Knygos apie 90-ųjų vaikus autorė: karantinas leidžia pajusti, ką išgyveno mūsų tėvai

Griūvančios valstybės pertvarkos laikotarpyje prieš tris dešimtmečius jie buvo tik vaikai ar paaugliai ir stebėdami savo tėvus mokėsi svarbiausio – išgyventi. Dabar šie žmonės tampa tėvais – kaip jie auklės savo vaikus?

Knygos autorė Veronika įsitikinusi, kad Mūsų patirtis buvo labai speficinė ir kol kas gal mes net nespėjome suprasti, kokia ji buvo ir kaip stipriai ji mus formavo.<br>lrytas.lt koliažas: D. Butėnaitė ir „Dvi tylos“ nuotr.
Knygos autorė Veronika įsitikinusi, kad Mūsų patirtis buvo labai speficinė ir kol kas gal mes net nespėjome suprasti, kokia ji buvo ir kaip stipriai ji mus formavo.<br>lrytas.lt koliažas: D. Butėnaitė ir „Dvi tylos“ nuotr.
 V. Urbonaitės-Barkauskienės knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.<br>„Dvi tylos“ nuotr.
 V. Urbonaitės-Barkauskienės knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.<br>„Dvi tylos“ nuotr.
V. Urbonaitė-Barkauskienė atvira – auginant tris vaikus knygą parašyti nėra lengva ir užtrunka ilgiau.<br> Asmeninio albumo nuotr.
V. Urbonaitė-Barkauskienė atvira – auginant tris vaikus knygą parašyti nėra lengva ir užtrunka ilgiau.<br> Asmeninio albumo nuotr.
V. Urbonaitės-Barkauskienės knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.<br>  „Dvi tylos“ nuotr.
V. Urbonaitės-Barkauskienės knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.<br>  „Dvi tylos“ nuotr.
„Mano hipotezė, kad mūsų vaikystė buvo apipinta didelės įtampos – mūsų tėvai buvo labai užsiėmę išlikimo dalykais“, - teigia rašytoja.<br>Asmeninio albumo nuotr.
„Mano hipotezė, kad mūsų vaikystė buvo apipinta didelės įtampos – mūsų tėvai buvo labai užsiėmę išlikimo dalykais“, - teigia rašytoja.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 V. Urbonaitės-Barkauskienės knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.<br>  „Dvi tylos“ nuotr.
 V. Urbonaitės-Barkauskienės knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.<br>  „Dvi tylos“ nuotr.
Knygos autorė Veronika įsitikinusi, kad Mūsų patirtis buvo labai speficinė ir kol kas gal mes net nespėjome suprasti, kokia ji buvo ir kaip stipriai ji mus formavo.<br>lrytas.lt koliažas: D. Butėnaitė ir „Dvi tylos“ nuotr.
Knygos autorė Veronika įsitikinusi, kad Mūsų patirtis buvo labai speficinė ir kol kas gal mes net nespėjome suprasti, kokia ji buvo ir kaip stipriai ji mus formavo.<br>lrytas.lt koliažas: D. Butėnaitė ir „Dvi tylos“ nuotr.
 Dvejus metus Švedijoje gyvenusi moteris pastebėjo ne vieną kultūrinį skirtumą tarp švetų ir lietuvių tėvų.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Dvejus metus Švedijoje gyvenusi moteris pastebėjo ne vieną kultūrinį skirtumą tarp švetų ir lietuvių tėvų.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 V. Urbonaitės-Barkauskienės knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.<br> „Dvi tylos“ nuotr.
 V. Urbonaitės-Barkauskienės knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.<br> „Dvi tylos“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

May 1, 2020, 11:43 AM, atnaujinta May 1, 2020, 11:43 AM

Sociologė, tinklaraščio pterodaktilis.com autorė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė ne vienerius metus gilinosi į šią temą, o viso to rezultatas – prieš keletą savaičių leidyklos „Dvi tylos“ išleista knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.

– Kokią tikslinę amžiaus grupę nagrinėjate savo knygoje – kas yra devyniasdešimtųjų vaikai?

– Devyniasdešimtųjų vaikais vadinu maždaug per paskutinius XX amžiaus dešimtmečius gimusius žmones, kurie devyniasdešimtaisiais buvo vaikai arba paaugliai. Būtent šis etapas svarbus jų augimo, brendimo laikais, nes jis, mano nuomone, buvo labai specifinis.

