– Esate viena ilgiausiai rašančių tinklaraštininkių Lietuvoje – gal galite papasakoti, kaip gimė „120 procentų“ ir apie ką jis tuomet buvo?
– Pirmasis pasidalintas įrašas tinklaraštyje gimė prieš 13 metų. Jau tada dalinausi tuo, kuo gyvenau – ieškojimais ir atradimais, tikslais, studijomis, tuometiniu gyvenimu Kanadoje, asmeninėmis pamokomis, saviugda, gyvenimo įvykiais ir kitomis mane dominusiomis temomis. Metams bėgant pildėsi skaitytojų ratas, atsirado socialiniai tinklai ir šie pasidalinimai natūraliai persikėlė jau į socialinę erdvę.
– Kaip keitėsi tinklaraščio temos ir jūsų skaitytojai?
– Kai kurie skaitytojai lydi nuo pačių pirmų dienų iki šiandien. Turbūt todėl, kad smagu jausti, jog per gyvenimo pakilimus ir kritimus judi ne vienas. Ypač šiandieniniame pasaulyje, kur dažniau matome tą pagražintą realybę, o ne tikras istorijas.
Prieš 4 metus man pradėjus lauktis, buvo visiškai natūralu įtraukti ir laukimo bei tėvystės temas, nes per 13 metų rašymo dalis skaitytojų taip pat tapo ir tėvais. Nors ir neplanavau, kad vieną dieną tai taps pagrindine mano veiklos ašimi, tėvystė – kaip neišsemiama pandoros skrynia, kurią atidarius, pakliuvau į galvosūkių pasaulį, pilną džiaugsmų ir iššūkių, „linksmųjų kalnelių“ ir kasdienių pamokų. Todėl atviras kalbėjimas tėvystės temomis ėmė užimti vis daugiau vietos mano veikloje, nes čia atradau daugiau prasmės nei kalbant bet kokiomis kitomis temomis.
– Niekad nesinorėjo mesti?
– Dar ir kiek kartų! Ypač, kai esi jauna mama, kuri kažkelintą naktį yra nemiegojusi, eina per pogimdyminius jausmus ir tada atsisėda skaityti kitų mamų pamokymų apie tai, kaip ne taip žindo, ne taip jaučiasi, ne taip augina. Per 13 metų turėjau daug dvejonių dėl to, ką darau, bet ir nepalyginamai daug daugiau džiaugsmo dėl to, kiek daug tie pasidalinimai reiškia kitiems. Kartais tiek daug, kad padeda mamoms suprasti, kas su jomis vyksta, išlipti iš tamsių jausmų ir suprasti, kad tėvystė realybėje yra daug spalvingesnė ir įvairesnė nei reklamose.
– Kada šis pomėgis rašyti, dalintis su kitais tapo pagrindiniu darbu?
– Liepai sulaukus 1-erių metų, jau žinojau, kad esu pasiruošusi naujai pradžiai – tuo metu jau buvau dešimtmetį pradirbusi komunikacijos specialiste su įvairiais klientais. Pirmieji metai motinystės, kurie man buvo gan sudėtingi, įžiebė idėją, kurios niekaip negalėjau atsiginti, taip pat paskatino ir kitų šeimų mano bendruomenėje palaikymas. Taip 2020 metais gimė mano naujas darbas ir projektas – pirmoji edukacinių rinkinių platforma šeimoms Lietuvoje.
– Dabar platformoje dešimtys informacinių rinkinių ir video paskaitų įvairiomis temomis – kuo jos patogios ir svarbios tėvams?
– Ši platforma – tai tarsi „pirmoji pagalba“ ar „gidas“ šeimoms kiekvienu amžiaus tarpsniu nuo gimimo iki 2–3 metų. Didžiausias mūsų išskirtinumas yra edukaciniai rinkiniai šeimoms, kuriuose gaunate visą reikalingą informaciją tik savo amžiaus tarpsniui iš specialistų, itin praktiškus patarimus, aktualiausias video paskaitas ir pokalbius, galimybę klausti specialistų ir palaikymą šeimų grupėje bei skambučiais. Ir viskas be jokių laiko apribojimų! Toks platformos modelis suteikia tai, kas ypač brangu tėvystėje – laiko, ramybės ir pasitikėjimo.
