„Aš neisiu miegoti! Nevalgysiu košės! Nesidėsiu kepurės!“ Taip, jūsų angelėlis tikrai moka išvesti iš kantrybės. O kaip išlikti ramiems tokioje situacijoje? Kaip rasti tinkamus žodžius ir nepradėti rėkti? Ir kaip užauginti malonų bei paklusnų vaiką, bet neapriboti jo vystymosi, nepalaužti jo asmenybės, išugdyti drąsų, kūrybingą ir savimi pasitikinti žmogų?
Amerikiečių pedagogė Janet Lansbury yra unikali tėvystės ekspertė, organizacijos „Resources for Infant Educarers“ (RIE) mokytoja ir novatoriškos vaikų specialistės Magdos Gerber studentė. Jos patarimai pagrįsti ne tik formaliomis studijomis ir kitų ekspertų atliktais tyrimais, bet ir dvidešimties metų darbo su tėvais ir jų mažyliais patirtimi.
Knygoje „Blogų vaikų nebūna. Drausminti mažylius ne gėda“ – patys populiariausi ir skaitomiausi autorės straipsniai apie mažylių elgesį ir pagarbios tėvystės principus, turinčius teigiamos įtakos ir tėvams, ir vaikams. Apžvelgiamos tokios temos kaip bausmės, bendradarbiavimas, ribų nustatymas ir bandymas jas peržengti, pykčio priepuoliai, mušimas ir daugybė kitų.
Taip pat pateikiama praktinių patarimų tėvams, susiduriantiems su natūralios raidos nulemtu mažylių noru peržengti ribas, taip išbandant tėvų meilę ir kantrybę. Turint pakankamai žinių bei žvelgiant į pasaulį vaikų akimis, šiuo permainingu laikotarpiu puikiausiai galima kurti pasitikėjimu, pagarba ir meile grįstus abipusius santykius.
Tinkamas auklėjimas suteikia vaikams saugumo ir komforto jausmą. Kai nustatytos ribos yra tinkamos, vaikai jų taip dažnai neperžengia. Jie pasitiki savo tėvais ir globėjais, vadinasi, ir savo pasauliu. Mažyliai jaučiasi laisvesni bei ramesni ir gali nukreipti dėmesį į svarbesnius dalykus: žaidimus, mokymąsi, socializaciją ir tiesiog buvimą laimingais vaikais.
Knygos ištrauka
Aš buvau ką tik nusileidusi Los Andželo oro uoste ir laukdama bagažo išgirdau ginčą. Atsisukusi atgal, pamačiau trejų ar ketverių metų mergaitę, aprengtą spalvingais kelioniniais drabužiais – ryškiomis tamprėmis ir madingais marškinėliais. Ji buvo su rožiniais kino žvaigždės akiniais nuo saulės ir kažko ieškojo savo taškuotoje kuprinėje, o tėtis tuo metu žiūrėjo į ją ir ramino: „Tiesiog būk maloni. Būk maloni savo seseriai!“
Per kelis žingsnius nuo jų stovėjo mama, rankose laikė mažąją sesutę, kuriai buvo apie 12 mėnesių. Mergaitė išliko rami, tačiau vengė tėvų žvilgsnio. Ji atrodė vieniša ir pažeidžiama, „probleminis vaikas“, atsiribojęs nuo šeimos.
Jeigu tai buvo tipiška šeimos gyvenimo akimirka, labai tikėtina, kad mergaitė savo sesutei jautė tik pagiežą.
Niekas taip nesudrumsčia mažylio gyvenimo kaip naujagimis šeimoje ar kūdikio laukimas. Šie pokyčiai iš esmės pakeičia šeimos dinamiką ir, nesvarbu, kokie sąmoningi, jautrūs bei rūpestingi yra tėvai, tai paliečia pačią pažeidžiamiausią ir jautriausią šeimos narį. Tai gali sukelti bet kokius mažylio elgesio pokyčius, įskaitant raidos sutrikimus, nuotaikų svyravimą ir nuolatinį ribų bandymą.
Kai aš konsultuoju tėvus dėl staigaus ar stipraus jų mažylio elgesio pasikeitimo, visada užduodu daug klausimų, taip vaidindama detektyvę, bandydama apie mažylį ir šeimos gyvenimą sužinoti viską. Dažnai tam tikru momentu tiesiog turiu paklausti (jau įtardama atsakymą): „Ar per pastarąsias kelias savaites ar mėnesius buvo kokių nors pokyčių šeimoje?“
Labai dažnai atsakymas yra toks: „Na, mes susilaukėme kūdikio...“ Arba: „Dabar yra trečias mano nėštumo trimestras...“
Štai keletas dalykų, kurių nederėtų pamiršti šiuo sudėtingu laikotarpiu.
