Pirmoji rašytojų vaikams šeima Lietuvoje prisipažino, kaip derina kūrybą ir trijų vaikų auginimą

Tomas Dirgėla - vienas žinomiausių ir, turbūt mylimiausias, lietuvių rašytojas vaikams, kuris šįkart skaitytojams naują knygą pristato kartu su žmona Skaiste. "Monstropedija. Ateiviai mokyklos stadione" (leidykla "Alma littera") vyras ir žmona parašė kartu, o kaip sekėsi darbus derinti su vaikų priežiūra, pasakojo naujienų portalui lrytas.lt.

Tomas ir Skaistė Dirgėlos tikina knygą kuriant ginčų nebuvo ir džiaugiasi bendru darbu.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Tomas ir Skaistė Dirgėlos tikina knygą kuriant ginčų nebuvo ir džiaugiasi bendru darbu.<br>Asmeninio albumo nuotr.
„Monstropedija. Ateiviai mokyklos stadione?!“ nagrinėjama ir patyčių tema.<br>Leidyklos nuotr.
„Monstropedija. Ateiviai mokyklos stadione?!“ nagrinėjama ir patyčių tema.<br>Leidyklos nuotr.
 „Monstropedija. Ateiviai mokyklos stadione?!“ nagrinėjama ir patyčių tema.<br> Leidyklos nuotr.
 „Monstropedija. Ateiviai mokyklos stadione?!“ nagrinėjama ir patyčių tema.<br> Leidyklos nuotr.
 „Monstropedija. Ateiviai mokyklos stadione?!“ nagrinėjama ir patyčių tema.<br> Leidyklos nuotr.
 „Monstropedija. Ateiviai mokyklos stadione?!“ nagrinėjama ir patyčių tema.<br> Leidyklos nuotr.
 „Monstropedija. Ateiviai mokyklos stadione?!“ nagrinėjama ir patyčių tema.<br> Leidyklos nuotr.
 „Monstropedija. Ateiviai mokyklos stadione?!“ nagrinėjama ir patyčių tema.<br> Leidyklos nuotr.
Skaistė ir Tomas Dirgėlos džiaugiasi galėdami derinti vaikų priežiūra ir darbus.<br>„Akys girioje photography“ nuotr.
Skaistė ir Tomas Dirgėlos džiaugiasi galėdami derinti vaikų priežiūra ir darbus.<br>„Akys girioje photography“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Mar 19, 2022, 9:04 PM, atnaujinta Mar 19, 2022, 9:05 PM

– Pirmoji rašytojų vaikams Lietuvoje – kada kilo mintis, kad galite rašyti kartu?

Skaistė: Turbūt tokios minties neturėjome, viskas įvyko organiškai. Aš labai norėjau kurti vaikams, mane tai daryti labai skatino ir Tomas, ir leidykla, tad gavusi pasiūlymą – sutikau.

– Tomai, visada rašėte vienas ir sužinojęs, kad turėsite partnerę, galbūt labai priekabią, ką pagalvojote?

Tomas: Nieko (kvatoja). Kad viskas bus gerai. Skaistę labai gerai pažįstu, o kai žmonės vienas kitą supranta iš pusės žodžio, tai nebaisu bendrą darbą pradėti.

– Papasakokite apie naują knygą „Monstropedija. Ateiviai mokyklos stadione“ – apie ką ji?

Skaistė: Iš tiesų, šioje knygoje labai daug sluoksnių. Pirmiausiai, tai apie mokyklą, kurioje mokosi ir vaikai, ir monstrai. Monstrais galėtume vadinti mūsų įvairiausias emocijas, kylančius vidinius jausmus.

Tomas: Per vaikų ir monstrų santykius paliečiama patyčių, skirtingumo tema. Dažnai būna, kad žmonės skirtingi ir vienas kito bijo, o vaikai kartais nori ir pasišaipyti, jei tavo pomėgiai kitokie. Per knygos herojus bandome parodyti, kad tos skirtybės nieko nereiškia, nes jei reikia sujungti jėgas bendram tikslui – šiuo atveju, į mokyklos stadioną nusileidusiems ateiviams, dėl kurių atkeliavimo gali būti „šakės“ visam miestui ir jų draugams. Vaikai su monstrais supranta, kad ir kokie skirtingi, kad ir kaip šaipėsi mokyklos valgykloje, jie turi sujungti jėgas nepaisant skirtumų ir išgelbėti miestą.

– Knygos monstrai gimė Linos Žutautės knygoje „Monstropedija su Kake Make“, apsilankė ir Beno Bėranto knygoje „Naukokas? Neįprasta diena mokdaržėje“, kol galiausiai atkeliavo į jūsų kurtą istoriją. Ar nebuvo sunku priimti „svetimus“ herojus?

Skaistė: Nebuvo tikrai sunku, nes mes visi tuos monstrus turime savyje ir jie mums yra savi. Lina ir Benas sugalvojo jiems vardus, Greta Alice puikiai juos nupiešė ir tie monstrai atėjo į mūsų knygą natūraliai.

