„Nėra blogo oro“ kūrėja Lina dalijasi įdomiausiomis aplankytomis vietomis Lietuvoje

Keliautojų dėmesio mūsų šalyje vertas ne tik populiarusis pajūris ar kurortai. COVID-19 pandemijos sukelti kelionių suvaržymai padėjo atrasti nuostabių parkų, girių, ežerų, pažintinių takų, pelkynų su patogiais takais vaikščiojimui tiesiog Lietuvoje.

„Neskirstau kelionių į su vaikais ar be jų. Manau, kad beveik į visas suaugusiųjų keliones galima vykti su vaikais ir jiems bus įdomu“, – teigia L.Vasiliauskienė<br>Asmeninio albumo nuotr.
„Neskirstau kelionių į su vaikais ar be jų. Manau, kad beveik į visas suaugusiųjų keliones galima vykti su vaikais ir jiems bus įdomu“, – teigia L.Vasiliauskienė<br>Asmeninio albumo nuotr.
Anksčiau L.Vasiliauskienės dukros buvo susižavėjusios mini zoologijos sodais.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Anksčiau L.Vasiliauskienės dukros buvo susižavėjusios mini zoologijos sodais.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Neskirstau kelionių į su vaikais ar be jų. Manau, kad beveik į visas suaugusiųjų keliones galima vykti su vaikais ir jiems bus įdomu“, – teigia L.Vasiliauskienė<br>Asmeninio albumo nuotr.
 „Neskirstau kelionių į su vaikais ar be jų. Manau, kad beveik į visas suaugusiųjų keliones galima vykti su vaikais ir jiems bus įdomu“, – teigia L.Vasiliauskienė<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

May 16, 2021, 4:20 PM

Apie puikiausius šalies kampelius „Radijo žinių“ laidai „Mažiau yra daugiau“ papasakojo keliautoja, socialinių tinklų paskyros „Nėra blogo oro“ autorė Lina Vasiliauskiene, kuri dažnai į kelionę išsiruošia su savo trimis atžalomis.

– „Nėra blogo oro“ – kaip kilo šis tinklaraščio pavadinimas?

– Pavadinimą pasirinkau sąmoningai. Turistų būrelio vadovė, geografijos mokytoja, dažnai sakydavo šią frazę. Su ja išsiruošdavome į keliones tuomet, kai dar prekyboje trūkdavo tinkamos bet kokiam orui aprangos, bet nepaisant, lydavo ar snigdavo eidavome į žygius, stovyklaudavome. Tuomet ir susigulėjo manyje supratimas, kad blogo oro nėra, yra tik netinkamai pasirinkti drabužiai.

Kol teturėjau savo pirmagimę, blogu oru eidavome į lauką su vaikišku vežimėliu. Pastebėjau, kad taškytis balose, eiti per lietų jai – didžiausias malonumas: aunasi guminius batus ir dūksta.

Taip gimė tinklaraščio pavadinimo idėja, kurį vis atidėliojau, svarsčiau, gal aplinkiniams bus neįdomu, net vyras prisidėjo prie svarstymų. Galiausiai pasiryžau.

– Kaip manote, galbūt patys tėvai kalti, kad kažkuriuo metu vaikus tarsi išmoko, kad yra toks dalykas kaip blogas oras, kuriam esant eiti į lauką neverta?

– Tikrai sutinku. Pavyzdžiui, kai šį savaitgalį su šeimyna buvome prie jūros, vyresnėlės braidžiojo vandenyje, trimetė atsisėdo į bangas, norėjo pabandyti. Oro priėmimas tokio, koks jis yra – tai labiau suaugusiųjų išėjimas iš komforto zonos, o vaikams, priešingai, įvairus oras kaip tik tai yra komforto zona. Aplinka tampa žaidimų aikštele, kur galima leisti lapus lietaus srovele ir kitaip tyrinėti gamtą.

– Ar socialinius tinklus pasirinkote tikslingai kaip priemonę dalintis apie savo keliones Lietuvoje su visais, o galbūt ši idėja išsivystė pamažu?

