– Sakoma, kad svajoti reikia tyliai, niekam neišduoti ir neišsiduoti, nes kitaip svajonės neišsipildys. Ką manote apie šią tradiciją?
– Ir pati esu nudegusi pirštus, kai pasidžiaugi anksčiau laiko ar kitaip paleidi idėją. Nieko kaip ir nenutinka, bet vidų užlieja jausmas, lyg kažkas sutepė, prisilietė nešvariomis rankomis prie tavo svajonės. Čia kaip su nėštumu, norisi tuos pirmus tris mėnesius pasilaikyti tik sau, nors būna labai sunku.
Dabar jau atradau, jei norisi pritarimo, palaikymo, tuomet skambinu ar rašau artimiausio rato žmonėms. Taip ir aš pati sutvirtėju pradėjusi naują idėją, apstatau ją palaikymu ir auginu toliau.
Na, o svajones pildome patys, tai čia, manau, nepriklausomai nuo kitų žmonių, kiek tu pats padarai ir kiek kelio nueini, tiek ir turėsi. O kad bus komentarų, kritikos, pavydo ar kitokių neigiamų dalykų šioje kelionėje, tai tikrai.
– Mokote kitus svajoti – esate svajonės siekimo gidė. Kaip iš tiesų padedate kitiems įgyvendinti svajones?
– Ne mokau, atsisakiau mentorės pavadinimo per pusdienį. Nenoriu mokyti ir prisiimti atsakomybės už kito žmogaus svajonę. Noriu lydėti, eiti šalia tol, kol reikės. Kadangi pati įgyvendinau daug skirtingų projektų ir jų pagalba išgyvenau galybę emocijų, nuosmukių, pakilimų, nesveikos euforijos, ramaus džiaugsmo, baimių, tai turėdama patirties krepšelyje šitokią galybę jausmų, galiu išbūti šalia žmogaus, kuris pildo savo troškimą, ir, vis tiek, anksčiau ar vėliau, praeina panašius laiptelius. O jų būna, ir net labai panašių.
Be to, labai mėgstu naujas idėjas, stebėti jų augimą ir būti šalia, paverčiant idėją kūnu.
Dar išsiaiškinau, jau būnant su moterimis, kad mano darbas yra lydėti ir pakreipti, bet nedaryti už jas. Kitaip sakant, nekuriu pilno prekinio ženklo ar paslaugos paketo kitam žmogui. Kodėl? Nes būnu šalia moters tol, kol iš jos išeina visa informacija. Jei jaučiu, kad dar kažką slepia nuo savęs, tuomet pasiūlau pratimų, kuriuos pati dariau reikiamais momentais, kad atrasčiau svarbiausią jungtį, pradinį tašką, apie kurį suksis paslauga ar prekė. Vadinasi, ne aš tą svarbiausią atskaitos tašką sugalvoju, o pati moteris.
Man atrodo, kad tai yra svarbiau už projekto tobulumą – gyvybė, kuri pasėjama iš tiesioginio žmogaus. O tada jau viskas susidėlioja aplink: istorija, konceptas, identitetas, vertybės, legenda, spalvos, tikslinė auditorija, prekinis įvaizdis, komunikacija ir taip toliau. Ir tada galiu būti rami, nes moteris, įgyvendindama savo svajonę žinos, kad tai padarė ji pati, ir pasididžiavimo jausmą nešiosiu ne aš.
– Apie ką žmonės dažniausiai svajoja?
– Sukonkretinsiu su kuo dirbu. Dirbu su moterimis. Ir kažkaip apibrėžti irgi neišeis, nes tai labai platus, visa apimantis paveikslas. Viena savyje talpinau absoliučiai skirtingų idėjų tiek, kad netelpa ant vienos rankos pirštų. Nuo ekologiškos gyvenvietės, butiko, kavinės savame kieme, iki drabužių prekinių ženklų, poezijos knygos ir režisūros.
Nežinau kas sugalvojo, kad svajoti yra blogai, bet tą jausmą nešiojau savyje ir pati. Atrodė, kad nusidedu prieš kažką, tiesiog būdama savimi. Galbūt tai ateina iš kartų skausmo, kuomet turėjo žmonės galvoti apie prasimaitinimą ir išgyvenimą, susimažinti ir uždaryti idėjas, atidėti jas. Bet šiuo metu dauguma mūsų gyvena kitais, egzistensiniais klausimais. Vienas iš jų – kas aš esu ir kaip man save realizuoti.
