– Savo instgramo paskyros aprašyme teigiate „Auginu laukinuką“. Ką tai reiškia?
– Paskyros šūkis – „Išeik į lauką“ lyg tas iš vaikystės kvietimas, kai kiemo draugai pribėgę prie lango šaukdavo: „Išeik į lauką!“. Taigi kai gimė sūnus, žinojome, kad jis taps gyvenimo būdo – leidžiant daug laiko gamtoje, dalimi – laukinuku.
Sakyčiau, kad jau nuo pirmųjų savaičių tapo ne tik dalimi, bet ir motyvatoriumi daugiau būti lauke, nes pastebiu, kad vaikas lauke nusiramina, saldžiau miega, įdomiausi žaislai irgi yra ne perkami, o surandami lauke: įvairūs augalai (pavyzdžiui, pienės, ramunės), akmenys, plunksnos, kankorėžiai ir kt., taigi net jei kartais tingisi eiti lauk, vis tiek išeiname tyrinėti pasaulio bent vietiniame parke.
– Ką nuveikėte gamtoje šią vasarą?
– Šią vasarą leidomės kelionėn po Baltijos šalis, lankėme laukines pelkes Estijoje, urvus Latvijoje. Taip pat ėjome į trumpus žygius pažintiniuose takuose aplink Vilnių. Kelis kartus plaukiojome laiveliu Spindžiaus kraštovaizdžio draustinyje, lankėme senelius kaime, kur tyrinėjome pievų augaliją ir žinoma, sode augančias uogas.
– Ar pastebite, kad šiuolaikiniai tėvai saugo savo vaikus kartais net maniakiškai – jokių ropojimų ant (nešvarių) grindų, smėlio paragavus iškart suduoda vaistų nuo kirminų?
– Žinau istorijų, kai gimus vaikeliui tėvai atsisako auginamų naminių gyvūnų dėl to, nes jiems tai atrodo nehigieniška, taip pat kelis kartus per dieną valo grindis ir paviršius dezinfekciniais skysčiais, paaugusių vaikų neleidžia į viešas žaidimų aikšteles ir pan.
– Ir koks rezultatas?
– Manau, kad tokiais atvejais apribojama vaiko galimybė pažinti pasaulį jį patiriant iš esmės nuo pirmųjų gimimo mėnesių, pasėjama tam tikra paslėpta baimė gamtai, laukui sukuriant ten tykančio pavojaus įspūdį arba atvirkščiai nesupažindinama su gamtoje esančiais pavojais. Gamta yra mūsų namai, mes esame jos dalis, tačiau gali iškrėsti netikėtumų: sušaldyti, perkaitinti, sukandžioti, paklaidinti, taigi reikia ją gerbti ir tyrinėti su tam tikra atsarga ir pasiruošimu, kurių ir verta mokytis nuo ankstyvos vaikystės.
– Kada jūs su savo vaiku išlindote į gamtą? Kokie pirmi ekstremalesni iššūkiai buvo ir kuo baigėsi?
– Kai gimė Emilis jau po poros savaičių leidomės su juo paplaukioti turimu laiveliu ežere. Ir, nuvilsiu, bet net neturiu jokios istorijos apie ekstremalesnius iššūkius. Būnant gamtoje su kūdikiu, kaip ir namuose, svarbu pasirūpinti, kad jam nebūtų šalta/karšta, taip pat apsaugos priemonėmis nuo uodų, o daugiau nieko jiems nereikia – tik glaustis prie mamos, tam puikiai pasitarnauja nešyklės. Manau, ekstremalesni iššūkiai gali būti, kai vaikas pradės aktyviai vaikščioti ir nenorės vien būti šalia tėvų, bet tam ruošiamės irgi.
– Kokias papildomas vertes gauna vaikas augdamas arčiau gamtos?
– Visas pasaulis: miškai, pievos, kalnai vaikui tampa žaidimo aikštele ir niekada neišsenkančiu tyrinėjimo objektu. Aš pati nuo vaikystės buvau lauko vaikas, dar neidama į mokyklą pažinojau daugybę augalų, medžių, gyvūnų, paukščių, grybų. Daug žaislų susikurdavau pati iš randamų dalykų gamtoje, pavyzdžiui, mano lėlės vasaromis buvo smilgos.