– Paaugus vaikams, matome, kad tapo įdomūs gyvūnai, atrakcionai, tad pradėjau domėtis, ką ir kur galima pamatyti. Tuo metu nelabai buvo koncentruotai viena tema pasakojančių tinklaraščių, ką vaikams veikti su tėvais. Kadangi nedirbau ir turėjau tam laiko, pamaniau, o gal dirbantieji tėvai nebeturi kada galvoti maršrutų ir padėjus jiems idėjas ant lėkštutės, ir jie pasinaudos bendro šeimos laisvalaikio patarimais. Rašau apie keliones ir su vaikais ir be jų.

Neskirstau kelionių į su vaikais ar be jų. Manau, kad beveik į visas suaugusiųjų keliones galima vykti su vaikais ir jiems bus įdomu. Pavyzdžiui, pažintiniai takai – suaugusieji gal vienaip jais džiaugsis, o vaikai – visai kitaip. Keliaudami po juos sugalvojame istoriją apie pakeliui praeinamose pelkėse gyvenančias laumes ar maumus, „įpiname“ mūsų tautos istoriją į kontekstą ir taip sudominame mažąsias.

– Ar galite pasidalinti, keletu įdomių mūsų šalies vietų, kur teko būti?

– Žiemą atradome Ribiškių pažintinį taką, išvaikščiojome jį skersai ir išilgai. Mane labai maloniai stebina kai kurie miestai. Anykščiai, pavyzdžiui, jau žinomi kaip kurortinę teritoriją turintis miestas, bet iš tiesų pramogų ten tiek daug, jog viską išbandyti vienos dienos neužtenka: gyvūnų ūkis, vasaros rogutės, medžių lajų takas.

Pernai atradome Jonavą, kuri atrodytų niekuo neišsiskiria ir ką gi ten veikti? Tačiau sumanėme aplankyti Lietuvos miestelius Londoną, Šveicariją, Paryžių, Veneciją, kurie yra netoli arba apie Jonavą. Užsukome į šį miestą ir susižavėjome, ypatingai – basakojų taku Survilų kaimo turizmo sodyboje, kurį visiems rekomenduočiau išbandyti šiltuoju metų laiku. Tai beveik 3 km ilgio takas, natūraliai įlietas į gamtą, o eidamas juo gali justi pelkę, miško paklotę, akmenis, turi balansuoti eidamas per rąstą.

Šalia ir nuotykių parkas „Lokės pėda“, ūkis „Jonavos alpakos“, „Pepės vilaitė“. Aplankydama pastarąją nesitikėjau nieko ypatingo, tačiau tai buvo ypatinga, nes daryta iš širdies: tai yra „Pepės Ilgakojinės“ namelis su čiuožykla iš antro aukšto. Pepė tokia gyva, kaip ir įsivaizduojame iš vaikystės knygų.

Visos dienos išvykai tinka ir nuostabieji Molėtai – čia verta aplankyti Molėtų technikos muziejų, Žalvario parką, kur naujam gyvenimui prikelti senoviniai eksponatai. Visai šalia šio miesto – Labanoro regioninis parkas, pažintiniai takai.

Kalbant apie juos, tikrai įsiminė Jurkiškio upelio pažintinis takas, esantis Molėtų rajone Asvejos regioniniame parke. Labai vaizdingas, bet trumpas, tad tinkamas vaikams, kurie gali bėgti akmenimis, įbristi į Jurkiškio upelį.

– Ar teko pasidžiaugti atrastomis vietovėmis, kurios pritaikytos specialiai mamoms su vežimėliais, su įvairaus amžiaus vaikais?

– Laimei, dauguma takų pritaikyti tiek neįgaliesiems, tiek mamoms su vaikų vežimėliais.

Vis kitam keliautojui tie patys pažintiniai takai ir jų praeinamumas gali atrodyti visai skirtingai. Pavyzdžiui, šalia Kernavės yra Baltojo kalno pažintinis takas žiediniu maršrutu. Ėjome juo, kai laukiausi trečios atžalos, šalia mano ūgtelėjusios mergaitės bei pussesere, kuriai iki gimdymo buvo likusios vos pora dienų.