1. Turėkite pagrįstus lūkesčius. Ir nesvarbu, kaip vyresnis vaikas gali laukti sesutės ar broliuko, pasikeitusio tėvų dėmesio ir meilumo suvokimas tikrai yra skausminga realybė. Vaikai dažnai jaučia liūdesį, sielvartą, kartais pyktį ar kaltę, bet dažniausiai jie bijo prarasti tėvų meilę.
Išgyvendami emocijų audrą, kurios negali suprasti (tuo labiau apibūdinti), vaikai savo skausmą parodo netinkamai, dažnai net agresyviai elgdamiesi. Nuotaikų svyravimai gali būti ypač dideli.
Tėvai gali būti šokiruoti, pamatę nemalonią vaiko asmenybės pusę, kurios iki šiol nepažinojo, ypač jeigu tikėjosi, kad vaikas bus mylintis, padedantis ir dievinantis didysis broliukas ar sesutė. Toks elgesys yra tikras išbandymas tėvams, tačiau, kadangi vaikas išgyvena emocinę krizę, jam labiau nei bet kada reikia tėvų meilės ir supratimo.
2. Skatinkite vaikus išreikšti savo jausmus. Tėvai tai gali padaryti keliais būdais:
a) kai vaikas netinkamai elgiasi su kūdikiu – pernelyg stipriai bučiuoja, glosto arba šokinėja ant lovos šalia kūdikio, švelniai, bet pasitikinčiai nustatę ribas („Aš tau neleisiu...“), tėvai gali ramiai paklausti: „Ar tu šiek tiek pyksti ant kūdikio? Ar tu nusiminęs, kad kūdikis yra su mumis? Dideli broliukai (sesutės) dažnai taip jaučiasi. Aš tau padėsiu nulipti nuo lovos. Norėčiau, kad sėdėtum man ant kelių arba šokinėtum ant grindų.“;
b) kuo dažniau dalykiškai kalbėdami apie neigiamus jausmus: „Būti vyresniu broliuku (sesute) kartais tikrai nelengva. Normalu supykti ant kūdikio, mamos ar tėvelio, jaustis liūdnam, nerimauti ar tiesiog būti be nuotaikos ir nežinoti, kodėl. Jeigu tu šitaip jautiesi, aš norėčiau žinoti. Visada suprasiu, mylėsiu tave ir norėsiu tau padėti.“.
Iš pirmo žvilgsnio jums gali pasirodyti keista patiems siūlyti tokius jausmus vaikui (ar tai nesukels jo neigiamų jausmų kūdikiui?). Tiesa yra ta, kad kuo labiau priimsite ir pripažinsite savo vaiko neigiamas mintis bei emocijas, tuo didesnė tikimybė, kad jis sukurs nuoširdų ryšį su kūdikiu.
3. Kodėl turėčiau minėti neigiamus jausmus, jeigu atrodo, kad vaikui viskas yra gerai? Kai kurie vaikai ramiai ir taikiai priima kūdikio atsiradimą namie. Kodėl mums reikėtų kalbėti apie problemas, kurių nėra?
Mano nuomone, tuos vaikus, kurie priima ir toleruoja naujus gyvenimo pokyčius, reikia kur kas labiau skatinti išreikšti neigiamus jausmus. Nesvarbu, kokie teigiami yra pokyčiai, baimė ir praradimo jausmas visada yra šalia. Visiems mums. Jeigu šie jausmai nėra išreiškiami, jie nusėda giliai viduje. Galbūt jūsų vaikas elgiasi tinkamai, tačiau visada egzistuoja tikimybė, kad giliai viduje jis kenčia.
4. Venkite kaltę sukeliančių komentarų. Kai tėvai laukiasi antrojo vaikelio, draugai ir artimieji dažnai vyresniam vaikui sako: „O, lažinuosi, kad tu negali sulaukti, kada tapsi vyresniu broliuku (sesute).“ Bet su laiku vaikas pradeda suvokti, kad buvimas „vyresniu broliuku (sesute)“ visai nėra tai, ko jis tikėjosi. Jis pajunta, kad visų dėmesys staiga nukrypo kitur. Ateitis atrodo miglota ir greičiausiai viskas bus tik blogiau. Jam reikia asmens, kuris suprastų jo skausmą ir užtikrintų, kad jo jausmai (ypač neigiami) yra visiškai pagrįsti. Kitu atveju vaikas užgniauš šiuos jausmus viduje.
