– Pirmiausia pakalbėkime apie motinystės lūkesčius – kiek ruošėtės tapimui mamai, kaip įsivaizdavote visa tai?
– Vaikelį planavome ir laukėme jo ilgai. Tai tam pasiruošimui laiko turėjome, net sakyčiau daugiau, nei norėjome. Mane ramina žinios, tai daug skaitydama, lankydama kursus apie tai, kaip atrodo motinystė, kaip vyksta žindymas, kas per procesai prasisuka gimdymo metu iš teorinės pusės, jaučiausi, kad sužinojau tikrai nemažai. Tik glumino, kiek daug skirtingų teorijų kiekvienoje temoje yra, kaip vienos kitoms prieštarauja. Ir nors labai norėjosi, kad bent viena „instrukcija“ būtų universali – galiausiai rinkau „uogas“, kurios atrodė nuosekliai ir bent kiek derėjo su mano motinystės virsmų įsivaizdavimu.
Kai pagaliau nėštumo testas parodė teigiamą rezultatą – skraidžiau padebesiais. Svajojau apie tobulą, lengvą gimdymą dalyvaujant vyrui ir palaikančiai nusiteikusiam ligoninės personalui. Užsirašėme į dar keletą kursų besilaukiantiems, nusipirkome dar keletą knygų apie nėštumą ir gimdymą. Sušmėžuodavo skaitiniuose žodelis „dula“, „gimties sesuo“, bet, atrodė, „kam jos reikia?“ – viskas paprasta bus – su vyru, vonia, masažu ir šypsena. Visas sunkias gimdymų istorijas leidau pro ausis, nes buvau šimtu procentų tikra – „Man tai jau tikrai taip nebus“. Dukryte džiaugėmės, kaip aštuntuoju pasaulio stebuklu, o apie sunkią gimdymo patirtį man pačiai sunku ramiai kalbėti buvo daugiau nei metus.
– Kokia buvo realybė?
– Iš svajonių debesų nusileidau sulig staiga nubėgusiais vandenimis. Gimdymas buvo sunkus, ilgas, su visa puokšte intervencijų, kurių taip svajojau išvengti. Vandenį norėjau gerti – pastatė lašelinę. Paprašiau kamuolio – man atrėžė, kad nepadės man tas kamuolys, bet galiausiai jį atnešė. Buvau girdėjusi, kad esant mažam atsivėrimui nerekomenduojama lipt į vonią. Kai galiausiai išdrįsau paprašyt ją prileisti man pasakė, kad nėra karšto vandens.
Tas labai pakirto mano jėgas ir pasitikėjimą. Tą silpnumo akimirką man kalbėjo – „nu jau pavaidinai didvyrę, medalio negausi, tai gal jau vaistukų nori?“. Ir sutikau su epidūrine nejautra. Nejaučiau kojų visiškai. Kaip guminės gulėjo. Nebegalėjau judėti, ėmė stoti veikla. Galiausiai po dar ilgų valandų su skatinamaisiais mano dukra gimė iškėlusi ranką virš galvos. Norėjau ant šono, bet greičiau, nei susigaudžiau, buvau atversta ant nugaros į tą aukštyn kojom gulinčio vabaliuko padėtį..
Fiziškai atsigauti buvo sunku, o apie emocinę sveikatą išvis norisi nutylėti. Jaučiausi pati blogiausia mama, nes nesugebėjau pagimdyti savo vaiko taip, kaip jam palankiausia, kad neatlaikiau spaudimo ir manipuliacijų rinktis tai, ko nenoriu. Kai parvažiavome iš ligoninės, stovėjau prie namo laiptinės durų ir verkiau, kad neužlipsiu laiptais – taip skaudėjo eiti dėl gimdymo komplikacijų.