Pastebiu, kaip buvimas gamtoje skatina kūrybiškumą, smalsumą, juk vaikams kyla milijonai klausimų apie gamtos reiškinius, taigi vos išmokę kalbėtis ir klausti vaikai jau susipažįsta su fizika, chemija, biologija, geologija, o taip pat vaikai augantys gamtoje yra fiziškai aktyvesni, taigi ir sveikesni, išsidūkę lauke būna ramesni namuose. Nauda susigrąžinant ramybę, suaktyvinant kūrybiškumą akivaizdi ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, o auginant laukinuką ir patys tėvai daugiau laiko leidžia gamtoje, mažiau prie ekranų.
– Ko tėvai labiausiai bijo keliaudami su vaikais į gamtą? Kaip juos galite nuraminti?
– Tikriausiai kiekvieno baimės kitokios ir priklauso nuo pasirinktos gamtinės vietos. Vienaip reikia elgtis ir pasiruošti kalnams žiemą, kitaip Lietuvos miškams vasarą. Bijantiems tėvams rekomenduočiau pradėti nuo kuo arčiau namų esančios gamtos, pavyzdžiui, leistis į kelių valandų žygius pažintiniuose takuose su nuorodomis ir rodyklėmis, ten daryti sustojimus ir pastovyklauti, pasigaminti maisto gamtoje, patyrinėti aplinką: kokie medžiai supa, kaip jie vadinasi, kokie augalai, gyvūnai, net jeigu tai tik didelis skruzdėlynas.
Iš anksto reikėtų pagalvoti, kas nemalonaus gali nutikti, pavyzdžiui, gali prasidėti audra ar kaip tik oras per daug įkaisti, taigi atitinkamas ir pasiruošimas: drabužiai, vanduo, maistas, tinkama avalynė. Ir kitas svarbus dalykas – per daug neprisidėti daiktų, nes nors namuose kuprinė atrodo pakankamai lengva, žygio metu einant ji vis sunkės. O taip pat atsipalaiduokite, leiskite sau ir vaikams išsipurvinti, šėliokite, pabraidykite tame upelyje ar įlipkite į tą medį.
– Kas yra buvimas gamtoje – buvimas arčiau gamtos – kokios tai veiklos, kur miegate, ką valgote?
– Manau, apie tai nereikia galvoti labai sudėtingai. Buvimas gamtoje gali būti ir gan ekstremali kelių savaičių išvyka be patogumų į laukinę gamtą, ir poros valandų pasivaikščiojimas ar gulėjimas ant žolės miesto parke.
Mūsų šeima labiausiai mėgsta leistis į dienos ar kelių valandų žygius – miškuose, pelkėse, nacionaliniuose parkuose, o taip pat jau kelis kartus žygiavome ir kalnuose – Vokietijos Alpėse ir Aukštuosiuose Tatruose, tuomet Emilį tiesiog nešiausi pasikabinusi ant savęs nešyklėje. Kadangi Emilis dar kūdikis, su juo atviroje gamtoje kol kas nemiegojome, iškeliaujant ilgiau nei dienai, rezervuojame arti esančią nakvynę, bet vis pasvajoju išbandyti laukinį stovyklavimą palapinėje.
Maisto gaminimui turime nusipirkę turistinę viryklę su dujomis, tad galime laukiniame paplūdimyje gamintis naminį maistą, pavyzdžiui, kepti blynus, kiešinienę, virti sriubą, būnant lauke, po aktyvių veiklų šie įprasti patiekalai tampa skanesni kelis kartus.
– Ar namuose taikote ekologiškos gyvensenos principus – kokius ir kaip sekasi?
– Stengiamės laikytis, be abejo, rūšiuojame atliekas. Iš esmės vaikui neperkame nei naujų žaislų, nei drabužių, stengiamės naudoti, tai ką gauname iš draugų, jų jau paaugusių vaikų, o vėliau juos perleidžiame kitiems vaikučiams. Pavyzdžiui, vyro mama yra išsaugojusi jo vaikystės žaislų, su kuriais dabar labai smagiai žaidžia mūsų sūnus. Stengiamės, kuo mažiau pirkti naujų daiktų, o atnaujinti, sutaisyti tai, kas sena.