Kai kilo ši idėja, nieko panašaus nebuvau mačiusi Lietuvoje ar užsienyje, bet labai tuo tikėjau, nes pati, kaip mama, svajojau apie tokią pagalbą motinystėje. Šiandien jau žinau, kad tai tikrai veikia – turime virš 4 tūkstančių šeimų, naudojančių platformą ir jos savo savijautą bei pasitikėjimą tėvystėje po pasinaudojimo platforma jau įvertina kaip pagerėjusią vidutiniškai 48 procentais. Jeigu kas nors būtų pasakęs, kad ateityje atsiras įrankis, kuris padės motinystę išgyventi beveik dvigubai lengviau, nežinau ar būčiau patikėjusi, o šiandien – tai jau realybė :)
– Taip „120 procentų“ virto „Auganti šeima“?
– Nuostabu, ką vaikai gali padaryti su tėvais perfekcionistais (kvatoja). Tapus mama geriau nei bet kada anksčiau supratau, kad esu išaugusi tai, ką man prieš dešimtmetį reiškė „120 procentų“. Mamos gyvenimas jau nebetilpo į jokius perfekcionistiškus planus ir procentus.
Taip nusprendžiau atsisveikinti su senuoju pavadinimu ir mano veikla tapo „Auganti šeima“. Šis vardas daug geriau ir taikliau atspindi ne tik dabartinę mane, bet ir visą projekto misiją – pagalbą augantiems mažyliams ir tėvams.
– Kaip sekasi suderinti šias veiklas su vaiko auginimu?
– Mūsų namuose, kaip ir daugelio kitų tėvų, kaip diena – taip naujiena. Būna dienų, kai Liepa suserga ir staiga sėdame spręsti aukštyn kojomis apsivertusią savaitę. Būna dienų, kai vaikas tiesiog jaučiasi prasčiau, išgyvena raidos šuolį ir turime atidėti visus darbus į šalį, kad padėtume jai lengviau išbūti sunkų etapą. O būna ir tokių dienų, kai suprantu, kad ji jau tokia didelė, savarankiška, tėvystė stipriai palengvėjusi ir jau galiu pilnavertiškai dirbti. Tad būna visko, bet manau, kad tuos kalnelius priimti lengviau, kai turime kuo mažesnius lūkesčius, žvelgiame lanksčiai, žaismingai ir mokomės prisitaikyti prie tų nuolatinių pokyčių.
– Kokios jūsų pagrindinės motinystės taisyklės – kuo vadovaudamasi auginate vaiką?
– Kai tik tampame tėvais, stokojam to pasitikėjimo savimi ir vaiku, dar tik auginamės savo mamų ir tėčių „stuburą“, ieškome stebuklingų instrukcijų ir gairių vadovėliuose, kitų šeimų patirtyse… O pasirodo, viskas yra panosėje. Per 3 metus motinystės supratau, kad labai daug atsakymų galiu surasti įsiklausiusi į savo pačios vaiką ir save.
Todėl kai abejoju dėl to, kaip pasielgti, stengiuosi pritildyti visą aplinkos triukšmą ir paklausti savęs – ko reikia vaikui, kurį auginame mes? Ko reikia mūsų šeimos laimei? Kad ir kokius galvosūkius spręstume, žvilgsnis per šį kampą padeda priimti tinkamus sprendimus.
– Dirbate su dešimtimis tėvystės specialistų – kokių patarimų poreikį matote didžiausią? Kokį pagrindinį patarimą turite tuoj tuoj būsimiems ar ką tik vaikelio susilaukusiems tėvams?
– Manau, kad šiandieniniai tėvai jau turi be galo daug vertingos informacijos ir patarimų aplink save. Bet didžiausi ir labiausiai slegiantys klausimai yra susiję visai ne su informacija, o su mūsų pačių jausmais tėvystėje. Kaip atrasti ramybę savo sprendimuose? Kaip jaustis pakankamai gerais tėvais? Kaip nelyginti savęs ir savo vaiko su kitais? Kaip susigyventi su visa palete jausmų, kurie lanko esant mama ar tėčiu?
Todėl manau, kad dabar šeimoms labiausiai trūksta ne dar vieno patarimo, o palaikymo, apkabinimo, paskatinimo, pagalbos patikint savimi ar tiesiog priminimo, kad jie yra patys geriausi tėvai savo vaikams, tik galbūt to dar nežino (juokiasi).
Nesvarbu kur šiandien suklydote, kur savimi suabejojote ir kas nepavyko – linkiu nepamiršti, kad jūs savo vaikams vis dar esate fantastiškiausi herojai, artimiausi draugai, saugiausia užuovėja. Net ir herojai klysta, įveikia iššūkius ir nuolat mokosi. Tad nebijokite augti augindami vaikus ir leisti vaikams tai matyti!
