Apie pavydą knygą vaikams parašiusi J. Zykutė: blogai ne šis jausmas, bet kaip su juo elgiamės

Hamburge gyvenanti mama, rašytoja ir žurnalistė Jolita Zykutė pristatydama savo naują knygą „Kaip karalaitė pavydėjo ir kas iš to išėjo“ teigia, kad pavydas – vienas iš didžiųjų socialinių tabu. Žmonės prisipažįsta įvarias nuodėmes, tačiau apie tai, kad ko pavydi, sako labai retai. Todėl autorė kviečia į pavydą pažvelgti ne kaip į blogį, o kaip į užslėptą resursą, kaip į ženklą, rodantį, ko mums trūksta ir ko siekiame. 

Jolita nauja savo knyga skatina tėvus atvirai pasikalbėti apie pavydą.<br>A.Jankvečiūtės nuotr. / lrytas.lt koliažas
Jolita nauja savo knyga skatina tėvus atvirai pasikalbėti apie pavydą.<br>A.Jankvečiūtės nuotr. / lrytas.lt koliažas
Apie karalaitę Karolina J.Zykutė parašė jau antrą knygą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Apie karalaitę Karolina J.Zykutė parašė jau antrą knygą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Debiutas mugė, kurioje buvo pristatyti pirmoji Jolitos knyga.<br>Asmeninio albumo nuotr. 
Debiutas mugė, kurioje buvo pristatyti pirmoji Jolitos knyga.<br>Asmeninio albumo nuotr. 
„Gyvenime nėra tik juoda ar balta, todėl mano knygose už kiekvieno herojaus slypi savos mintys, priežastys, kodėl jis taip ar kitaip pasielgė ir jeigu tai patyrinėtume su vaikais, galbūt ir realiame gyvenime būtų lengviau suprasti kitus“, – teigia Jolita.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Gyvenime nėra tik juoda ar balta, todėl mano knygose už kiekvieno herojaus slypi savos mintys, priežastys, kodėl jis taip ar kitaip pasielgė ir jeigu tai patyrinėtume su vaikais, galbūt ir realiame gyvenime būtų lengviau suprasti kitus“, – teigia Jolita.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Pirmoji kygos skaitytoja.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Pirmoji kygos skaitytoja.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Knygos puslapiuose autoriai atvirai prisipažįsta, ko patys pavydi.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Knygos puslapiuose autoriai atvirai prisipažįsta, ko patys pavydi.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Nors pagrindinė veikėja yra mergaitė, knygą mielai skaito ir berniukai, nes joje gausu nuotykių.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Nors pagrindinė veikėja yra mergaitė, knygą mielai skaito ir berniukai, nes joje gausu nuotykių.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Mar 22, 2021, 4:58 PM

– Kaip gimė mintis parašyti knygą tokia tema?

– Esu mama, tad žiūriu į knygą pragmatiškai – kad vaikui būtų smagu, bet ir naudos būtų. Jau rašydama pirmą knygą apie karalaitę „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ viduje žinojau, kad tai bus serija knygų, kur derės nuotykiai ir gilesnė „žinutė“, skatinanti susimąstyti apie vidinius dalykus.

Gyvenimas pats pasiūlė temą – stebėjau, kokios draugystės dramos vyksta sūnaus (tuo metu dar darželinuko) aplinkoje – draugauja, nedraugauja, pavydi, liūdi. Nors suaugusiems atrodo „Niekis, praeis“, vaikams tokia situacija – rimtas sukrėtimas. Kai per susitikimus su skaitytojais kalbinu vaikus apie geriausius draugus, už jų prisipažinimų girdėti skausmas, kuris tebėra gyvas: „Mano geriausia draugė draugavo su manimi, o paskui pasakė, kad draugaus tik kas antra dieną, nes kitom dienom draugaus su kita mergaite“, „Mano geriausias draugas užpyko ir draugauja su kitu“.