Žindymo pradžia irgi su iššūkiais buvo – nors ir ruošiausi, daug skaičiau ir žinojau kur kreiptis pagalbos – tą nuostabiai gražų vasaros savaitgalį nepavyko prisikviesti nei vienos konsultantės, kuri galėtų atvykti į namus. Krūtys karštos nuo pieno priplūdimo, dukra net negali apžioti, pienas purškia, skauda net kvėpuoti, o visos, kuriom skambinau arba nedirbo savaitgaliais, arba buvo išvykusios arba tiesiog neatsiliepė. Nors fiziškai judėti buvo labai sunku dėl patemptos sąvaržos, emocijos tiesiog siautėjo. Dėl to pirmuosius mėnesius tiesiog praleidau namuose ir mindama reabilitacinio skyriaus koridorius. Dukrytė, tarsi suprasdama, kaip man sunku buvo nuostabiai ramus ir patogus kūdikis.
Tuo metu, kai dukrai suėjo penki mėnesiai, su keliomis mamomis susikūrė tarsi mamų klubas – keturiese susirinkdavome ir pasidalindavom darbais – viena gamindavo valgyt, kita – kambarius aptvarkydavo, trečia nagus nusilakuodavo, ketvirta – su vaikais pažaisdavo. Ir ta bendrystės patirtis buvo ir gydanti ir auginanti. Daug laiko kalbėdavom, diskutuodavom apie perskaitytas knygas, kartu lankėm edukacinius užsiėmimus su vaikais, kūrėme iniciatyvas – pavyzdžiui, Mamų sulėktuves Pasaulinės žindymo savaitės proga.
– Kaip kito patirtys gimdant antrą ir trečią mažylius?
– Antrąjam gimdymui ruošiausi dar stropiau, nei pirmąjam. Daug tiesos posakyje, kad pirmą kartą moteris nežino nieko, antrą kartą gimdydama – puikiai žino, ko nenori, trečią – žino, kaip gauti tai, ko nori.
Tai antrą kart pamačius teigiamą nėštumo testą klaikiai bijojau, „kad tik nebūtų, taip, kaip anąkart...“. Labai norėjau, kad gimdymas šį kartą būtų apie mane ir vaikelį. Kad sprendimus priimčiau sąmoningai ir ramiai pati, o ne išsigandusi ar užklupta sąrėmio akimirką. Ruošiausi planui A, B, C... Ž ir situacijoms, „o jeigu... “.
Perskaičiau dar daugiau knygų apie nėštumą, gimdymo fiziologiją, daugybę mokslinių straipsnių apie medicininę gimdymo priežiūrą, intervencijų privalumus, trūkumus ir alternatyvas jiems, lankiau paskaitas vaikelio besilaukiantiems tėvams ir medicinos profesionalams, įvairias meditacijas ir kūno praktikas – jogą, watsu. Ėmiau lankytis terapiniuose užsiėmimuose, nėščiųjų ratuose, dulų rengiamuose kursuose ir susitikimuose.
Susiradau širdžiai artimas dulas. Susipažinau su akušerėmis, aplankiau gimdymo stacionarus bandydama juos „prisijaukinti“, kad taptų pažįstami, savi – tarsi namai. Gydytojos, pas kurią lankiausi visą nėštumą, nuo pirmo vizito klausinėjau, ką galėčiau nuveikti, kad vaikelio gimimas būtų kuo sklandesnis. Stengiausi, kad ir ji man taptų kuo labiau pažįstama, sava, kad visiškai pasitikėti galėčiau. Taip pat, kad ir ji žinotų mano motyvus ir dalykus, kurie man labai svarbūs vaikelio gimime, kad atėjus laikui nebereikėtų dėl jų „kovoti“.
Gražų ir išsamų gimdymo planą pasiruošiau su svarbiausiais dalykais, lyg priminimą labiau sau, vyrui ir dulai, nei gydytojams. Tada, kai galiausiai visus nerimus išnerimavau ir paleidau, visoms baimėms pažiūrėjau bent į vieną akį, patyriau nuoširdų moteriškųjų ratų ir dulų rūpestį ir palaikymą ir atsidaviau į mylinčias vyro rankas – greitai ir lengvai pasaulį ir savo namus išvydo sūnus.
