes važiavome į Prancūziją aplankyti senelių.
O pirmasis skrydis įvyko, kai jam buvo 2,5 mėnesiai – keliavome į Lietuvą aplankyti šeimos. Tuoj pat grįžus išskridome į Lisaboną, o dar po savaitės jau ir į tolimą kelionę į Martinikos ir Gvadelupės salas. Norėjome pabėgti nuo šaltos žiemos Europoje keliaudami po salas visą gruodį ir sūnus sutiko pirmąsias Kalėdas paplūdimyje Martinikos saloje. Iki pirmojo gimtadienio jis aplankė labai daug Europos valstybių ir šiek tiek egzotiškesnes kryptis kaip Martinika, Gvadelupa, Vietnamas, Balis.
Pandemija mus labai stipriai sustabdė. Bet vos atsiradus galimybei, mes keliaujame ir gimus antrajam sūnui.
– Kritikai nepamirš pasakyti – juk vaikai nieko neprisimena ir nesupranta, kam vargintis? Kodėl svarbu keliauti su vaikais?
– Na, visu pirma manau pirmoji klaida yra galvoti, jog kelionės su vaikais yra vargas. Tai laikas su šeima dalinantis įspūdžiais. Mes ir į keliones nežiūrime kaip į poilsį. Mums tai labiau nuotykiai, patyrimai, pažinimai ir dažnai grįžtame labiau pavargę nei prieš, bet pilni tiek daug gerų emocijų.
Taip, pirmųjų kelionių vaikai neprisimins, bet kiekviena nauja patirtis augina juos kaip asmenybes. Dabar vyriausias trejų metų sunus jau prisimena paskutines keliones, klausinėja apie tas šalis ir net svajoja apie ateinančias keliones. Mes dažnai rodome jam kelionių nuotraukas, papasakojame, ką veikėme, tad nors ir neturi tų tikrųjų prisiminimų, jis juos susikuria pagal mūsų pasakojimus. Jį domina šalys, žemynai, skirtingos kalbos. Labai dažnai mūsų apie tai klausinėja.
Keliaudami mes neimame žaislų, nenaudojame ekranų ir leidžiame jiems visiškai įsijausti į aplinką – patirtis parodė, kad to puikiai užtenka. Tereikia viską pateikti kaip nuotykį ir vaikai į tai puikiai įsijaus. Neseniai teko praleisti 11 valandų nakvojant Helsinkio oro uoste. Pora dienų prieš pradėjome pasakoti, koks nuotykis mūsų laukia, kad pirmą kartą gyvenime jis praleis naktį oro uoste ir jam ši patirtis buvo tokia puiki ir įsimintina.
– Persikraustymas, antrasis mažylis, namo statybos – ar dar lieka laiko kelionėms?
– Taip. Ir tik taip. Kaip mes sakome, jei tik vaikučio sveikata leidžia, jis niekada negali būti priežastis, dėl kurios nekeliautumėme.
Deja, šiuo metu laiko daugiau reikalauja namo statybos. Kadangi aš pati organizuoju visą procesą, reikia daug laiko būti Vilniuje. Ir tik dabar matome palankesnes sąlygas kelionėms po pandemijos. Kadangi Europa visa iškeliauta, domimės tolimesnėmis kryptimis, bet, deja, dar iki labai nesenai jos buvo sunkiau pasiekiamos. Šiais metais keliavome iki Tailando ir nors esame skiepyti, reikėjo dar kelių testų asmeniui, įskaitant vaikus. Vien tai labai stipriai išpučia kelionės biudžetą. Tad, tikimės, jog viskas judės teigiama kryptimi ir kelionės pamažu vėl taps daug paprastesnės.
– Kokios kryptys aplankytos šiais metais? Ką dar planuojate?
– Šiais metais keliones esame stipriai apleidę, nes namo statybos tapo prioritetu tiek laiko, tiek biudžeto atžvilgiu. Taip pat tai mūsų pirmoji vasara Lietuvoje. Kol visoje Europoje dabar yra itin karšta, mes mėgaujamės gaivia, žalia vasara prie Lietuvos ežerų. Tiesa, po šios žiemos supratome, jog ilgos lietuviškos žiemos mums ne itin patinka, tad šiais metais, manau, vyksime žiemoti šilčiau.
Prieš šventes praėjusiais metais lankėmės Dubajuje ir buvome kelias dienas apsistoję mažame viešbutyje dykumoje, nes aš jau senai svajojau apie naktį dykumoje. Su mažais vaikais dar nesiryžome miegoti palapinėje, bet mažas viešbutukas viduryje niekur buvo pats tas. Pavasarį keliavome į Tailandą ir visai nesenai grįžome iš kelionės po Atėnus ir Zakinthos salą. Šiuo metu planų neturime jokių, bet jau gal kitą savaitę vėl keliausime. Niekada negali žinoti, nes visas keliones planuojamės visiškai paskutinę minutę. Kelionę į Graikiją pradėjau planuoti antradienį, o šeštadienį mes jau skridome.