Dalis tų žmonių, kurie gimė ir brendo tuo laiku, nusprendžia dabar susilaukti vaikų ir knygoje bandau suprasti, analizuoti, kaip ta visa patirtis susijusi su tuo, kokie mes stengiamės būti tėvai. Kas mums sekasi, kas nesiseka, ir kokią įtaką mums daro devyniasdešimtųjų palikimas. Pavyzdžiui, daug kas nori daryti viską kitaip, nei buvo jų vaikystėje, jaučia didžiulę įtampą ir į vaiko auginimą žiūri, kaip į projektą.

– Kodėl nusprendėte pasigilinti į šios kartos bandymą tapti tėvais?

– Pati esu sociologė ir nuo 2016 metų rašau tinklaraštį, todėl gilinausi į tėvystės iššūkius: skaičiau įvairiausius šaltinius, tinklaraščius, knygas, nes užsienyje tai labai aktyviai analizuojama. Bandžiau suprasti, kuo mes panašūs ir kuo skiriamės – dabartiniai Lietuvos ir užsienio tėvai, pavyzdžiui iš Amerikos ar D. Britanijos. Tai darydama supratau, kad jie užaugo visai kitaip negu mes ir jie tas pačias įtampas patiria panašiai, kaip ir mes, bet dėl visai kitų priežasčių.

Mūsų patirtis buvo labai speficinė ir kol kas gal mes net nespėjome suprasti, kokia ji buvo ir kaip stipriai ji mus formavo. MO muziejuje veikė paroda apie devyniasdešimtuosius. Visi ėjo pažiūrėti, bet ten akcentas buvo daiktai, nostalgija. Manau, mes galime apie tai kalbėti giliau ir įvairiau. Devyniasdešimtieji nebuvo tik gražus naujų spalvų, atsiradusių kompiuterinių žaidimų laikas. Buvo ir labai daug nežinomybės, įtampos mūsų tėvams, o natūraliai ir mums.

– Kuo ypatingi tie devyniasdešimtųjų vaikai tapę tėvais?

– Mano hipotezė, kad mūsų vaikystė buvo apipinta didelės įtampos – mūsų tėvai buvo labai užsiėmę išlikimo dalykais, nes griuvo valstybė, keitėsi santvarka ir jiems buvo svarbu likti sveiko proto ir aprūpinti šeimą elementariais dalykais.

Mes augome, kaip patogūs vaikai. Iš tėvų buvo lūkestis – tu turi pats susitvarkyti, pasirūpinti savimi, būti savarankiškas. Ir šia prasme užaugome pakankamai tvirti, bet ko mums trūksta ir su kuo reikėtų padirbėti, tai yra – empatija. Dabar užaugę turime savarankiškai ją sau išsiugdyti. Auginant vaikus empatijos reikia beprotiškai daug. Mes keliame sau lūkestį, kad turime būti empatiški, vakarietiški, prisiskaitome knygų, bet kai praktiškai „gauni“ vaiką, yra labai sunku neužaugus empatiškoje aplinkoje, staiga jį auginti empatiškai.

Tenka save patį auginti kaip empatišką žmogų ir tai yra sudėtinga. Kadangi asmeninės patirties neturime, to mokomės iš filmų, serialų, knygų, kelionių, sugaudytų patirčių ir šono. Ypač tėvystė būna sunki su pirmu vaiku – įsivaizduoji, kad tai didžiulis projektas, iš savęs reikalauji jį įgyvendinti tobulai ir tai daugeliui yra pakankamai didelis iššūkis. Su kitais vaikais stojiesi ant kojų ir pradedi paprasčiau žiūrėti į tėvystę.

– Skamba, kaip nuosprendis ar net diagnozė – gimęs devyniasdešimtaisiais. O ar yra teigiamų dalykų, kuriuos mums davė šis laikotarpis?

– Ta patirtis nėra vien tik karti – apie tai ir stengiuosi kalbėti savo knygoje, nes viskas visada turi dvi puses. Mes nelikome vien tik sutraumuoti ar suniokoti devyniasdešimtųjų. Iš to laikotarpio atsinešėm didelę stiprybę. Amerikiečiai turi sąvoką „millennials“, lietuviškai – tūkstantmečio karta – bet ši sąvoka mums apibūdinti visai netinka, todėl bandžiau rasti, kaip apibūdinti dabartinius trisdešimtmečius (plius minus po dešimt metų į vieną ir kitą pusę). Tai ne stigma, o labiau riboženklis, tikrai nenorėjau uždėti etiketės.