Trečiasis nėštumas ir gimdymas – išvis fantastiškas. Kaip ir svajojau – vandenyje, iškvėpuotas, išglostytas ir apgaubtas tokiu erdvę pildančiu rūpesčiu, kad net sunku tinkamus žodžius surasti.
– Iki motinystės dirbote architekte – ar kada svarstėte, kad šis darbas ne jums, norėtųsi kažko kito?
– Architektūra buvo ir tebėra mano racionalioji kūrybinė veikla. Apie šią profesiją svajojau nuo aštuntos klasės ir kryptingai dirbau, kad svajonę įgyvendinčiau. Kai reikėjo pildyti dokumentus stojamiesiems – tik architektūrą ir terašiau. Nuo antro kurso visi mano darbai buvo tik architektūros biuruose.
Teko laimės išbandyti save dirbant su skirtingais pojektais – nuo vienbučių iki didžiulių parkų ir visuomeninių pastatų projektų. Didžiuliai projektai vis dar traukia savo techniniais iššūkiais, bet individualūs namukai – tarsi tie žvirbliai rankoje – juos galima išnarstyti iki smulkiausių detalių, pats projektavimas daug greičiau atneša tą apčiuopiamą rezultatą – nuo lauko sienų iki interjero dekoro detalių.
Kuo džiaugiuosi – nebuvo nei dienos, kad į darbą eičiau susiraukus ir be noro. Mylėjau ir tebemyliu projektavimą su visais susijusiais iššūkiais. Kadangi negaliu nustygti vietoje be veiklos – net gimus dukrai per pirmuosius jos gyvenimo mėnesius įgyvendinau bibliotekos rekonstravimo projektą, o šiuo metu projektuoju būsimus mūsų šeimos namus.
– Kokiomis aplinkybėmis išgirdote vidinį šauksmą tapti dula?
– Naujo žmogaus gimimas – stebuklas. Tai, kaip žmogus gimsta – gali turėti įtakos visam jo gyvenimui. Tai tyrinėja perinatalinės psichologijos kryptis, yra, pavyzdžiui, S. Grofo perinatalinės matricos, kalbančios apie tai, kaip gimimo patirtis atsikartoja įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo situacijose.
Tikiu, kad kūnas prisimena pirmąsias patirtis – garsus, prisilietimus, kvapus ir skonius ir visada matau prasmę daryti dalykus taip, kad žmogui būtų malonu ir gera, jei tik galiu. Pavyzdžiui, per savo gimdymus prašiau, kad kūdikėlius gaudytų į mūsų atsivežtus vystyklus, o ne į vienkartines ligoninės palas, kad oda-oda kontaktas būtų ilgas ir nepertraukiamas. Kartais moterys prašo, kad užgimus vaikeliui pirmasis balsas, kurį jis išgirs – būtų jų, o ne gydytojų.
Tai, kaip gimsta mama – gali nulemti visą jos motinystės patirtį. Patyrus gražų ir įgalinantį gimdymą daug mažiau šansų susirgti pogimdymine depresija, lengviau inicijuoti žindymą. Moteris jaučiasi daug ramesnė priimdama sprendimus, susijusius su vaikelio auginimu ir motinystės patirtį vertina pozityviau. Moterys, kurių gimdymai buvo sunkūs, būna, išgyvena ir potrauminio streso sindromą. Sunkaus gimdymo patirtis gali nulemti net sprendimą turėti ar neturėti daugiau vaikų.
Skirtingos mano pačios gimdymų patirtys buvo priežastis, dėl kurios užpildžiau motyvacinį laišką dalyvauti Dulų asociacijos rengiamuose gimdymo dulų mokymuose.
Skirtingos visų kartu besimokiusių moterų patirtys leido geriau suprasti ir patirti, kaip svarbu ne sausos universalios žinios, bet kiekvienos moters unikalumas, jos istorija. Būti matoma irgi yra poreikis, o gimdymo metu tinkamai atlieptas jis gali suteikti moteriai labai daug jėgų.
– Esate ir žindymo konsultantė, kodėl?
