Iš Vilniaus į Varėną persikrausčiusi trijų vaikų mama: čia daug pramogų, kainos juokingos, o bendravimas – šiltesnis

Vilnių iškeitė į Varėną. Nuo paauglystės svajojo apie motinystę, nes pačiai teko augti ne tik pas biologinius tėvus. Pirmojo vaiko susilaukė vos 21-erių, o ruošdamasi gimdyti trečiąjį dėdama krepšį į ligoninę, lygino suknelę mamos laidotuvėms. Devynerių Jorio, ketverių Frėjos ir beveik pusantrų Hado mama Agnė Frelingė savo feisbuko paskyroje „Mažos kojytės“ dalijasi savo šeimos kasdienybe, kuri, skaitant jos įrašus atrodo, lyg nesibaigiantis lengvumas, bet iš tiesų, moters gyvenime daug patirties ir skausmo. 

Agnė Frelinge džiaugiasi gyvenimu Varėnoje – čia viskas daug paprasčiau, greičiau ir pigiau.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Agnė Frelinge džiaugiasi gyvenimu Varėnoje – čia viskas daug paprasčiau, greičiau ir pigiau.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Jauniausio sūnaus vardas Hadas – kaip graikų mitologijoje požemių valdovo ir reiškia tvirtumą bei užsispyrimą.
Jauniausio sūnaus vardas Hadas – kaip graikų mitologijoje požemių valdovo ir reiškia tvirtumą bei užsispyrimą.
Joris ir Frėja džiaugiasi gamta.
Joris ir Frėja džiaugiasi gamta.
Visi trys vaikai gavo skirtingos kultūros mitologinių dievybių vardus.
Visi trys vaikai gavo skirtingos kultūros mitologinių dievybių vardus.
Agnė neslepia – vaikystėje patyrė skaudžių išgyvenimų, bet jos širdis kupina meilės.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Agnė neslepia – vaikystėje patyrė skaudžių išgyvenimų, bet jos širdis kupina meilės.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Vilniaus senamiestį Agnė Frelingė su vaikais dabar iškeitė į Varėnos gamtą.
Vilniaus senamiestį Agnė Frelingė su vaikais dabar iškeitė į Varėnos gamtą.
Agnė tikina, kad jos motinystė paprasta, o sunkiausia yra vaikų ligos.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Agnė tikina, kad jos motinystė paprasta, o sunkiausia yra vaikų ligos.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

2023-05-13 09:30, atnaujinta 2023-05-14 15:26

– Kokia jūsų profesija? Ką dirbote iki motinystės ar dabar?

– Net nelabai galėčiau įvardinti, kuo buvau iki vaikų, nes savarankiško, nepriklausomo, suaugusio žmogaus gyvenimo turėjau tik nedidelę dalį. Jorio susilaukiau labai jauna. Šiek tiek teko studijuoti anglų filologiją, šiek tiek archeologiją, bet užuot pasirinkusi studentišką gyvenimą, mokslus mečiau ir svajojau apie šeimą.

Vėliau dirbau įvairius administracinius darbus, nemažai laiko buvau barmenė. Buvo visai įdomi patirtis iš mamiškos, rutiniškos aplinkos išeiti į naktinį gyvenimą. Man patiko bendrauti su žmonėmis, tad protiškai labai pailsėjau dirbdama tokį ne itin įtemptą darbą. Nors, tiesą sakant, nežinau kas lengviau – ar susikalbėti su dvimečiu, ar ne vandenį gėrusiu vyru vidurnaktį (juokiasi).

Tad po kurio laiko ir šis darbas ėmė sekinti, tad pradėjau svarstyti apie darbą iš namų, kas būtų žymiai lengviau derinama su vaikų auginimu. Yra tekę rašyti reklaminius/SEO tekstus. Gal ne tokio pobūdžio tekstai yra mano pašaukimas, bet rašymu norėčiau užsiimti ir ateityje.

– Kas paskatino kurti šeimą tokiame amžiuje?

