Betė niekada nenukabina nosies, ji nepalieka draugų nelaimėje ir, prispyrus reikalui, į pagalbą sugeba įtraukti visą šeimą. Ypač kai kas nors kėsinasi sugadinti jos ilgai lauktą gimtadienį. 6–9 metų vaikams skirtą, bet tikrai ir jų tėvų ar senelių širdis pavergsiančią, žaismingai ir šmaikščiai iliustruotą knygelę šį rudenį išleido leidykla „Alma littera“.
„Susėdę su Mariumi, kartą pradėjome svajoti, kad norėtume lietuvių literatūroje matyti nuotaikingą istoriją pradinių klasių mokiniams, kurios siužetas įtrauktų, veikėjus vaikai pamiltų, o jų nuotykiai priverstų nusišypsoti. Mariaus kūrybai būdingas tam tikras literatūrinis „chuliganizmas“ ir netikėtumo efektas. Čia jis – meistras.
Aš mėgstu plėtoti siužetus, iki detalių išmyluoti personažus ir rankraščiuose surankioti visus galus, kad jie taptų išbaigti, – tokie, kokius manau esant geriausius Astrid Lindgren, Otfriedo Preusslerio, Marios Parr kūrinius. Nuojauta kuždėjo, kad šių savybių derinys duos puikų rezultatą, tad kibome į darbą“, – taip apie kūrybinės draugystės pradžią kalba viena iš knygos „Betė ir skraidanti gimtadienio dovana“ autorių V. Maksvytė.
Keturis vaikus auginanti rašytoja į Betės ir jos šeimos gyvenimą įliejo daug savos patirties. Netgi pagrindinės veikėjos vardas įkvėptas Vitalijos dukros Bernadetos, vadinamos Beta. Kaip ir mažoji knygos herojė, ji be galo myli gyvūnus. Autorė neslepia, kad skirti laiko kūrybai, kai aplink sukasi keturi mažamečiai, buvo sunku.
„Norint sukurti tokį magišką pasaulį, kokiame gyvena Betė, reikia susikaupimo ir tylos. O to mamos gyvenime ir trūksta labiausiai! Kartą, kai mažiausiasis užmigo pietų miego ir man pasitaikė kelios brangios ramybės akimirkos, turėjau skubiai paieškoti sau darbo vietos. Pagalvojau: o ką dabar darytų Betė? Greitai atsidariau drabužių spintą, išsitraukiau stalčių ir ant jo sukonstravau sau darbo vietą kompiuteriui – štai koks mamos biuras išėjo! Čia ir rašiau“, – juokiasi autorė ir priduria labai vertinanti ne tik mažųjų išdaigas, bet ir reiklią vyriausios, jau paauglės dukters kritiką.
Ir Marius, ir Vitalija sutaria: idėjos, personažai ir istorijos randasi stebint pasaulį, savų ir svetimų vaikų nuotykius, realias gyvenimo situacijas.
„Kūryba ateina iš aplinkos, telieka ją pagražinti savo fantazija, – įsitikinęs rašytojas M. Marcinkevičius. – Pamenu, kartą Druskininkuose stebėjau, kaip kokių trejų metų vaikas stovi įsikibęs į spalvotą, cheminę ledų porciją. Aplink seneliai, močiutės, vyresnieji broliai jam aiškina, kad tų ledų pirkti nereikėtų. O jis stovi akis išpūtęs, vos neverkia... Iš šios situacijos gimė trumpas kūrinėlis „Kaip jūs užknisot mane mokyti“. Argi ne vaiko teisė nusipirkti tokių ledų, jų paragauti ir išmesti, jei nepatiks? Juk tik taip įvyksta gyvenimas, įgaunama patirtis, ne svetimu protu nugyvename. Tuo tikra ir mūsų herojė Betė.“
„Betė ir skraidanti gimtadienio dovana“ yra viena iš dvylikos M. Marcinkevičiaus knygų vaikams. Šios knygos rašymo procesas užtruko. Ne tik dėl pasaulinės pandemijos, bet ir dėl nemažos kūrybinės komandos – ne taip lengva buvo tarpusavyje suderinti visas detales, ypač kai nuo pat pradžių buvo iškeltas tikslas sukurti knygą, kurioje pasakojimas ir iliustracijos būtų suaugusios į vieną kūną, o ne tik papildytų vienas kitą. Tačiau visi trys autoriai džiaugiasi, kad knyga išėjo nuostabi.
Iliustruotoja L. Itagaki sako, kad kiekvienai naujai knygai ji stengiasi atrasti vis kitokį stilių.
„Prieš pradėdama piešti knygą pasidomėjau, kas dabar iliustracijų pasaulyje yra ant bangos, eskizavau ir atsirinkau, kas man pačiai patinka. Taip atsirado Betė – su per dideliu senelio šalmu, neklusniai styrančiais plaukais, šmaikščių akių nutrūktgalvė“, – pasakoja iliustruotoja ir pripažįsta, kad dar vienas iššūkis buvo tai, jog pirmąkart jos karjeroje pasirinktos nespalvotos iliustracijos ir kompiuterinis šriftas.
Prie šrifto niekaip nederėjo jos mėgstamiausia piešimo priemonė – paprastas pieštukas, todėl Lina pabandė piešti „iPad“ planšete ir, atradusi tušą primenantį pieštuką, priderino iliustracijas prie teksto. O didžiausias smagumas buvo tas, kad jas galėjo piešti juokingas.
„Paprastai iš dailininko veido matosi, ką jis piešia, nes mes nevalingai atkartojame piešiamą nuotaiką, tikriausiai tai padeda įsijausti. Piešdama rimtas, istorines knygas dažniausiai raukydavausi, o piešdama Betę, esu tikra, visą laiką šypsojausi.“
„Norėjome, kad knyga patiktų ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, seneliams, kad jie pasakojime apie Betę ir jos šeimą atrastų dalelę savęs. Jau sulaukiame pirmųjų skaitytojų atsiliepimų, kurie rodo, kad mums šį tikslą pasiekti pavyko“, – knygos sėkme džiaugiasi V. Maksvytė.
Knygos kūrėjai neabejoja, kad į pasaulį iškeliavusi Betė susidraugaus ne tik su Lietuvos, bet ir su viso pasaulio vaikais. Juk temos, apie kurias pasakojama knygoje – draugystė, šeimos narių santykiai, meilė gyvūnams ir drąsa pildyti savo svajones, – universalios. Tad, kaip sakoma, laukite tęsinio. Ir, pridurtų Betė, niekada nenukabinkite nosies!