– Taip. Dirbu su moterimis, šeimomis, kad žindymo patirtys būtų sklandžios ir autentiškos. Prisimindama savo pačios desperaciją pirmosiomis dienomis namuose su naujagime ant rankų dabar savo darbus planuoju taip, kad galėčiau pagalbą suteikti moteriai kuo greičiau. Būna, kad dar tą pačią dieną aplankau, mažų mažiausiai susiskambinam ir aptariam, kaip išgyventi ir sau padėti, kol galėsiu atvykti gyvai konsultacijai. Tie pokalbiai ir palaikymas moteriai būna labai svarbūs.
Savo kelią žindymo temoje pradėjau prisijungusi prie tarptautinės žindymą palaikančios La Leche Lyga Lietuva organizacijos kaip žindymo entuziastė 2016 metais. Keletą metų savanoriavau, vis gilinau žinias, kol galiausiai po metus trukusių mokymų 2020 metais tapau akredituota žindymo vadove. Nuo tada ėmiau ruoštis ir IBCLC sertifikacijai. Pirmą žingsnį link aukščiausio žindymo konsultanto karjeros laiptelio žengiau, kai ištiko karantinas. Per tuos metus išsilaikiau CLC (Certified Lactation Councelor) sertifikatą, t.y. išklausiau daugiau nei šimto valandų mokymus, rašiau tarpinius atsiskaitymo darbus, refleksijas, atvejų analizes ir kaip praktiką konsultavau šeimas žindymo klausimas.
Dabar tebetęsiu mokslus, renku konsultacines valandas ir ruošiuosi IBCLC egzaminui. Tokiam egzaminui pasiruošti, kai esi medicinos krypties atstovas – lengviau, tada nebereikia papildomai surinkti sveikatos mokslų modulių – biologijos, chemijos, psichologijos ir dar visą eilę kitų kursų, kurie atitiktų universitetinius kreditus. Aš kaip architektė – pasiraitojus rankoves visus tuos modulius mokausi atskirai. Turiu pasakyt – labai įdomu.
– Visos jūsų veiklos slepiasi po labai gražiu pavadinimu „Monijo“ – kas ką čia monija?
– Monai, monyti – senas lietuviškas žodis reiškiantis pramanus ir kerėjimus. Jis taikliausiai nusako visų mano veiklų mistiškumą. Gimdymas, žindymas, namų jukumo kūrimas, židinio kurstymas – visiškai fundamentalūs procesai, bet jie vis dar tebėra tarsi pilkojoje zonoje – apie tai kalbėti tebėra tabu. Mano svajonė būtų, kad tapsmas mama netaptų tarsi štampu, jog tuo laiku tampi niekuo.
Norėčiau, kad tos, kurios tik „sėdi namie su vaiku ir nieko neveikia“ sulauktų pakankamai rūpesčio, meilės ir pagarbos, nes jos daro patį sunkiausią darbą – augina naują žmogų – be jokios aiškios instrukcijos, su daugybe iššūkių, baimių, primestų visuomenės normų. Tai ir moniju visokias idėjas, kaip čia toms moterims motinystės virsmą atskleisti kaip galimybę augti auginant, padėti pačioms pamatyti, kokį didžiulį ir prasmingą darbą jos daro.
Mano kurtas ženklas savyje talpina daug dalykų – namus, moteriškas formas, apglėbiančias rankas, širdį, gimdą ir tėkmę. Ir daugiau dalykų jame galima įžiūrėt – kiekvienam tai, ko tuo metu reikia.
– Kaip sekasi suderinti visas šias veiklas, kurios labai skirtingos – kas užima daugiausiai laiko?
– Konsultacijos, dulavimas ir projektavimas man persipina labai organiškai. Kartais su šeima susipažįstam, nes kreipiasi kaip į architektę, o galiausiai juos palydžiu į gimdymą. Kitą kart susitinkame žindymo konsultacijai, o baigiame kelione į būsimų namų sklypą arba pokalbiu apie saugius sienų dangų pasirinkimus vaikų kambariui.
