Naujas spektaklis paaugliams „Pypas“: tai lyg savotiška „auklėjamojo romano“ parodija

„Pypas ir jo nutikimai“ – tai spektaklis apie iš nosies paspaudimo atsiradusį herojų Pypą ir jo nuotykius patirtus ieškant savęs ir savo vietos pasaulyje. Vingiai, tokios tokelės, Moralas ir meilės linija su Šnirpšt – tai tik dalis Pypo kelionėje randamų objektų ir veikėjų. Visi jie ne tik netikėtai įsipina į visą istoriją, bet, anot literatūrologo Kęstučio Urbio, moko ir „juoktis, juokauti ir suprasti juokaujančius“, nes juk „būti gyvenime Šniurkščiais ar Šniurkštėmis – nieko gero“.

Spektaklis „Pypas“: aktorius Balys Ivanauskas.<br>G.Jauniškio nuotr.
Spektaklis „Pypas“: aktorius Balys Ivanauskas.<br>G.Jauniškio nuotr.
Spektaklis „Pypas“: aktorius Vytautas Rašimas.<br> G.Jauniškio nuotr.
Spektaklis „Pypas“: aktorius Vytautas Rašimas.<br> G.Jauniškio nuotr.
Spektaklis „Pypas“: aktorius Balys Ivanauskas ir Vytautas Rašimas.<br> G.Jauniškio nuotr.
Spektaklis „Pypas“: aktorius Balys Ivanauskas ir Vytautas Rašimas.<br> G.Jauniškio nuotr.
Spektaklis „Pypas“: aktorius Balys Ivanauskas.<br> G.Jauniškio nuotr.
Spektaklis „Pypas“: aktorius Balys Ivanauskas.<br> G.Jauniškio nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Feb 22, 2022, 10:20 AM

Spektaklio premjera jau šį savaitgalį, vasario 26 d. 19 val. Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Prieš pirmąjį spektaklio parodymą režisierė Sigita Pikturnaitė bei knygos autorius ir spektaklio dramaturgas Aidas Jurašius kalba tiek apie patį knygos herojų, tiek apie jo gyvenimą teatro scenoje. Pypas gi ne šiaip sau – jis turi Savų Sumetimų.

Atsako spektaklio režisierė S.Pikturnaitė:

– Kodėl nusprendėte statyti spektaklį pagal šią knygą?

– Teatras man yra žaidimas – tyrinėji, eksperimentuoji su turima medžiaga arba idėja, žaidi ir štai tau spektaklis! Prieš kelis metus Aido Jurašiaus knygą į rankas man įdavė „Vaikų žemės“ vadovas Justinas ir pasiūlė pagal ją statyti spektaklį.

Knyga mane „užkabino“ jau pirmame skyriuje – jos forma, turinys, visiškai netikėti personažai ir situacijos, į kurias patenka pagrindinis knygos herojus – viskas diktavo, kad su šia medžiaga bus galima drąsiai žaisti ir eksperimentuoti, ieškoti įvairių išraiškos formų, laužyti taisykles ir kurti savo.

– Knygoje autorius tikrai laužo taisykles: ardomi įprasti loginiai ryšiai, pokštaujama dviprasmybėmis, derinami nesuderinami dalykai ir, žinoma, žaidžiama kalba. Visa tai perteikti scenoje, atrodo, yra nemenkas iššūkis. Kokias priemones naudojate spektaklyje žaismingumui ir nonsenso stiliui perteikti?

– Pagrindinė raiškos priemonė – vizualinis teatras, kuriame persipina lėlių bei objektų ir šešėlių teatro elementai. Vis tai padėjo atkoduoti tam tikras tekstines knygos vietas ir scenoje jas „įveiksminti“.

– Toks įvairių priemonių naudojimas statant spektaklį kelia nemenkų iššūkių. Su kokiais sunkumais teko susidurti ir kaip pavyko juos įveikti?

– Visų pirma, sunkiausia buvo nuspręsti, kurias knygos dalis norime perkelti į spektaklį – kiekviena iš jų verta atskiro spektaklio! Apsispręsti padėjo knygos autorius, kuris yra ir spektaklio dramaturgas, bei pats repeticijų procesas, kuris padiktavo kurios istorijos geriausiai dėliojasi viena po kitos, padėdamos vystyti spektaklio ritmą ir vesti siužetinę liniją.

