Leidykla „Briedis“ pristato garsiosios knygos „How to Stop Losing Your Sh*t with Your Kids: A Practical Guide to Becoming a Calmer, Happier Parent“ lietuvišką leidimą „Kaip nepratrūkti bendraujant su vaikais. Ramesnių ir laimingesnių tėvų praktinis vadovas“, kuris padės išmokti valdyti emocijas ne tik vaikams, bet ir tėvams.
Clara Naumburg, filosofijos mokslų daktarė, socialinė darbuotoja, vieną itin sunkų vakarą, nebeišmanydama, kaip susitvarkyti su dukromis nepradėjus ant jų šaukti, mėtyti daiktų ir kitaip lieti blogų emocijų, internete ėmėsi ieškoti pagalbos. Ši akimirka jai buvo kritinė, privertusi pasižiūrėti į save iš šalies, stabtelėti ir suvokti, kad toks bendravimo su atžalomis ir jų auklėjimo kelias netoli nuves.
Ar dėl nevaržomų tėvų emocijų protrūkių visada kalti vaikai? Kokie dirgikliai veda iš pusiausvyros, kas verčia tėvus įsiaudrinti, kaip suprasti, kad tuoj pratrūksite, ir sugebėti sustoti, nurimti, o gresiantį karštą ginčą paversti konstruktyviu pokalbiu? Ir kuo čia dėtas telefonas?
Atsakymai į šiuos klausimus – asmeniniais išgyvenimais paremtoje, įžvalgų ir konkrečių patarimų tėvams nestokojančioje filosofijos mokslų daktarės knygoje. Juk ramesni ir laimingesni tėvai augina tokius pat ramesnius ir laimingesnius vaikus.
Iš anglų kalbos knygą vertė Rugilė Aukštuolytė.
Dalijamės knygos ištrauka:
„Kaip vyras išmokė mane ignoruoti neplautus indus
„Aš pervargau. Man užtenka. UŽ-TEN-KA. UŽTENKA. Laikyk tuos vaikus toliau nuo manęs, kol aš mirksiu vonioje ir spoksosiu į sieną.“ Tokiais žodžiais pasitikdavau savo vyrą kaskart jam perduodama dukras, praleidusi su jomis viena ilgesnį laiką. Nesvarbu, kaip gerai ar prastai jos elgėsi, motinystė mane vargino, kėlė įtampą ir riziką pratrūkti.
Mano vyras, kita vertus, niekada neatrodydavo toks nuvargęs po dienos su mergaitėmis. Klausdavau, kaip ėjosi, o jis atsakydavo, kad „gerai“, ir nemeluodavo. Ne todėl, kad mūsų vaikai su juo visada elgdavosi kaip angelėliai, bet kažkokiu būdu jų nenuspėjamumas ir reiklumas jo nenervino taip, kaip dirgino mane.
Bėgant laikui susidomėjau šiuo skirtumu. Kokia buvo jo paslaptis (ne tik tai, kad buvo iš prigimties stabilesnis žmogus nei aš)? Maždaug kaip tik tuo metu buvau pradėjusi mokytis sąmoningumo ir jį praktikuoti, o čia svarbiausia yra sugebėjimas pastebėti. Ir vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos pastebėdavau kas kartą grįžusi iš savo sąmoningumo pamokų, buvo baisus jovalas namuose. Nereikėdavo klausti, ką veikė mano vyras ir mergaitės, kol buvau išėjusi. Žaislai, išmėtyti po visą svetainę, man bylojo, kad jie žaidė atminties kortelių žaidimą ir dėliojo dėlionę, purvini indai ant stalviršio atskleidė, ką jie valgė vakarienei, ir žinojau, kad Barenšteino lokių knygelės buvo skaitomos viena po kitos, nes mačiau jas, vis dar išmėtytas ant sofos.
Pirminė mano reakcija būdavo susierzinimas, nusivylimas ir visiško sutriuškinimo jausmas. Stipriausiai jaučiau įsiūtį. Niekada nepalikdavau tokių namų po dienos su mergaitėmis. Mano vyras beveik visada grįžęs rasdavo švarius stalviršius, švelniai ūžiančią indaplovę ir švarutėlę svetainę. Kodėl, po velnių, jis negalėjo manęs pasitikti taip pat?
Kelis kartus dėl to pykomės, kol suvokiau, kad namų būklė ir mano sveiko proto būklė buvo susijusios, bet ne taip, kaip aš maniau. Netvarka man – didžiulis dirgiklis (nors tuo metu dar neįžvelgiau ryšio), todėl leisdama laiką su dukromis nuolat valiau ir tvarkiau viską aplink. Žaisdama žaidimą „Saldainių šalis“ („Candy Land“), pasirinkdavau kortą, pastumdavau figūrėlę, kur reikia, ir sulankstydavau kelis rankšluosčius prieš kitą savo ėjimą, tyliai keikdama tokio smegenis bukinančio žaidimo kūrėją. Garsiai skaitydavau knygą su paveikslėliais, tuo pat metu mintyse permąstydama savo darbų sąrašą, spręsdavau kivirčus, pjaustydama agurkus, o, vystydama pliušinius žaislus į antklodėles, padarytas iš virtuvinių rankšluosčių, rašydavau žinutes draugams. Užuot sėdėjusi su mergaitėmis, kol jos valgo, naudodavausi proga ištuštinti indaplovę ar sudaryti pirkinių sąrašą.
Nuolat judėjau ir dažnai jaučiau įtampą, nes vienu metu bandžiau padaryti daug dalykų. Mano vyras nieko panašaus nedarė. Kol būdavo su mergaitėmis, jis būdavo tik su jomis. Viena vertus, namai dienos pabaigoje tapdavo jovalu, bet, kita vertus, vyras netapo nerimastingu nervų kamuoliu, didžiuliu raudonu mygtuku, tik ir laukiančiu, kol kas jį spustelės. Skirtumas buvo tas, kad aš nuolat dariau daug dalykų vienu metu, o jis ne.
Kai visa tai suvokiau, pradėjau keisti savo įpročius (nepripažindama to savo vyrui, žinoma). Indai dabar iki vakaro purvini guli kriauklėje. Žaislai būna išbarstyti ant žemės, o rašikliai lieka ant virtuvės stalo, kol mergaitės prieš miegą susitvarko. (Jei netvarka mane ima nervinti dar dienai nesibaigus, trumpam nustojame daryti, ką darėme, ir greit apsitvarkome.)
Bet kuriuo atveju retai tvarkymasis užtrunka daugiau nei dvidešimt minučių, o aš šimtą kartų mažiau niurzgu tiek tvarkydamasi, tiek po to. Dabar, kai būdama su mergaitėmis pajuntu kylant įtampą ar stresą, pirmiausia atkreipiu dėmesį, ar kartais nedarau kelių darbų vienu metu. Jei darau, skelbiu smegenims pertraukėlę ir bandau susikaupti į tai, kas tuo metu yra priešais mane, o tai neišvengiamai nuramina.“