Laiptai šiame pažintiniame take mums nebuvo kliūtis, nelaikytume jo su vežimėliais nepraeinamu taku. Tačiau kiti šį maršrutą išbandę tinklaraščio skaitytojai rašė, jog jis netinkamas kelionei su mažais vaikais, jame sunku. Tad tai kiekvieno žmogaus požiūrio klausimas.

Šiemet Vilniuje atradome vaikams tinkamus žygius tiesiog aplink ežerus – lengvai apeiti galima Tapelių, Gėlos vandens telkinius.

– Be jūsų tinklaraščio, kur patartumėte ieškoti informacijos apie šeimyninius žygius?

– Mano žinių bagažas – vaikystės turistų būrelis, o vyro – orientacinį sportą apimanti veikla. Sudėjus šias patirtis, gaunasi labai neblogas keliavimo suvokimas.

Man daug informacijos suteikia žmonių kiek primiršti rajonų turizmo informaciniai centrai. Su jų atstovais galima susisiekti socialiniais tinklais ir gauti greitą atgalinį ryšį. Jie mums padeda ne tik norimu konkrečiu klausimu, bet ir patys geranoriškai pataria ką dar galime pamatyti, ko galbūt visai nenumanėme šalia esant.

– Tinklaraštyje rašote, kad dairotės ir įdomių nakvynės vietų. Ką reiškia įdomiai apsistoti?

– Tai mano cinkelis ir silpnybė į kurią įtraukiau visą šeimą. Nameliai medyje, nakvynė stikliniame kupole, „glamping‘as“ – nakvynė palapinėje su patogumais, tokiais kaip lovos, spintelės. Tokių vietų Lietuvoje iš tiesų labai daug ir dar labiau sunku jas gauti, užsirezervuoti.

Teko būti pajūryje, paprastame bute, kur vaizdas pro langą buvo į nuostabų pušyną. Radome tik vieną laisvą savaitgalį, kaip galimybę jame apsistoti šiam sezonui ir, pasirodo, pasirinkę nesuklydome.

– Ar pavyktų išskirti kas kelionėse įdomiausia vaikams?

– Ilgą laiką jiems patiko gyvūnų ūkiai, nes iš tiesų tai sritis, kur žmonės atveria savo autentiškus ūkius, kurie skiriasi nuo zoologijos sodo. Galbūt juokinga, jog vaiką nuvedi parodyti karvę, tačiau mes neturime kaimo ir liūdna, kad vaikai šiuos naminius gyvūnus mato tik knygutėse.

Vietinių gyventojų įrengtuose asmeniniuose ūkiuose galima pačiam pamelžti karvę, paglostyti ir pamaitinti ožką. Prieš porą metų dukra Meda atnešė parodyti dar šiltus, ką tik vištos sudėtus kiaušinius, išsakydama savo nuostabą ir susižavėjimą.

Dabar jai artėja šešeri, tad pasidarė įdomūs pramogų parkai, laipynės medžiuose. Jau išsakė norinti išvysti gyvą kiaulę, sakydama, kad tikrai tikrai jos dar nematė.

Pernai rudeniop pabandėme įvairias laipynes medžiuose su diržais, po to vis ėjom ir ėjom ten karstytis, vaikui labai smagu.

– Ar jaučiate baimę, kai vaikas kelionėje daro ekstremalius dalykus?

– Stengiuosi pati su savimi ir vaikais susitarti. Man visai nesvarbu, jog vaikas grįžta išsipurvinęs nuo galvos iki kojų – juk rūbai ir yra tam, kad juos naudotume. Tad neapsimoka jų pirkti naujų.

Kartais vyras būna toje pusėje, kuriam sunku matyti vaikų pramogas purvuose ir jis būna tas, kuriam iš išgąsčio ima trūkčioti akis. Tačiau jis laisviau žiūri į ekstremalias pramogas. Pavyzdžiui, jis vežasi pats dukras su dviračiu ir šokinėja nuo tramplinų.

Vaikams stengiuosi paaiškinti, jog pramoga gali būti pavojinga, reikia įvertinti, ar jie tikrai gali atlikti kažką ekstremalaus. Dažnai aiškinu: „Jei tau bus baisu, reiktų pristabdyti ir paprašyti pagalbos“.