Čia ir buvo vieni didžiausių eksperimentų gyvenime: leidimas bandyti, klysti, stotis, griūti, bijoti. Na, ir vienas sunkesnių – leisti džiaugtis įgyvendinus vieną ar kitą svajonę. Įdomu tai, kad pasiekus kažkokį rezultatą jis taip nedžiugina kaip pats procesas. Tad šiuo metu labiausiai ir mėgaujuosi žingsniais, kuriuos dedu pildydama savo svajones ir moterimis, kurios pasitiki lydint ir auginant jų svajonę.
– Interjero dizainas, kino dailininkė, kostiumų dailininkė, prekės ženklų „Mummymoon“ ir „Motula“ įkūrėja, „Women are Poems“ įkūrėja, poezijos knyga, režisūra – darbai, kuriuos esate dirbusi. Lietuviška patarlė „9 amatai vienas badas“ sako, o aplinkiniai turbūt palydi ir replika koks „išsitaškęs“ daug veiklų turintis žmogus. Pirmas klausimas – kaip į jas įpuolėte? Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas?
– Na, sakyčiau, kad aš tiesiog ėjau paskui savo svajones. Nei ten labai sąmoningai, nei labai galvojant. Kas ką sako, jau irgi nebėra taip svarbu. Žinoma, kažkiek paliečia, bet juk žmogus esi pats už save atsakingas. Galbūt tiek pavyko patirti skirtingų veiklų, nes leidau sau klysti ir lipti per baimę būti vertinamai. Pavadinčiau tai vienu iš gyvenimo žaidimų, gyvenimo viena iš dalių.
Šalia svajonių esu penkių vaikų mama, turinti apstu buities, atsakomybių, nemiegotų naktų, chaoso, santykių, sociumo, finansinių klausimų ir t.t. Tai visos svajonės yra kaip išbėgimas į linksmuosius kalnelius, kur smagu, gera kurį laiką, bet tikrai negalėčiau visą laiką gyventi tik jomis. Ir kitas dalykas yra tas, kad anksčiau taikiausiai prie aplinkinių ir bandžiau susimažinti, būti patogesne jiems.
Šiuo metu mokausi priimti save pilnai: moteris, su daug vaikų, svajonių, realizuotų projektų ir minčių, ta kuriai svarbu ieškoti ir atrasti, leisti ir girdėti pradžiai save. Net neabejoju, kad klaidų dar tikrai bus, bet per jas irgi mokausi.
O jei yra moteris, kurios galvoje tvinksi idėja ir nepaleidžia jos, jei ji bijo ir nesiryžta viena žengti pirmojo žingsnio, galiu būti ta, kuri bus šalia ir eis kartu. Prekinių ženklų kūrimas yra mano kasdienybė ir viena iš aistrų. Nuo vizualo, iki pirmojo paleidimo į viešumą, visą informaciją rasite www.ievajuodelyte.com.
– O gal geriau gilintis į vieną veiklą, nei save po truputį išbandyti tokiose skirtingose?
– Čia jau kas kaip nori, tas tegul taip ir daro. Vieni linkę gilintis į vieną, kiti – į kelias sritis. Vienas suvalgo keturis indelius jogurtų, kitam užtenka vieno. Kas ten žino, kaip geriau. Man patinka mintis, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis. Tai ir kalu savo, nebandydama būti į kažką panaši, o būdama kuo labiau savimi.
– Esate ir penkių vaikų mama – banalus klausimas, bet kiek motinystė įkvepia naujoms veikloms?
– Daug, daug labai. Sakyčiau, kad tai ir yra didžiausia ir pagrindinė mano įkvėpėja.
– Daugelis mamų įsitikinusios, kad buvimas namuose su vaikais atvirkščiai – dusina.
– Na, kadangi motinystėje praleidžiu daug laiko, tai patyriau visko. Ir dusulio, ir kančios, ir džiaugsmo, ir pertekliaus, ir pilnatvės. Visko, kaip ir gyvenime, čia nutinka. Neabsoliutinsiu, galiu tik pasidalinti, kad man padėjo išlikti blaivia mama atsitraukimas nuo vaikų. Dienai, pusdieniui, kelios valandoms, ar kelioms dienoms pabūti vienai tam, kad ir vėl galėtum kurti patiekalus, glostyti numuštus pirštukus, žiūrėti į akis, atsakinėti į milijonus klausimų, vežtis prie ežerų, šokinėti kartu nuo liepto, skinti žemuoges, padėti į šoną telefoną ar paskaityti kartu knygą. Labai patiko Anne Morrow Lindbergh knyga „Jūros dovanos“, verta paskaityti mamoms, gal ir ne tik.