Antra, kadangi spektaklyje naudojame daug vizualinio teatro elementų, jis yra labai techniškas. Aktoriams čia tenka nemenkas krūvis – reikia ne tik kurti savo personažus, bet ir labai tiksliai atsiminti kokį veiksmą kada atlikti, ką pasukti, ką įjungti, kur perkelti ir panašiai. Spektaklyje svarbi kiekviena detalė, už jos slypi daug simbolikos, tad norėjau, kad viskas būtų atliekama maksimaliai tiksliai. Visa techninė dalis repeticijų metu man buvo lyg kokia tūkstančio dalių dėlionė, kurią drauge su aktoriais turėjome surinkti, kad spektaklis veiktų.

Trečia, spektaklis kuriamas paauglių auditorijai – tokiai, kuri savarankiškai į teatrą praktiškai nevaikšto. Todėl jis kuriamas būtent rodymui mokyklose. O tai reiškia, rodymui visiškai ne teatrinėje erdvėje: be jokios teatro įrangos, apšvietimo ir panašiai. Nenorėjau eiti lengviausiu keliu, vaidinti su trimis aktoriais ant trijų kėdžių, norėjau, kad mokyklas pasiektų kokybiškas ir kūrybiškas teatro produktas. Iš pradžių atrodė, kad sprendimas kurti spektaklį rodymui bet kokioje erdvėje gerokai mus apriboja, tačiau finale tos ribos pačios padiktavo originalius ir labai kūrybiškus sprendimus.

– Šis spektaklis traktuojamas, kaip skaitymo skatinimo iniciatyva. Kokiu būdu spektaklis „suves“ žiūrovą su knyga?

– Knyga, pagal kurią kuriamas spektaklis, yra įtraukta į mokiniams rekomenduojamų skaityti knygų sąrašą, o pats spektaklis yra kuriamas rodymui mokyklose. Tad planuojame leistis į turą po Lietuvos mokyklas, kviesime mokinius prieš mums atvykstant perskaityti knygą, o po pasirodymų rengsime diskusijas su spektaklio kūrybine komanda ir auditorija. Tai bus alternatyvi jungtinė meno ir literatūros pamoka.

– Spektaklio premjera jau vasario 26 dieną. Ko palinkėtumėte pirmiesiems spektaklio žiūrovams?

– Spektaklį stebėti didelėmis akimis ir pačiam sau plačiai atverta širdimi – patys geriausi dalykai slypi mažuose dalykuose, kurių per skubėjimą ar pernelyg didelius sau išsikeltus tikslus dažnai nepastebime.

Atsako knygos autorius ir spektaklio dramaturgas A.Jurašius:

– Knyga, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti apie nieką, tačiau įsiskaitę galime atrasti daug simbolikos ir realaus gyvenimo niuansų. Kokią pirminę mintį turėjote, kai pradėjote rašyti knygą?

– Nuo pat vaikystės nemėgau, kai knygose būdavo brukami visokie moralai ir pamokymai, kai menas naudojamas lyg propagandos priemonė. Prieš „Pypą“ pasirodė mano „Akmenukų pasakos“: graži miela knygutė, bet po jos apėmė pojūtis, kad moralizavimo, tegul ir neįkyraus, išvengti nepavyko.

Tad „Pypas“, be viso kito, yra ir savotiškas literatūrinis eksperimentas: bandymas sukurti knygą visiškame ideologiniame vakuume, pašalinant bet kokias autoriaus moralines pozicijas. Žinoma, greitai paaiškėjo, kad tai neįmanoma užduotis, kad kažką neišvengiamai teigi net ir žaisdamas abstrakcijomis, bet tas įspūdis, jog knyga yra „apie nieką“, greičiausiai kyla iš šios pradinės užduoties.

– Kokia moralinė pozicija atsiskleidžia „Pypo“ istorijoje arba kokios pamokos slypi Pypo kuriamoje istorijoje?