– Tai gana retas atvejis, kad dvidešimtmečiai galvotų apie vaikus, bet, manau, tokį apsisprendimą lėmė mano pačios vaikystė. Ji nebuvo nuobodi, labiau dinamiška. Teko šiek tiek pakeliauti po giminaičių rankas. Mano tėvai net nėra biologiniai mano tėvai, bet aš juos tikrais tėvais laikysiu iki gyvenimo galo.

Kad ir kokias saugias ir patogias gyvenimo sąlygas jie man suteikė, vistiek vaiką tokie dalykai tikriausiai paveikia. Man atrodo, kad aš savyje turėjau daug meilės, kuria norėjau dalintis. Dar būdama paauglė, galvojau apie vaikus ir sakiau, kad jau aš tai būsiu pati geriausia mama, suprasiu vaikus, įsigilinsiu į jų jausmus ir ant jų nešauksiu. Ne visada pavyksta, tikrai, bet aš bent jau stengiuosi.

– Beveik 3000 mamų seka jūsų įrašus „Mažos kojytės“ – kaip kilo mintis rašyti viešai? Apie ką rašote?

– Gimus Frėjai, neužsidariau namie, o priešingai – eidavome į miestą, vaikščiodavome po muziejus, edukacijas, skirtas kūdikiams, nors dabar suprantu, kad jos buvo labiau skirtos man socializuotis, nes pažaisti su makaronais vaikas gali ir virtuvėje (kvatoja).

Tuo metu aš sau galėjau leisti tokius dalykus, kurių negalėjau, kai gimė Joris. O taip pat susirasdavome ir daug nemokamų pramogų ir renginių. Kartais apie tai pasidalindavau savo asmeninėje „Facebook“ paskyroje, bet brandinau mintį pradėti rašyti viešai.

Pirminė mintis buvo rašyti apie vaikams įdomias lankytinas vietas. Dėl to ir pavadinimas „Mažos kojytės“ – apie tai, kur su tų mažų kojyčių savininkais galima nukeliauti. Bet po truputį į tinklaraštį pradėjau įdėti daugiau savęs, daugiau asmeninių tekstų motinystės tema. Na, vėliau visus ištiko karantinas, o mane – trečias nėštumas, kai man kelionė iki virtuvės jau buvo svarstytina, tad taip ir pradėjau rašyti įvairiomis, mamoms aktualiomis temomis nuo intymios higienos priemonių iki auklėjimo be bausmių ar BLW (kūdikio vadovaujamas primaitinimas – red.past.) maitinimo.

– Esate labai atvira – nepiešiate idealios motinystės, nesidalijate tik fotosesijos nuotraukomis. Kokia iš tiesų jūsų motinystė?

– Paprasta. Galbūt todėl, kad man gyvenime teko patirti skaudžių išgyvenimų, net ir mano, kaip suaugusio žmogaus pradžia buvo tokia komplikuota, kad aš turėjau nuolat save įtikinėti ir ieškoti priežasčių, kodėl išvis verta gyventi.

Aš tarsi įgavau naujas akis, kuriomis viską matau kiek kitaip. Aišku, visokių dienų būna, bet aš dažnai nematau problemų ten, kur kiti mato. Todėl man susiruošimas į lauką, vaikų migdymas, jų dygstantys dantys, tarpusavio barniai yra lengviausiai išsprendžiamos smulkmenos.

– Vasarą Vilnių iškeitėte į Varėną – kaip kilo ši mintis?

– Negaliu pasakyti, kad mes taip paėmėm patys ir nusprendėm. Viskas įvyko tragiškų, skaudžių aplinkybių fone. Kelios savaitės iki Hado gimimo mirė mano pirmoji mama. Sakau pirmoji, nes ji mane pagimdė ir kurį laiką gyvenome kartu, o vėliau man gyvenimas suteikė naujus tėvus.

Žinia apie jos mirtį buvo tokia netikėta. Dar kelios savaitės iki laidotuvių sudalyvavome jos vestuvėse. Tiksliau, tai buvo netikėta mums, bet ne jai. Kaip tik tuo metu mums buvo prasidėjęs sunkus etapas – ką tik buvome uždarę savo verslą (turėjome barą Vilniaus Senamiestyje) ir tai turėjo skaudžių finansinių pasekmių.

