– Kaip prisistatytumėte tiems, kurie nežino, kas esate?
– Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta prisistatinėti. Dažniausiai pasakau kažką panašaus į „Labas, aš esu Gudrun ir esu parašiusi kelias knygas“. Man vis dar neįprasta vadinti save autore, nors ir esu parašiusi penkias knygas.
– Kuo vaikystėje norėjote būti užaugusi?
– Daug metų lankiau baletą, tad norėjau būti baleto šokėja. Vėliau atsirado noras groti. Jį įgyvendinau – esu pianistė. Kai parašiau savo pirmąją knygą, man buvo daugiau nei 40 metų.
– Kada atradote pomėgį rašyti?
– Tai įvyko anksti. Pirmiausia istorijas pasakojau piešdama (dažniausiai pasiklydusius vaikus, turinčius pasirūpinti savimi gamtoje), o sulaukusi dešimties ar vienuolikos metų ėmiau rašyti. Rašydavau ilgas istorijas apie našlaičius, suradusius namus. Tai buvo labai dramatiškos istorijos, bet jos visada baigdavosi laimingai.
– Jūsų pirmoji knyga – „Mėnulis ir kitos nelaimės“. Apie ką ji?
– Tai istorija apie berniuką, kuris pasijaučia labai blogai, nes vieną dieną sužino, kad pasaulyje atsirado neplanuoto atsitiktinumo dėka. Galiausiai Antonas supranta, kad taip nėra. Bet viskas prasideda tuo, kad trokšdamas pasijausti svarbus, berniukas nori padaryti kažką reikšmingo. Ir jis nusprendžia surasti savo tėčiui širdies draugę! Šis „projektas“ nuveda iki daug problemų, juokingų nutikimų… Ir kas žino – galbūt ir iki meilės?
– Kokiam skaitytojui rekomenduotumėte šią knygą?
– Tikriausiai vaikams (ir suaugusiesiems) su geru humoro jausmu.
– Skaitant šią knygą tikrai juntamas labai subtilus humoro jausmas. Jums patinka rašyti šmaikščias istorijas? Galbūt toks jūsų rašymo stilius?
– Man patinka komedijos. Manau, kad humoras yra labai svarbus norint susitvarkyti su gyvenimu. Esu linkusi įžvelgti humorą net ir tose situacijose, kurios nėra juokingos. Taigi, taip, aš labai mėgaujuosi rašydama linksmas, juokingas istorijas, bet nemanau, kad tai daryti yra lengviau, nei rašyti kažką „rimto“.
– Kur semiatės įkvėpimo tokioms istorijoms sukurti?
– Dažniausiai iš saves pačios, net negaliu to paaiškinti. Visa tai tiesiog netikėtai pasirodo. Bet rašydama taip pat panaudoju akcentus iš realaus gyvenimo. Pavyzdžiui, kaip tą dieną, kai mano sūnus iš mokyklos grįžo persigandęs, nes gavo užduotį klasės akivaizdoje skaityti pranešimą apie estrogeną – moterų lytinį hormoną.
– Nepaisant to, kad ši knyga šmaikšti ir nuotaikinga, istorija paliečia svarbią temą – tėvų ir vaikų santykius. Kokią žinutę norėjote perduoti skaitytojams?
– Norėjau jiems pasakyti, kad nė vienas vaikas neturėtų jaustis kaip klaida ar atsitiktinumas. Kiekvienas esame vertingas ir svarbus. Ir visai nereikia būti tobulam, kad būtum mylimas.
– Šioje knygoje paliečiama ir patyčių tema. Ar tikite, kad tie, kurie tyčiojasi, visada sulaukia akimirkos, kai blogas elgesys atsisuka prieš juos pačius?
– Laimei, patyčias propaguojantys vaikai dažnai užauga dori žmonės. Vis dėlto dalis žmonių tyčiojasi net ir suaugę. Nežinau, ar jie sulaukia atpildo, bet tikiu, kad nesityčiojančių žmonių gyvenimuose yra daug daugiau meilės nei tų, kurie tyčiojasi.
– Koks yra jūsų, kaip rašytojos, tikslas?
– Noriu suteikti skaitytojams patirtį, kurios jie negali gauti iš kitų medijų. Skaitydamas knygą turi galvoje kurti daiktų, žmonių, gamtos vaizdinius, naudotis savo fantazija, įsijausti. Manau, kad viso to šiame pasaulyje mums labai reikia.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų įprasta diena?
– Kartais aplankau mokyklas, pasakoju apie knygą „Mėnulis ir kitos nelaimės“, skaitau jos ištraukas. Bet dažniausiai sėdžiu savo svetainėje rašydama ir gerdama kavą, padėjusi savo išmanųjį telefoną kitame kambario gale. Galbūt tai skamba nuobodžiai, bet tik ne mano galvoje. Pertraukų nuo rašymo metu dažniausiai vaikštinėju kaimynystėje. Žinoma, klausydama audioknygą.
Knygos „Mėnulis ir kitos nelaimės“ leidimas iš dalies finansuotas pagal ES programą „Kūrybiška Europa“. Knyga išleista įgyvendinant projektą „Knygos ateities lyderiams“.