Dulavimas, dauguma žindymo konsultacijų – labai nenuspėjamos. Juk niekas nežino, kada tas gimdymas bus, niekas negali iš anksto numatyti, kokia žindymo bėda ištiks. Būna, kad tikrai meti viską ir važiuoji pas moterį. Tam ekstremalumui atsverti tada gera turėti veiklą, kurioje kontrolė – mano rankose. Projektuodama turiu aiškius grafikus, aiškias užduotis, labai konkrečius etapus.
Daugiausiai laiko, turbūt, kaip ir visuose darbuose užima veiklos užkulisiai – visas pasiruošimas, mokslai, techniniai sprendimai, kelionės, strategavimas, socialiniai tinklai ir panašūs dalykai.
– Kiekviena dula turi kažką ypatingo, tai kaip save pristatytume kaip dula – koks jūsų išskirtinumas?
– Visos dulos yra empatiškos, jautrios. Stengiamės, kad konsultacijų metu kuriamas ryšys būtų autentiškas ir saugus. Kad moteris jaustųsi gerai savo pasirinkimuose, kad įgytų pasitikėjimo ir drąsos būti autentiška, kad turėtų galimybę rinktis. Vienos aktyviai naudoja spinning babies technikas, kitos – rebozo masažus, dar kitos specializuojasi pogimdyminiu laiku. Ir turbūt tas mano išskirtinumas ir yra apie tai, kad aš esu aš.
Aš kuriu ritualus, rankomis siuvu ir siuvinėju gimties marškinius, supu Rebozo skaromis, esu žindymo konsultantė ir dar padedu šeimoms reorganizuoti namus ir interjerus, kad vaikeliui būtų saugu augti, o tėvams – patogu auginti. Prie ritualų magijos man svarbus ir mokslinis viso to pagrindimas. Gal kad pati esu gydytojų dukra, tos žinios man svarbu. Pavyzdžiui ar žinojote, kad 2022 metais atliktas tyrimas teigia, jog jei pasiruošime gimdymui ir gimdymo metu dalyvavo dula – pogimdyminės depresijos dažnis toms moterims buvo 57,5 proc. mažesnis?
Labai džiugina, kai iš moterų sulaukiu atgalinio ryšio apie tai, kad joms tarsi akmuo nusirito nuo širdies po pokalbio, kad jaučiasi daug geriau, kad joms labai palengvėjo, kai galėjo išsipasakoti apie dalykus, apie kuriuos nedrįso kalbėti su vyru, mama ar kitais artimaisiais (pavyzdžiui, kad delsia keisti sauskelnes, nes bijo, kad nesugebės vaikučio nuprausti pati, arba drovisi žindyti, kai kas nors ateina aplankyti, arba kad neprisegė vaiko automobilinėje kėdutėje, nes nemokėjo sunarstyti diržų), kad pasinaudojo rekomendacijomis ir žindymas, atsigavimas pogimdyminiu laikotarpiu tapo daug lengvesnis arba kad po konsultacijos pagaliau užsiregistravo pas gydytoją, nors prieš tai iš nerimo ir baimės stengėsi vizitą atidėlioti.
Panaudodama savo asmeninę patirtį, įgytas profesines žinias, pasitelkdama savo asmenines pažintis su didžiuliu būriu įvairiausių sričių gydytojų, terapeutų, pasitardama su kolegių – dulų, žindymo konsultančių bendruomenėmis, galiu padėti atrasti labai individualių ir kūrybiškų sprendimų net tada, kai, atrodo, jokios išeities nėra.
– Kaip augote, keitėtės kaip mama? Ką patartumėte sau dabar, jei būtumėte galėjusi ir tuo pačiu būsimom ar naujoms mamos?
– Kaip mama vis dar augu. Visam gyvenimui šios pareigos. Pirmakartę save tiesiog apkabinčiau. Su didžiausia meile ir dėkingumu. Nesakyčiau turbūt nieko apie tai, apie ką žinau dabar, nes pirmakartė aš tiesiog tuo nepatikėčiau. Motinystę kaip ir gimdymus, įmanoma įvertinti tik retrospektyviai. Bet tikrai priminčiau, kad gyventi reikia taip, kad būtų ką anūkams papasakoti.