– Dalijatės šeimos gyvenimo ir kelionių akimirkomis instagrame „Donatadvx“- ko dažniausiai klausia sekėjos?
– Dažniausiai užduodami klausimai yra susiję su viešbučių, skrydžių maršrutų rekomendacijomis.
Kiek teko pastebėti įvairiose kelionių grupėse Lietuvoje keliaujančios šeimos vis dėlto dažniausiai renkasi keliones su agentūromis ar kiek sėslesnes keliones. Mamos nemažai pergyvena dėl vaikų užimtumo kelionės metu, maitinimo, o pas mus viskas paprasta. Pasas kišenėje, vaikas po paranke ir galima lėkti į kelionę. Neapsikrauname nereikalingais daiktais. Vaikai įgalina savo vaizduotę ir puikia žaidžia su tuo, ką randa aplinkoje.
– Sakote, susiorganizuoti kelionę labai lengva – kaip jūs planuote šeimos keliones? Kiek kreipiatės į profesionalus?
– Niekada nesame keliavę į agentūros organizuotą kelionę. Visas keliones planuoju aš ir man tai labai patinka.
Renkamės savarankiškas keliones, nes nemėgstame savaitę laiko leisti vienoje vietoje, keliauti autobusais su kitais turistais. Keliaudami mes vadovaujamės anglišku posakiu „go with the flow“. Keliaudami į naują vietą užsisakome tik pirmą naktį, o jau tuomet apsižiūrėję, kur mums patinka, ten ir traukiame. Dažnai įvairiuose forumuose rekomenduojamos vietos būna itin komercinės ir turistinės ir ne tai, ko mes ieškome.
Keliaudami mes kas naktį ar dvi keičiame nakvynės vietą, ieškome mažiau turistinių vietovių, bendraujame su vietiniais. Pavyzdžiui, Balyje prie populiarių krioklių bus tokia minia žmonių, kai tuo tarpu mums vietiniai parodė, kur džiunglių takeliais nuėjus galima rasti laukinių įspūdingų krioklių ir būti ten vienumoje, mėgautis gamta.
– Kokias klaidas daro žmonės, planuodami keliones su vaikais? Kokie jūsų patarimai šeimoms, norinčioms keliauti?
– Gaila, kad tėvai vis dar nuvertina savo vaikus, mano, jog su jais bus sunku keliauti. Pabandykite padaryti savo mažuosius mažais nuotykių ieškotojais, nusiteikite tam patys ir tikrai puikiai praleisite laiką.
Na, o kalbant apie šiek tiek realesnius patarimus – būtinai prieš kelionės planavimą įsigykite kelionės draudimą. Kaip dviejų vaikų mama žinau, kad vaiko sveikatos nesuplanuosi ir dažniausiai ligos išlenda tuomet, kada jų mažiausiai tikiesi. Turėdami draudimą nepergyvensite, jei dieną prieš skrydį vaikutis susirgs vėjaraupiais ar pan. Keliaujant Europoje turėkite Europos sveikatos draudimo kortelę su kuria gausite nemokamą pirmąją pagalbą.
– Turite įdomią istoriją ir apie pavardę – Devouassoux ir, pagaliau, galėsite vadintis tikrąja, ar ne? Papasakokite!
– Vyro pavardė pasibaigia raide „x“. Pagal anksčiau galiojusius teisės aktus lietuviškame pase ji buvo keičiama į „ks“. Su vyru juokėmės, jog esu vienintelis žmogus pasaulyje su tokia pavarde iš visų 7 milijardų.
Situacija iš tiesų nebuvo juokinga. Kilo nemažai problemų, nes tuo metu gyvenome Londone, tad po santuokos visi dokumentai ten buvo su galūne „x“, bet pasas su „ks“. Persikrausčius į Liuksemburgą jie išvis pasimetė ir rašydavo mano pavardę dvigubą. Pirmą su „ks“, antrą su „x“. Pavardė buvo iškraipyta tiek rašyba, tiek tarimu (prancūzų kalboje mūsų pavardėje „x“ nesitaria). Vaikai, turintys Prancūzijos ir Lietuvos pilietybes, taip pat turėjo du pasus su skirtingomis pavardėmis, bet lietuviško net niekur negalėjome naudoti, nes jame kaip ir buvo rašybos „klaida“ palyginus su oficialiais įrašais Liuksemburge.
Kreipiausi į Europos Žmogaus teisių fondą ir teismas priėmė mums palankų sprendimą dėl pavardžių rašybos. Tad šiuo metu visi šeimoje turime vienodas pavardes.
Daugiau Donatos patarimų keliaujančioms šeimoms: https://www.instagram.com/donatadvx/