Tomas: Man knygos rašymas techninis dalykas. Man nėra didelio skirtumo – ar paimti veikėjus, kurie yra iš anksčiau sukurti ir juos įpinti į naujus nuotykius ar sukurti visiškai naują veikėją. Man labai lengva prisitaikyti, o kai visa tai kūrėme dviese – tai dar paprasčiau.

– Kaip pasiskirstėte darbus? Kas už ką atsakingas – vienas rašė apie vaikus, kitas apie monstrus?

Skaistė: Kiti sako, kad po vieną sakinį rašėme – vienas vieną, kitas antrą. Iš tiesų, tai buvo labai daug tarimosi prieš rašant. Visą pagrindą susidėliojome ir Tomas parašė didžiąją dalį teksto, nes turi būti vientisas žodynas, vientisas stilius.

Tomas: Manau, kad ir patirties klausimas svarbus. Kai ji bus tiek knygų parašius, tada ji surašys. Aš surašiau griaučius, o paskui su Skaiste susėdę drauge taisėme, drauge pildėme.

– Tomai, žinau, kad esate labai pareigingas rašytojas, kuris atsisėdate nustatytu laiku ir dirbate. Skaiste, kokie jūsų kūrybiniai įpročiai?

Skaistė: Turbūt aš ir mūzų, nes kai namuose yra trys vaikai, tai suguldai juos, atsisėdi ir bandai daryti tai,ką reikia.  Daug minčių dėlioju galvoje visą dieną būnant su vaikais ar žaidimų aikštelėje, ar gaminant valgyt. Kai ką užsirašinėju bloknote, o tada jau vakare – į kompiuterį.

– Auginate tris vaikus – Jaunių Ąžuolą, Tautę Liepą ir Vainių Vakarį. Kaip sekėsi suderinti darbą su vaikų priežiūra?

Skaistė: Dauguma darbo vyksta vaikams sumigus, o ir vaikai netrukdo kūrybiniam procesui.

Tomas: Jei man nereikia pas skaitytojus ir aš būnu namie, tai Skaistė būna su vaikais, aš parašau, tuomet apsimainome – ji eina pažiūrėti į tekstą, prideda kažką ir pataiso, o aš būnu su vaikais.

– O vaikai įsitraukė į kūrybinį procesą?

Skaistė: Jie girdi, kaip mes šnekamės, tariamės. Jie norėtų savo mėgstamus herojus įtraukti, kaip žmogus voras ar robotai.

Tomas: Jiems labai patiko, kad šioje knygoje yra ateivių. 

– Pakalbėkime apie ne apie knygos siužetą, bet apie knygos žinutę – paliečiate ir patyčių temą, tiesa? Iš kur jos kyla?

Tomas: Pirmiausiai, dėl skirtingos išvaizdos, nes vieni monstrai turi uodegas, kiti ūgio didesnio nei Jonas Valančiūnas ant taburetės užlipęs, trečias monstras yra tik plaukų kamuoliukas su akimis. Iš to kyla pašaipos – vaikai iš monstrų pasišaipo, monstrai iš vaikų, bet paskui visi susivienija dėl bendro tikslo. Ir tas moralas, nors vengiu šį žodį naudoti kalbant apie knygas vaikams, yra apie tai, kad nors ir esame skirtingi išoriškai, mąstome skirtingai, vienus dalykus matome skirtingai, bet galime ir bendrai kažką padaryti.

Skaistė: Toje knygoje yra tai, kad jie susivieniję pažįsta vienas kitą ir atranda panašumų. Taip yra ir įprastose mokyklose, tikiu, kad jei susipažintų ir pažintų, rastų bendrų taškų ir galėtų draugauti.

– O jūs esate susidūrę su pašaipomis mokykloje?

Skaistė: Esu ir apie tą patirtą jausmą norisi kalbėti.

Tomas: Aš gal ketvirtoje klasėje pradėjau rašyti eilėraščių ir vyresnėse klasėse iš mokyklos kietuolių girdėjau, kad eilėraščiai mergaičių reikalas.

– Dar viena knygos tema – komandiškumas. Kiek tai svarbu?

Skaistė: Jei būsime atskirai, tai ir bus atskirtis, o kai yra vienas tikslas – komanda vienas kitą pažįsta, vienas kitam padeda.

Tomas: Tą žodį komandiškumas galima susieti su vienas kito pažinimu, kai pamatai, kad panašumų daugiau nei skirtumų. Tada uodegų nebematai, o tik gerą draugą.

– Ar buvo sunku įsijausti į monstrų vaidmenį, kaip jie kalba ir elgiasi?

Skaistė: Ne, nes, aš tuos monstrus stengiausi surasti savyje ir kalbėti, kaip jaučiuosi.

Tomas: Kadangi tų monstrų savybės yra kaip vaikų – tai įsivaizdavau, kad jie yra žmonės ir tik tiek, kad mėgsta išsikepti batų...

– Kokiu monstru norėtumėte būti?

Skaistė: Man kartais norisi susivėlusia Kūtve pabūti ar Pučkiu po lova.