– „Pypą“ galima interpretuoti labai įvairiai, tad jame slypinčios „pamokos“ turbūt yra individualios ir priklauso nuo pasirinkto skaitymo kampo. Tų pamokų (tiesiogine ir perkeltine prasme) įmanoma prisigalvoti įvairiausių. Galima tiesiog užsimerkti, užmiršti iliustracijas ir pabandyti pačiam įsivaizduoti kaip atrodo tokie personažai kaip Čiūčia, Apčiūcha ar padujos. Galima su draugais pabandyti imituoti Pypo ir Šurum Burum dialogus.

Man pačiam turbūt svarbiausi du knygos aspektai. Visų pirma, „Pypą“ galima traktuoti kaip savotišką „auklėjamojo romano“ parodiją: jaunas personažas iškeliauja į platųjį pasaulį, patiria įvairių išgyvenimų, ieško „dvasinės brandos“. Šis lygmuo turbūt labiausiai ir sieja „Pypą“ su paauglių auditorija. Antra, tam tikru požiūriu tai yra knyga apie knygos rašymą: Pypas suvokia, jog yra personažas, ir nori, kad jo istorija būtų „kaip reikiant“. Taigi skaitytojai ir žiūrovai tarsi kviečiami į savotišką ekskursiją po kūrybinę „virtuvę“, jie gali stebėti kaip gimsta knyga ar personažai.

– Kaip ir minėjote, „Pypo“ istorija siejasi su paauglių išgyvenimais ir patirtimis. Koks Jūsų asmeninis santykis su paaugliais? Kaip save prisimenate šiuo amžiaus tarpsniu?

– Manau, paauglystės sąvoka šiais laikais išgyvena transformaciją – jai priskiriamos vis jaunesnio amžiaus kategorijos. Aš „Pypo“ auditoriją įsivaizduoju maždaug 8–14 metų. Nors galbūt patrauktų ir vyresnius, ypač pateikus jų amžiui aktualų interpretacijos raktą. Tas literatūros skaidymas pagal amžiaus grupes apskritai kelia daug abejonių.

Su tikrais paaugliais susiduriu retokai, dažniau gal su tais, kurie nelabai seniai išbrido iš šito tarpsnio. Įspūdis dvejopas. Viena vertus, lyginant su mano karta, dabartinis jaunimas yra laisvesnis, drąsesnis, įvairesnis, platesnio akiračio. Kita vertus, kartais glumina nuo jų dvelkiantis nuovargis: tarsi viskas išbandyta per anksti ir per daug, tad gyventi nuobodoka. Bet gal tai tiesiog subjektyvios mano patirtys.

O mano paauglystėje, rodos, nebuvo nieko ypatingo: skaitėm, rašėm, žaidėm krepšinį, spjaudėm saulėgrąžas, klausėm roko. Žinoma, buvo visi tradiciniai ir neišvengiami „pirmi kartai“, bet be ypatingų maištavimų ir audrų. Artimiausioje aplinkoje nebuvo apsimetinėjama, kad šiame pasaulyje nėra tokių dalykų kaip alkoholis ar lyčių skirtumai, tad „uždrausto vaisiaus“ sindromas, kartais verčiantis jaunus žmones mestis į kraštutinumus, kiek pamenu, pernelyg nekamavo.

– Jūs prisidedate prie kūrybinės komandos statant spektaklį. Kas, Jūsų nuomone, yra sunkiausiai perteikiama? Kokie knygoje esantys niuansai Jums, kaip knygos autoriui, svarbūs išlaikyti ir spektaklyje?

– Knygos erdvė ir personažai labai abstraktūs, tad turbūt sunkiausia buvo sugalvoti kaip visa tai perteikti vizualiai. Rengiant knygą net neįsivaizdavau kaip dailininkė pavaizduos šį pasaulį iliustracijose, lygiai taip pat be galo smalsu buvo pamatyti kaip režisierė ir aktoriai išreikš scenoje tokias abstrakcijas kaip Vingiai ar Maža Kas.

Kaip autoriui, man turbūt svarbiausia, kad spektaklyje būtų išsaugota knygos dvasia. Kitaip sakant, kad jis būtų „pypiškas“.

– Ko palinkėtumėte spektaklio žiūrovams, atvykstantiems į premjerą?

– Ateiti į spektaklį smagios nuotaikos, o išeiti iš jo dar smagesnės.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.