Mama paliko mums namą, kurį pati vos prieš kelis metus įsirengė ir mes viską apsvarstę, nusprendėme pakeisti gyvenimą ir kraustytis. Visada svajojau vaikus auginti name, tik ne tokiomis aplinkybėmis, aišku.

– Ar dar nesigailite?

– Visiškai nesigailime dėl šio sprendimo. Nors anksčiau dažnai sakydavau, kad mieste vaikams daugiau galimybių, bet kas iš tų galimybių, jei po darbo susirinkus vaikus iš skirtingų ugdymo įstaigų ir prastovėjus kamščiuose, lieka laiko tik vakarienei ir kritimui į lovą?

Dabar esame arčiau šeimos, artimųjų. Vilniuje neturėjom absuliučiai nieko, kas būtų galėjęs pagelbėti kažkokiais nenumatytais atvejais. O čia, nors ir nėra daug tų ypatingų atvejų, vien žinojimas, kad gali kreiptis pagalbos, daug reiškia.

– Daug kas sako, kad provincijoje nuobodu, o jūs minite, kad visai atvirkščiai – kokios pramogos Varėnoje?

– Iš tikrųjų, mes gyvename net ne pačioje Varėnoje, o šalia jos. Gyvename praktiškai miške, nuolatinius kaimynus tikriausiai ant pirštų galime suskaičiuoti. Tad visas pramogas turime planuotis iš anksto. Viskas mums pasiekiama tik automobiliu. Na, nebent miškas, upė – vos kelios minutės kelio.

Kai orai geri, vietų kur nueiti tikrai daugiau. Čia aplink tiek gamtos, ežerų, pažintinių takų, yra šiek tiek muziejų. Labai norime su šeima apsilankyti Čepkelių rezervate, esame buvę prie Ūlos akies. Dar lankėmės su vaikais žirgyne Senojoje Varėnoje.

Labai patinka, kad visur, kur nueiname tas bendravimas toks šiltas ir neformalus. Dar žinau, kad netoli mūsų yra šaudykla. Labai mėgstu šaudyti, tad planuoju apsilankyti. Žiemą pramogų sumažėja, bet yra kino teatras, sporto kompleksas su baseinu ir pirtimis.

Pripratus prie Vilniaus kainų, čia jos atrodo juokingos. Varėnoje netgi dažniau pradėjau lankytis spektakliuose. Taip pat su vaikais tapome dažni svečiai viešojoje bibliotekoje – įsitaisome ten jaukiame vaikų kampelyje. Varėna gali pasigirti ir nemokamų būrelių vaikams pasiūla. Ir pačioje Varėnoje viskas išsidėstę kelių minučių atstumu, tad nereikia tapti vaikų vairuotojais.

Čia dažnai girdima frazė „tai galima susitarti“ ir nėra tokio biurokratiško šaltumo. Pavyzdžiui, Jorį į šachmatų būrelį nuveža mokyklinis autobusas, nes vistiek važiuoja į tą pusę.

Čia mes turime daugiau šeimos laiko. Man atrodo, miesto žmonės yra labiau pratę visur skubėti, visur dalyvauti, pramogauti, kad laiko tam tikram bendravimui ir ryšio kūrimui ne tiek ir daug lieka. O mums gyvenant kaime viskas labai sulėtėjo.

– Ko trūksta iš sostinės?

– Tikriausiai, kai kurių draugų ir spontaniškumo, kai ekspromtu sugalvoji papramogauti. Negali rinktis iš daug renginių, edukacijų. Bet iš kitos pusės – dalyvaujam visur, kur tik kas vyksta. Vilniuje yra begalinė pasiūla ir tas jaumas, kad juk bet kada spėsi, reikės kažkada „vėliau“. Taip ir atidėliojama daug dalykų.

Dar man visai trūksta maisto įvairovės. Čia niekur nerasi poke bowl’ų ar jautienos tartaro, kurį aš taip mėgstu. Bet gyvenu su virtuvės šefu, tai man čia ne tokia ir bėda, tik tiek, kad reikia jį dažniau terorizuoti (kvatoja).