Kaip tik galima pasidžiaugti, kad turime tokio specifinio tvirtumo, nes išgyvenome pakankamai sudėtingomis sąlygomis, kai turi stotis, eiti, pasirūpinti savimi. Tai ne ta karta, kaip šiuolaikinis jaunimas, kuris turi galimybę baigęs mokyklą keletą metų keliauti po pasaulį, ieškoti savęs.

Buvome įstatyti į rėmus, turėjome pasirūpinti savimi, susikurti savo ateitį, žinoti ko tu nori ir eiti tai daryti. Esame tokia tarpinė karta tarp to, kaip dar griežtesnėmis sąlygomis augo mūsų tėvai ir mūsų kartos vaikų kurie ieško savęs iki 40-ties. Mes esame viduriukas, turime sąlygų ieškoti empatijos, bet turime ir tam tikros struktūros.

– Kaip būtų galima apibūdinti šios knygos žanrą?

– Anglų kalboje yra labai geras apibūdinimas „non fiction“ – ne grožinė literatūra. Tai analizė, bet jokiu būdų nėra mokslinė, nes ji remiasi subjektyvia mano patirtimi, mano stebėjimais ir bandymais kalbėti.

Jei būna populiariosios psichologijos knygų, tai labai džiaugčiausi jei man pavyko parašyti populiariosios sociologijos knygą.

– Kaip vyko visas knygos kūrimo procesas – kiek laiko rašėte ir kas jums padėjo?

– Knygą rašiau praktiškai vienerius metus, bet aš auginu tris vaikus, tad negaliu sau leisti sėdėti ir rašyti ištisai, randi tarpelį, vakarus, popietes ir tik tada rašai.

Prieš tai buvo įdirbis, pats vaikų auginimas, kitų tekstų rašymas, informacijos rinkimas. Knygoje labai daug psichologų, sociologų citatų ir visa analizė, kaupimas užtruko dar porą metų iki paties rašymo pradžios. Sudėtingiausia buvo susigalvoti struktūrą, o paskui jau sėdau ir rašiau.

– Knyga pasirodžiusi vos keletas savaičių. Ar svarstote, kaip skaitytojai ją priims?

– Iš pradžių buvo labai neramu, bet dabar jau atsiranda apžvalgų, kuriose nemaža dalis žmonių prisipažįsta, jog tapatinasi. Nors nerašiau savo istorijos kaip pavyzdžio, bet kai kuriems skaitytojams ta patirtis yra artima.

Kita vertus, laukiu bangos nesutinkančių su manimi, nenorinčių būtent taip matyti devyniasdešimtųjų ir tėvystės. Aš rašau pakankamai atvirai ir apie pozityvius, ir apie negatyvius dalykus. Man labai svarbu kalbėti apie tai, kad tėvystėje nuolat patiri tiek labai didelį pozityvą ir tiek labai didelį negatyvą. Jaučiu, kad dalis skaitytojų nenori apie tai kalbėti. Jie nori matyti tik šviesią pasaulio pusę ir tokiems žmonėms knyga gali pasirodyti provokatyvi, iškelianti nemalonius dalykus. Knyga nėra vienareikšmiška, todėl atsiliepimų laukiu visokių.

– Dvejus metus gyvenote Švedijoje – ar didelis skirtumas tarp lietuvių ir vietinių tėvų požiūrio į tėvystę?

– Taip, matau gana akivaizdų skirtumą. Labai gerai tai iliustruoja tantrumai arba kitaip, vaikų pykčio priepuoliai.

Kai aš pirmus kartus pamačiau Švedijoje, man buvo labai keista, kaip jie reaguoja – yra normalu vaikams viešoje erdvėje kristi ant žemės ir patirti tą priepuolį, kai jie persistimuliuoja. Lietuvoje mes tai priimame kaip gėdą, norisi vaiką užtildyti, išnešti, kuo greičiau pabaigti, „išjungti“ situaciją.

Švedijoje tėvai reaguoja labai ramiai. Jie patys nepersiima ta tantrumo, pykčio emocija ir sugeba atsiriboti – mano vaikui blogai, bet aš turiu šitoje situacijoje likti ramus. Jie stebi tą vaiką, kartais nuramina, bet patys neina į tą pyktį, nepatogumą. Lietuvoje, atrodo, kad į pykčio priepuolį įsijungia net ir aplinkiniai – puola patarinėti tėvams, kartais net gąsdina, gėdina vaikus ir tada dar blogiau, tau kaip tėvui norisi prasmegti skradžiai žemėn.