Kartais išgirstu istorijų apie tai, kaip vaikai jaučiasi vieniši, ir tada viduje tvinksi klausimas: „O tavo tėvai žino, kaip tu jautiesi?“ Todėl nuolat kartoju – „Pasikalbėkite su savo vaikais, bet ne apie tai, ką valgė pietų darželyje ar ką uždavė mokykloje.“

Atsiverti lengviau pažiūrėjus filmą ar perskaičius knygą. Tačiau didaktinė pasakėlė „Mergaitė blogai pasielgė ir buvo už tai nubausta“ vargiai sujaudins, nes šiuolaikiniai vaikai nemėgsta moralizavimo.

Gyvenime nėra tik juoda ar balta, todėl mano knygose už kiekvieno herojaus slypi savos mintys, priežastys, kodėl jis taip ar kitaip pasielgė ir jeigu tai patyrinėtume su vaikais, galbūt ir realiame gyvenime būtų lengviau suprasti kitus. Ne veltui sakoma, kad grožinės literatūros skaitymas lavina empatijos jausmą.

– Papasakokite apie pačią knygą!

– Pagrindinė herojė Karolina yra karalaitė, bet jos mintys ir jausmai bus gerai pažįstami kiekvienam vaikui. Jai svarbu draugai, būti mylima. Karolina gyvena su taksiuku Tapiu ir dviem kalytėm intrigantėm Fi ir Fifi, kurios yra pagrindinis istorijos variklis – pavydėdamos atvykusiam šuniukui vaikų dėmesio išsiunčia jį pašto siuntinyje į cirko festivalį, o susipratę, kad tai buvo klaida, važiuoja jo ieškoti.

Kartu ieško ir Karolina, o netrukus prisijungia ir vištų detektyvių biuras, ir specialusis agentas Baliukas. Tyčia kūriau pasaulį, kur gyvūnai kalba ir veikia, nes manau, kad vaikams lengviau su jais susitapatinti.

– Tai ne pirmoji jūsų knyga apie karalaitę, tiesa?

– Pirmoji knyga „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ pasakojo kaip karalaitė pakviesta į grožio konkursą taip pameta galvą, kad susipyksta su geriausiu draugu, ir tik vėliau supranta, kas iš tiesų svarbu.

Šią knygą vadinu pretekstu tėvams pasikalbėti su vaikais apie grožį. Mane sukrėtė, kai penkiamečių mamos pasakojo, kad dukros nori laikytis dietos, nes storos. Socialiniai rėmai, kas yra gražu, stipriai veikia jau darželinukus!

Pristatinėdama knygą rengiau menines akcijas apie grožį ir laimę, kurių metu išsiaiškinau mane labai nustebinusį dalyką – atrodytų, kas nenori būti gražiu? Teko išgirsti daug nuomonių, kad būti gražia reiškia būti pasipūtusia. Vos keletas mergaičių pasakė sveiką subalansuotą „noriu būti laiminga ir graži“.

– Kas iliustravo knygą ir kaip sekėsi atrasti abiems patinkantį sprendimą?

– Pirmąja knygą apie karalaitę iliustravo kaunietė dailininkė Raimonda Murauskaitė, tačiau kai atėjo laikas antrai knygai, paaiškėjo, jog jos šeimoje „apsilankys gandras“ ir būtų tekę ilgai laukti, kada dailininkė galės vėl kurti. Pagalvojau, kad knyga svarbu, tačiau būti mama, galinčia susitelkti tik savo kūdikiui, yra daug svarbiau, ir taip atsirado kitas puikus dailininkas – Vytis Snarskis. Jis irgi iš Kauno, tad juokauju, kad karalaitės Karolinos karalystė yra nuo Kauno iki Hamburgo.

Labai džiaugiuosi iliustracijomis, o didžiausias komplimentas dailininkui ko gero bus vieno vokiečio noras pavarčius knygą ją įsigyti, nors aiškinau, jog tekstas lietuviškas. „Mergaitei keturi metai, tad jai paveiksliukai patys papasakos istoriją“, – paaiškino jis.