Tomas: Aš gal norėčiau nebūti monstru, bet stengtis labiau su savo tais monstrais susidraugauti. Man jau daug metų ir ne su visais esu susidraugavęs – jei užpuola, pradedu jo bijoti, noriu pabėgti vietoje to, kad galvočiau kaip susigyventi. Mano tikslas susidraugauti su savo monstrais, o tada galvočiau kuriuo noriu būti.

– Skaiste, o kaip derinti motinystę ir darbą – neprarasti savęs, bet ir prižiūrėti vaikus?

Skaistė: Aš pirmiausia žiūriu į vaikus. Žinoma, užsiimu, vadinamu, multitaskininimu – išeini į aikštelę, pasiimi blonknotą, labai daug stengiuosi nuveikti savo galvoje. Kartais būna nieko nepadirbu, kartais daug padarai. Bandau žongliruoti ir neturiu vieno recepto, bet man tai labai patinka...

Tomas: Smagu, kai buitis susijungia su kūrybiškumu ir atrodo tai vienas ir tas pats.

Skaistė: Atrodo, kad gyveni tą savo gyvenimą – čia rašai, čia darai, čia žaidi su vaikais. Mes visada kartu. Liejasi tas gyvenimas ir nėra atskirties, kur darbai, kur namai.

Tomas: Labai smagu ir iš tos pusės, kad galime būti šalia vaikų kai jie auga, keičiasi ir išlaikyti tą ryšį. Kai visi trys į mokyklą pradės eiti, bus svarbiau draugai. Naudojamės ta galimybe, kad galime neleisti į darželius, būti su jais ir matyti, kaip jie keičiasi.

Skaistė: Norisi, kad užaugtų kumščiu vienas su kitu.

– Tomai, esate vienas skaitomiausių ir mylimiausių vaikų knygų rašytojų ir esate pasakęs, kad rašytojai būna dviejų tipų – vieni, kurie rašo dėl premijų, kiti dėl skaitytojų. Kaip kurti, kad vaikai jas skaitytų?

Tomas: Iš tikrųjų nėra sunku žinoti formulę, kaip parašyti knygą, kuri gautų premiją, būtų pastebėta literatūros kritikų ir sulauktų palankių recenzijų. Kitas klausimas, kad premijuotos knygos dažnai būna įdomios tik tiems, kas tas premijas teikia ir skaitytojams ji įdomesnė nepasidaro. Aš kreipiu dėmesį į vaikus, kad ji būtų įdomi vaikui, todėl ir mano rašymo stilius, galima sakyti, lengvesnis, kad būtų įveikiamas net tiems, kurie skaityti nemėgsta.

– Rašėte ir detektyvą, ir siaubo istoriją, visada jūsų kūriniuose yra nuotykių, savo vaikams sukūrėte paveikslėlių knygą, o šiame darbe su Skaiste – užkabinote ir fantastikos žanrą. Ankstyvoje kūryboje žinau, kad buvo ir eilėraščių, ir dramų. Ką dar norite išbandyti?

Tomas: Norėčiau viską išbandyti. Mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo eilėraščių, todėl kirba mintis parašyti eilėraščių knygą vaikams. Ir dar laukia knyga suaugusiems. Feisbuke gerbėjai balsavo, kokią rašyti – juokingą ar siaubo, esu ją pradėjęs, bet sunku vien prie jos būti.

– Tomą dažnai pamatysi su marškinėliais ant kurių užrašyta „Kieti vaikai skaito knygas“. Skaiste, kokias knygas skaitote savo vaikams – kaip priverčiate ar įtikinate juos skaityti?

Skaistė: Mes niekada nebandėme priversti ar įtikinti. Mūsų namuose vaikams patogiai pasiekiamos knygos ir jos padėtos visiems trims pagal amžių. Ir jie jas pasiima.

Tomas: Pirmasis dalykas turėtų būti pavyzdys šeimoje – tėvai liepia eiti vaikui paskaityti knygą, o patys lieka priešais televizorių ar su telefonu rankose. Tai vaikui kils klausimų, kodėl tas skaitymas gerai, jei nei tėtis nei mama neskaito?

Skaistė: Dar paminėčiau bibliotekas, nes dabar jos yra nuostabios – jose yra ne tik knygos, bet ir žaidimai, todėl vaikai nori eiti.

Tomas: O kas liečia mūsų vyriausią vaiką, tai stengiamės nesupriešinti technologijų ir knygų, o sujungti, todėl ir audioknygų pasiklausome, ir per programėles knygas skaitome.

– O kas jums labiausiai patinka jūsų knygoje „Monstropedija. Ateiviai mokyklos stadione“?

Tomas: Man labiausiai patinka Skaistės sugalvoti testai – rutuliojasi istorija ir vaikas netikėtai gauna testą atsirasdamas lyg pamokoje. O šiaip man labai patiko žmonos pavardė ant viršelio.

– Ar galima viltis, kad šis duetas toliau sėkmingai kurs ne tik šeimyninį gyvenimą, bet ir knygas vaikams?

Skaistė: Manau, kad judėsime ta linkme.

Tomas: Galime išduoti, kad kitas mūsų bendras reikalas bus apie Monstropedijos monstrus, bet smagu būtų sugalvoti ir kažką savo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.