– Kaip vaikai vertina pokyčius?

– Kai kraustėmės, Hadas dar buvo labai mažas, tai jam už aplinką svarbiau šalia esanti šeima. Joris su Frėja žinią apie pokyčius priėmė labai džiugiai. Nors Frėja dar ilgai prisiminė savo buvusį darželį, šiek tiek liūdėjo, kad reikėjo išsiskirti. Ten turėjo nuostabias auklėtojas, kurių nepamiršta iki šiol. Nors ir dabartiniu darželiu bei jo auklėtojomis esame labai patenkinti.

Joriui jo dabartinė mokykla labai patinka. Beje, aš pati šią mokyklą esu baigusi ir netgi kai kurie mano mokytojai tebedirba. Neseniai su mokyklos bendruomene ėjome į žygį. Einu aš, mano vaikai, šalia mano buvusi klasiokė ir tikrai, viskas kaip mokyklos laikais, tik gyvenimo ratas apsisuko.

Džiaugiuosi tokia maža bendruomene, kurioje vieni kitus pažįstame. Joriui jo klasė labai patinka. Ji nedidelė, tad gauna daug asmeninio dėmesio, čia dalyvauja įvairiuose konkursuose ir jam puikiai sekasi. Varėnoje pradėjo lankyti šachmatų burelį. Praėjusią savaitę net du medalius parsinešė už prizines vietas čempionatuose.

– Joris, Frėja, Hadas – nuo lietuviško, skandinaviško iki graikų mitologijos – papasakokite jų pavadinimo istorijas!

– Tyčia tikrai nesitaikėm, kad visi trys vardai būtų skirtingų mitologijų dievybių, viskas išėjo labai natūraliai. Kai gimė Joris, jis dar ilgą laiką buvo be vardo. Mane jau buvo apėmusi panika, kad joks vardas netinka. Ir tada visai netikėtai prisiminiau Jorį. Kurį laiką buvau pamiršusi, bet būdama gal 14-kos metų, sakiau, kad turėsių sūnų ir jo vardas bus Joris. Aš taip jaučiau. Įdomu tai, kad Joris yra pavasario, žalumos dievybė, o tuo metu namai tiesiog žaliavo nuo kūdikio daiktų, kurie visi buvo žali.

Kai rinkom vardą Frėjai, dar mums patiko Amelija. Bet pamenu, kaip sakau vyrui, kad Amelija, Amelytė – taip švelniai ir trapiai skamba. Čia reikia daugiau charakterio – Frėja atrodė tinkamas vardas. Tai su charakteriu ir gavom. Frėja yra vaisingumo, moteriškumo dievybė skandinavų mitologijoje. Net kai buvome neapsisprendę dėl vardo, mane intuityviai traukė raudona spalva. Pati besilaukdama rengiausi raudonom suknelėm, visus daiktus kūdikiui kažkodėl pirkau tik raudonus.

O laukiantis Hado, mane visą laiką persekiojo kažkokia nepaaiškinama tamsa. Tarsi turėjau ateinančios mirties nuojautą. Net galvojau, kad jis ateidamas turi kažką pasiimti, tik nežinojau ką. Ir taip atsitiko, kad ruošdama krepšį į gimdymo namus, tuo pačiu lyginau suknelę mamos laidotuvėms. Buvo kas mėgino mus perkalbėti dėl šio vardo, nes Hadas yra mirties, požemių karalystės dievas. Nors suprantantys graikų mitologiją žino, kad Hadas nebuvo neigiamas veikėjas, veikiau tvirtas, griežtas ir neperkalbamas. Tiesiog vieną naktį prabudau ir supratau, kad tai labai stipri asmenybė ir visi kiti vardai jam bus per silpni. Jis turi būti Hadas.

– Kas sunkiausia auginant vaikus?

– Vaikų ligos. O visa kita įveikiama. Įsivedant šiokią tokią rutiną viskas vyksta lengviau. Galima netgi ir sau laiko atrasti, tik reikia viską iš anksto planuotis.