5. Neteiskite. Pakeiskite savo lūkesčius ir supraskite, kad netinkamas elgesys yra vaiko skausmo ir sumišimo išraiška.
Kai mes tokį elgesį pavadiname „negražiu“, „blogu“ ar „niekšišku“, vaikai tai priima labai asmeniškai. Ne vien elgesys yra blogas, jie taip pat yra blogi. Kai žmonės, kuriais jie labiausiai pasitiki pasaulyje, sako, kad jie yra „negeri“, tuo galiausiai patiki. Toks atmetimas vaikams itin skausmingas.
6. Mažinkite įtampą – nekreipkite dėmesio į smulkmenas. Antrasis kūdikis gimė kitokioje aplinkoje negu jo vyresni broliukai ar sesutės. Turėti vyresnį broliuką (sesutę) ypač smagu. Tegul taip ir būna (kiek tai įmanoma). Tegul aplinka būna triukšmingesnė ir chaotiškesnė; tegul kūdikio žaidimai būna nuolat pertraukiami. Leiskite vyresniam broliukui (sesutei) atimti žaislus iš kūdikio, kai jie „kartu žaidžia“ (tol, kol tai fiziškai saugu). Supraskite, kad toks impulsas yra stipri ir simboliška konkurencijos išraiška.
Dauguma kūdikių visai neprieštarauja, kai iš jų atimami žaislai (nebent taip jaučiasi jų tėvai). Iš tiesų taip jie žaidžia su kitu vaiku. Kuo mažiau kreipsite dėmesį į tokį nekaltą elgesį, tuo mažesnė tikimybė, kad vyresnis vaikas tai kartos.
7. Supraskite savo vaiko pasitikėjimo ir autonomijos poreikį. Kai įmanoma, prašykite jo pagalbos, ypač padedant rūpintis kūdikiu. Vaikų emocijoms liejantis per kraštus, galimybė pasijusti autonomiškam turi raminamąjį poveikį. Tačiau nenusivilkite, jeigu vaikas atmeta jūsų pasiūlymą, nes sakymas „ne“ taip pat yra vienas iš būdų pasijusti autonomiškam.
8. Laikas tik vienas kitam. Tam tikru metu būtina skirti laiką tik vyresniam vaikui. Ir kūdikiui, ir vyresniam vaikui svarbiausia yra kokybė, o ne kiekybė.
Per dieną vyresniam vaikui skirkite bent 20 minučių (tai gali reikšti, kad kūdikį paguldysite miegoti anksčiau). Tais atvejais, kai turite rūpintis kūdikiu, o vyresnis vaikas tai sunkiai išgyvena, galite ramiai pripažinti: „Aš matau, kad tau ypač sunku, kai maitinu kūdikį. Tai tikrai nelengvas laikas tau. Labai laukiu mūsų laiko kartu vakare, kai kūdikis užmigs. Pagalvok, ką mes galėtume kartu nuveikti.“
9. Išmokykite kūdikį žaisti savarankiškai. Kūdikis, kuris gali savarankiškai žaisti, yra tikra palaima, nes tokiu atveju tėvai gali skirti daugiau laiko vyresniam vaikui.
Sukurkite saugią, uždarą erdvę (lopšys ar lavinimo kilimėlis puikiai tiks pirmaisiais mėnesiais). Tokiu atveju kūdikiui nereikės nuolatinės priežiūros. Vyresnis vaikas gali kartais bandyti trukdyti kūdikiui, tad tėvai turėtų būti atidūs.
10. Gerbkite savo vaiko nuolatinį ribų poreikį ir norą turėti ramius, paslaugius tėvus, kurie yra jo pusėje. Galbūt, kai esate pavargę ar jus kamuoja kaltės jausmas, pereinamuoju laikotarpiu ir emocinės suirutės metu galite šiek tiek atlaisvinti nustatytas ribas. Tačiau vaikui reikia meilės ir mūsų nustatytų ribų suteikiamo saugumo jausmo labiau negu bet kada.
Jam reikia nuolat ramiai priminti, pavyzdžiui: „Aš nenoriu, kad tu būtum šalia kūdikio, kai imi šokinėti“. Arba suteikite galimybę pasirinkti: „Tu gali būti tyliai šalia manęs, kai migdysiu kūdikį, arba gali žaisti kitame kambaryje.“ Kartais jums reikės švelniai, bet tvirtai fiziškai sulaikyti vaiką nuo tam tikrų veiksmų.
Bet svarbiausia įsiterpti, kol neprarandame savitvardos ar nepradedame manyti, kad vaikas yra „blogas“, ir tai daryti su visišku pasitikėjimu, ramybe, kantrybe bei empatija.