Švedijoje vaiko pykčio priepuolis yra vaiko pykčio priepuolis ir tikrai niekas nesikiš, nepradės sakyti vaikui, kad ta teta tave išsineš. Manau, kad tai labai susiję su empatija – švedai patys taip užaugo, išgyveno tuos priepuolius ir jų tėvai ramiai juos priėmė, be grasinimų, gąsdinimų ar fizinių bausmių.

Pagalvokite, mes realiai esame viena iš pirmųjų kartų, kuri vaikus augina be fizinių bausmių. Ir kaip sunku! Esi užaugęs visiškai kitoje sistemoje, visiškai kitame supratime. Fizinė bausmė, kai pagalvoji, labai „patogus“ dalykas, tu šmaukšt, ir viskas, laimėjai, gyvenam toliau. Dabar, iš tėvų perspektyvos, tenka „užsikrauti“ didžiulę naštą – kalbėtis, analizuoti. Visai neefektyvu!

Vienas knygos skyrius ir yra apie tai, kad mūsų vaikai nepatogūs (jis vadinasi „Kaip gerai, kad mūsų vaikai yra nepatogūs“). Ir tai yra tiesa! Mes jų nemušame, per smarkiai nebaudžiame, bet mums iš tikrųjų yra objektyviai sunku susiorientuoti toje naujoje sistemoje. Bet vaikams – jiems nuo to vienareikšmiškai geriau.

– Dar vienais jūsų oponentais gali tapti vyresni žmonės, kurie devyniasdešimtaisiais buvo tėvai – jie, galbūt, sakys taip nesielgę! Nebijote jų reakcijos?

– Vengiau savo knygoje atpirkimo ožių. Norėjau suprasti ir tuos tėvus, nes jų situacija buvo nepavydėtina. Mes dabar išgyvename karantiną, kuris vos vos leidžia prisiliesti prie to, kaip jie išgyveno dešimt ar penkiolika metų – tu nežinai kas bus rytoj, nežinai ar pavyks surinkti duonai. Tai buvo labai didelio nerimo ir didelės įtampas laikas.

Aš jų nesmerkiu už tai, kaip mes buvome auginti, neuždedu tos naštos, kad jie turėjo mus auginti pagal dabartines normas. Jie jų nežinojo, pasaulis buvo kitoks ir jie padarė absoliučiai viską ką galėjo geriausiai. Šito net nekvestionuoju.

Tikiuosi, kad vyresniems žmonėms galėtų būti įdomu knygą paskaityti antropologine prasme, kaip skaitytų apie kažkokią tolimą nelabai pažįstamą gentį ir bandytų suprasti kodėl ji tokia, o ne kitokia. Be kaltės ar kaltinimų.

– Auginate tris vaikus – kokiais principais jų auklėjime remiatės jūs?

– Galiu pasakyti, kad aš bandau taikyti visa kas mano manymu geriausia vaikams, bet aišku, kad teorijos realiame gyvenime neveikia taip kaip knygose, todėl būna visko. Man svarbu su vaikais kalbėti apie emocijas, jausmus, bandyti tai išgyventi, išsikalbėti. Bet juk visada vaikus augini bendruomenėje ir vieno žmogaus filosofija susiduria su kitomis filosofijomis: pavyzdžiui, mano vyras vaikų auklėjime griežtesnis, konkretesnis.

Nemanau, kad mūsų vaikai auga kaip švedai. Jie, turbūt, pereinamajame tėvystės stiliuje apie kurį ir rašau – kai bandai būti geras, bet ne viskas sekasi, pervargsti ir vis tiek rėki ant tų savo vaikų, nors knygos tau to ir neleidžia.

– Ar svarstote, kokie tėvai bus mūsų vaikai?

– Bijau net pagalvoti. Tikiuosi bent jau tiek, kad apskritai turėsime anūkų, nes tendencija, kai pasaulyje žmonės vaikus gimdo vis vėliau ir tai daro kaip kruopščiai suplanuotus projektus projektus, be didelio spontaniškumo, mane truputį gąsdina. Gyvenimas vis tiek yra šiek tiek žaidimas. Nežinau, kaip bus su mūsų vaikais už 20-30 metų, bet jaučiu, kad tikriausiai nebus visada paprasta suprasti jų pasirinkimus.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.