– O jei neturiu svajonių – kaip ją sugalvoti?
– Jei nėra poreikio kurti, tai gal ir nereikia? Galima prisidėti prie kažkieno kito idėjos ir taip ją pastiprinti savo sugebėjimais. Man atrodo, kad svarbiausia atrasti tai, kas tau pačiai labiausiai tinka, kur pati jauti išsipildymą, prasmę. Išsipildymas nebūtinai yra kažkokio projekto sugalvojimas, išsipildyti, manau, galima visomis kryptimis.
– Dažnai patetiškai idealizuojama, kaip turėtų vykti svajonės pildymas – tobulas biuras, daug laisvo laiko mėgautis gamta ar pan. Kaip iš tiesų vyksta svajonės pildymas?
– Tai kalbėsiu apie save. Pas mane jis dažniausiai vyksta mažojo pietų miego metu, stovint prie puodų virtuvėje ar atradus tylos minutę prie laužo. Nei biuras mane įkvepia, nei laiko gausa. Man kaip tik patinka tas nuolatinis prisitaikymas, kuris verčia iš naujo ieškoti būdų „kaip?“. Jei viskas būtų padėta ant porcelianinės lėkštės, būtų sausa, prėska, be gyvenimo prieskonių ir įdomybių. Esu iš tų žmonių, kuriems patinka perlipti, nugalėti, atrasti.
– Ar normalu yra bijoti? Bijoti svajoti? Bijoti svajonę įgyvendinti?
– Normalu. Priimi šį jausmą, pavolioji, pabūni su juo, perlipi ir eini toliau. Pamenu, kai skaičiau pirmą kart eilėraštį viešai, vėliau – kai kalbėjau didesnei auditorijai. Dar pamenu, kai pirmą kart sėdėjau režisūros kursuose ir reikėjo ten prisistatyti. Visur ta baimė pas mane kūne rodėsi panašiai: krečia šaltis, raudonuoja veidas, pakyla pulsas, einu į wc. Sekantį kartą jau taip nebebūna, jau daug lengviau skaitau eilėraštį ar prisistatau. Pasakau sau, kad taip, aš išdrįsau žengti į režisūrą! Sunkiausia perlipti patį pirmąjį slenkstį ir ryžtis tai svajonei, kurios imiesi. O vėliau prasideda darbas, rutina ir kiti reikalai.
– Aktyviai dirbate ir „Sisters for Sisters“ bendruomenėje, kuri padeda ukrainietėms moterims. Kaip sekasi šiam projektui?
– Šiam projektui sekasi, čia susikūrė nuostabi bendruomenė, sesės, kurios savo talentais ir savybėmis augina šį projektą. Savaitė prieš, „Sisters for Sisters“ tapo oficiali viešoji įstaiga, tad vyksta nuoseklus augimas. Tiesa, pati buvau aktyvi įkūrėja ir gimdytoja, o šiuo metu kartais dalyvauju vedlių susitikimuose ir nuvykstu į gyvą renginį, bet viską įgyvendina ir kuria kitos moterys. Esu vidinė palaikytoja, kuriai begalo artimas šis kolektyvas.
– „Women are Poems“ projektas sujungė ir profesionalias poetes, ir naujokes kūrybininkes – kuo ypatingas šis projektas?
– Savo matymu, matyt, labiausiai. Kad dalintis savo kūryba galime visos. Tiek profesionalios poetės, tiek pradedančios. Kadangi pati buvau ta, kuri rašė į stalčių, o išdrįsti pasidalinti gyvai ir dar su mikrofonu buvo tolygu mirčiai su prisikėlimu, atsirado „Women are Poems“, kur saugu ir netgi sveika tai daryti.
– Kokių svajonių dar turite?
– Tik neseniai sužinojau, kad pavyko įstoti į režisūros magistrą, tad šiuo metu išgyvenu priėmimą, kad pavyko iki jos ateiti. Pratinuosi šią mintį, šį žodžių žaismą, nes kol kas tai tik žodžiai, o vat nuo rudens dėsiu realius žingsnius ir vėl lipsiu per tas pačias kliūtis: kažkas nepasisekė, rutina, bijau, blogas oras, kitokios nuomonės priėmimas ir t.t.. Vėl kasdienybė, kurią išgyvenusi, priėmusi ir perlipusi lauksiu sekančio ženklo ir jausmo, rodančio kryptį.