Medos krikšto mama kartą buvo išsivežusi ją pasivažinėti su paspirtuku. Mūsų trimetė mėgsta juos, lekia nuo kalno su paspirtuku labai greitai, tad pusseserė išsigandusi paaiškina, kad reiktų lėčiau, na o mano vyresnėlė pusseserei pataria: „Tu tiesiog nusisuk ir nežiūrėk, kai nematysi, nebus tau baisu“.

– Kas Jums svarbiausia keliaujant su vaikais?

– Man tiesiog svarbiausia, kad dukros būtų laimingos. Aišku, mūsų pirmagimė buvo ramaus charakterio, tinkamo keliavimui, o jaunėlė – kiek sunkiau prisitaiko.

Labai svarbu, kad vaikai turėtų kur ir kada pavalgyti. Jei žygis ilgesnis, vasarą ieškom fontano, darom ledų sustojimus, ieškom vaikams paskatų, ką jie gaus nuėję vieną ar kitą atstumą. Mergaitėms kelionės patinka – tikriausiai, kokį pavyzdį mato, kokį gyvenimą pažino, tokio ir norisi. Mano trimetė nueina 5-6 km.

Užsienyje keliaudami mes renkamės žygius po kalnus: pirma nešdavome atžalas nešioklėse, ant nugarų, po to jos pačios ėmė vaikščioti. Vyriausioji dukra, būdama nepilnų 4-erių metų, kalnais nuėjo apie 15 km.

– Daugelis mano, jog atostogos su vaikais – ne visai atostogos, o kartu ir darbas. Ką manote Jūs?

– Mes apskritai niekada nesirenkame poilsinių kelionių, o siekiame pavargti fiziškai, kad nuo kasdienybės įtampos „išsivalytų“ smegenys. Žinoma, būna visko: norisi pasėdėti prie jūros, bet vaikai prašo kas pavalgyti, kas kažką paduoti, nerimsta.

Smagu ir dviese su vyru keliauti – buvome slidinėti – bet be vaikų keliauti jau tampa kiek keista.

– Kokius draugiško aplinkai keliavimo įpročius išsiugdėte kelionėje, kurių mokote ir savo atžalas?

– Atrodytų, kiekvienam turėtų būti suprantama, jog savo šiukšles reikia pačiam sutvarkyti. Visada turime maišelį atliekoms, tą žino ir mano dukros. Naudojame gertuves savam vandeniui turėti, neperkame plastikinių buteliukų. Daug kalbame apie tai su vaikais namuose – mūsų vyresnėlė labai žingeidi, tad vartome knygas apie gamtos tausojimą.

Vaikai apskritai labai imlūs informacijai. Sutarėme su jais, kad išėjus iš kambario negalima palikti įjungtos elektros. Tad dabar, jei kažkas paliekame šviesą, iškart vaikai sako: „o kodėl neišjungei šviesos?“, klausia ir kada elektromobiliu pavažinėsime.

Kiek nuo mažų dienų ugdysime vaikus, tokius įpročius jie ir turės. Tikėkimės, kad daug užaugs daug atsakingų vaikų ir gamtoje paliekamų šiukšlių nebebus.

– Kiek įtakos karantinas turėjo Jūsų šeimyninių kelionių grafikui?

– Prieš pandemiją taip pat sėkmingai keliaudavome Lietuvos ribose. Per pirmąjį karantiną apkeliavome daug tolimesnių šalies kampelių, o šio karantino metu, uždarius savivaldybes, atradome gyvenamąjį Vilnių.

Mano svajonė yra ilgesniam laikui nuvykti į Žemaitiją. Tai tarsi kita Lietuva su kitokia tarme – norėtųsi papultį į šią autentiką.

– Ar Jūsų profesija taip pat susijusi su kelionėmis?

– Su keliavimu labiau siečiau savo studijas: teko gilintis į kultūros istoriją, antropologiją ir paveldosaugą. Tačiau darbavausi srityje, susijusioje su pilietiškumu – tai taip pat siejasi su noru keliauti po gimtinę, troškimu ją visapusiškai pažinti. Tačiau tik tiek. Keliavimas man – visiškas hobis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?