Kur pasisemti to lengvumo, atsipalaidavimo ir intuityvaus požiūrio į motinystę, kuriuo pulsuoja visi jūsų įrašai?

Man atrodo, mamos prisižiūri per daug instagraminio gyvenimo, kuomet pačios sėdi ant sofos su plaukiančiom pieno upėm ir galvoja, kad su jomis kažkas negerai, jei net išėjimas į viešumą, susiruošimas ir vežimėlio tampymas laiptais tampa ir ne pirmo būtinumo reikalas, kurį šiandien, rytoj ir gal artimiausią pusmetį norėsis praleisti.

Bet ne, su jomis viskas yra gerai. Tiesiog nugludintas, retušuotas ir dažnai surežisuotas gyvenimas socialiniuose tinkluose iš esmės nėra ta tikroji mamos kasdienybė. Ir kai padedi lūkesčius, įsivaizdavimus, tik savo galvoje susikurtas normas į šalį, pasidaro lengviau. Tiesiog leidi sau gyventi taip, kaip gyvenasi.

Man dar suprasti vaikus padeda mano gera atmintis. Aš nuo labai ankstyvo amžiaus prisimenu, kokius jausmus man keldavo kai kurie žodžiai ar poelgiai. Vaikui suaugusįjį suprasti yra sunkiau, nes jis suaugusiu dar nebuvo. Bet mes visi esame buvę vaikai. Tereikia atsigręžti į savo vidinį vaiką ir pajausti jį. Prisiminti, ką mes jautėme, kai mus lygino su kitais, geresniais vaikais, kai smerkdavo dėl mūsų nesėkmių, o mūsų pasiekimai buvo laikomi savaime suprantamais ir nevertais pagyrimo. Net vaikų pyktį kai kuriose situacijose galima perprasti ir su jais labai lengvai rasti bendrą kalbą, jei tik nuoširdžiai į tą emociją ir jos priežastis įsigilinsim.

– Kokie ateities planai – plėsite tinklaraštį? Grįšite į Vilnių? Kibsite į darbus?

– Į Vilnių grįžti šiuo metu tikrai neplanuojam. Dėl tinklaraščio – kartais pagalvoju, kad norėčiau jį labiau plėsti. Aš visiškai neinvestuoju į marketingą, už mano nugaros nesislepia būrys montuotojų, tekstų rašytojų, marketingo specialistų. Aš esu viena, esu tikra, bet ir aišku, mažiau matoma. O idėjų, ką noriu nuveikti, turiu labai daug. Net per daug.

Gal tai ir trukdo prieiti iki struktūrizuoto darbo, nes tos idėjos galvoje skraido ir nuolat persipina. Noriu išleisti knygą vaikams. Galima sakyti, ją jau esu parašiusi, tik dar neapsisprendžiau, ar noriu ją leisti savarankiškai, ar kreiptis į leidyklą.

– Apie ką būtų knyga?

– Apie tai, kaip besivaikant tobulo gyvenimo, galima pro akis praleisti patį gyvenimą. Ir gavęs tai, ko manai norėjęs, supranti, kad reikėjo ne to. Istorija skirta vaikams, kurioje ir suaugusieji galės save atpažinti.

– O ką žadate nuveikti vasarą?

– Grandiozinių planų neturime. Norime su vaikais pastovyklauti kur nors prie ežero, miegoti palapinėje, sutemus ant laužo kepti zefyrus. Dar labai norėtume su visa šeima sudalyvauti kokiame festivalyje. Galvojam apie „Mėnuo Juodaragį“. Tai būtų visai nauja patirtis mums. O daugiau tokie paprasti, buitiniai mūsų planai. Būtų nuodėmė Dzūkijoje nepagrybauti, dar planuojam vaikams lauke padaryti kažkokių pramogų, sūpynių. O toliau nežinau – būti, gyventi, džiaugtis laiku kartu.

Agnės tinklaraštį „Mažos kojytės“ galite rasti čia: https://www.facebook.com/profile.php?id=100063103187767

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.