– Gyvenate Hamburge, esate aštuonmečio mama – gal galite apibrėžti skirtumus tarp vaikų auginimo/auklėjimo Lietuvoje ir Vokietijoje?

– Kai kadaise klausinėjau aplinkinių, visi kaip vienas tvirtino – „vokiško auklėjimo“ nėra, taisyklės skiriasi priklausomai nuo šeimos. Jei prisiminsime, kad apie ketvirtadalis Hamburgo vaikų namuose nešneka vokiškai, tad suprasime, jog didmiesčiuose esi milžiniškame tautų katile.

Visgi lietuviai bičiuliai prieš kelias dienas įvardino „vokiško auklėjimo ypatybę“ – Vokietijoje nuo pat darželio vaikas skatinamas sakyti savo nuomonę, mokykloje pažymio gerumas priklauso nuo to, kiek tu „keli ranką“ ir aktyviai dalyvauji pamokoje. Lietuvoje vaikai yra labiau suvaržyti (ar „susivaržę“), bet žinoma, daug laisvesni nei ankstesnėse kartose, kai būti geru visų pirma reiškė būti paklusniu.

Aš vis dar įsitempiu, kai sūnus mokytojui ar direktoriui sako „tu“ (tokios taisyklės), bet ar ne juokinga, kad nors vaikai tujina, o tėvai ir mokytojai tarpusavyje kreipiasi „jūs“.

– Pavydėti negražu – tą žino ir didelis, ir mažas. Tai kaip iš tiesų yra su tuo pavydu – kaip reikėtų su juo (ne)kovoti?

– Pavydėti taip pat „negražu“, kaip mergaitėms „negražu pykti“, o berniukams verkti. Užslopinusios pyktį mergaitės užauga pastumdėlėmis, nemokančiomis brėžti ribų, o neverkiantys berniukai tampa vyrais, kurie taip įsitempę laiko vidines emocijų užtvankas, kad 40-ies metų gauna infarktą. Gal vertėtų nutraukti žaidimą „gražu-negražu“?

Kad pavydas yra milžiniškas socialinis tabu (iš čia ir kilo tas „negražu“) galbūt padės suvokti tai, kad pasak tyrinėjimų net anoniminėse apklausose žmonės neprisipažįsta jog pavydi! Ar suprantate, koks tai stiprus dalykas? Vaikai kalbėdami apie pavydą save sunkiau kontroliuoja (to vėliau išmoksta iš suaugusiųjų), tad atvirai išsakytais žodžiais apie pavydą reiktų džiaugtis, o ne už tai bausti.

Tarp daugybės psichologų patarimų, kaip elgtis su pavydu, radau mano nuomone veiksmingiausią – pažiūrėti į pozityviąją jo pusę, pasigilinant kas už jo slypi. Vieno knygos pristatymo metu vaikai pasakojo apie savo pavydą: „Pavydžiu sesei ilgų plaukų“. Nežinau, ką jaučiate tai skaitydami jūs, bet aš matau mergaitę, kuriai svarbus grožis. Ar galima gėdinti ir už tai barti? Už sakinio „Pavydžiu draugei, kuri turi daug pinigų ir todėl daug draugų“ regiu vienišą vaiką, kuriam trūksta šilumos.

Kai taip pervadinime pavydą, širdyje kyla daugiau atjautos tam žmogui. Netgi aiškiau, kokia linkme eiti, kad patenkintum troškimus – plaukų per naktį neužauginsi, bet dėl savo geros išvaizdos ir savijautos galima padaryti kažką kita. O gal mergaitė nori ilgų plaukų nes jai patinka juos šukuoti? Gal tai ne apie norą juos turėti, o kurti įvairias šukuosenas ir prieš mus sėdi būsima šukuosenų meistrė? Ar po tokių minčių vis dar bijosime pavydo? Blogai yra ne pavydas, o kaip mes su juo elgiamės.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.