Žygimantas Gečas. Ei, nenurašykite tėčių!

Nuo pat senovės buvo įprasta, jog vyras yra šeimos maitintojas – išeina parnešti grobio, kuomet moteris būna su vaikais, grįžęs ilsisi, valgo, miega ir vėl iš pradžių. Suprantama bei normalu, nes fiziškai vyrai stipresni, tad anais laikais kitaip turbūt ir nebuvo įmanoma.

Žygimantas Gečas siunčia žinutę vyresniai kartai: „Prašau, duokite šansą ir tėčiams.“<br> Asmeninio albumo nuotr.
Žygimantas Gečas siunčia žinutę vyresniai kartai: „Prašau, duokite šansą ir tėčiams.“<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Damos, prieš jus stovi ne vaiduoklis, o vaiko tėtis!“, - pastebi Žygimantas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
„Damos, prieš jus stovi ne vaiduoklis, o vaiko tėtis!“, - pastebi Žygimantas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Žygimantas Gečas

May 15, 2020, 8:13 AM, atnaujinta May 15, 2020, 4:09 PM

Laikui bėgant viskas keitėsi, tik ne vyro rolė santykiuose su šeima. Pavyzdžiui, sovietmečiu vyras išeidavo į darbą, grįždavo vakare, sėsdavo prie paruoštos vakarienės stalo, krisdavo į lovą ir gal šiek tiek laiko skirdavo antrajai pusei. Galbūt skamba per daug kraštutiniškai, bet principas buvo panašus – moteris rūpinasi vaikais, o vyras, jeigu nori, „dovanoja“ jiems šiek tiek laiko.

Šiais laikais yra daugiau kuo pasidžiaugti – matome, kaip vis daugiau vyrų negalvoja, jog vaikais rūpintis yra moteriška misija. Tėčiai daugiau bendrauja su savo atžalomis ir mielai leidžia laisvalaikį.

Tik man asmeniškai yra liūdniausia tai, kad sovietinis mąstymas vis dar karaliauja daugelio žmonių galvose. Ypač vyresnieji nesupranta, kaip gi tėtis gali vienas pats pasirūpinti savo vaiku?

„Nejaugi jis jam ir valgyt padaro ir pamaitina, sauskelnes pakeičia, nuramina, kai verkia, pas daktarus nuveda? Matyt mama neišauklėta…“ Mieli ponai, vyresnioji karta, mes gerbiam jus, gerbkit ir mus – vyrus, kurie myli savo vaikus.

Šimtu tūkstančiu procentų sutinku, kad mama yra pagrindinis visa ko židinys vaikui. Be mamų pasaulis ne toks gražus, be mamų pietų miegas ne toks skanus, be mamų maistas ne toks gardus, be mamų nebūtų mūsų, bet prašau, duokite šansą ir tėčiams.

Atsimenu, jog į pasaulį atkeliavus sūnui, su žmona stengėmės (kaip ir dabar) daugelį dalykų, susijusių su mažyliu, daryti kartu. Vieną rytą kartu su žmona keliavome į polikliniką. Tądien turėjo pamatuoti ūgį, pažiūrėti galvytės apimtis bei kitus svarbius tyrimus.

Sėdėjome laukiamajame, sūnus atsigulęs kėdutėje kramtė sau rankos pirštą, kol iš kabineto mus pašaukė pavarde – „Gečas!“. Atsistojome, paėmiau kėdutę, susirinkome daiktus, priėjome prie durų, jau žengėme per slenkstį, bet mane seselė savo ranka sustabdė! „Mama užeina, tėtis laukia“.

KODĖL? Kuo blogai aš? Su žmona pakovojome už savo vietą po niūra poliklinikos saule, o seselė, neturėdama kito pasirinkimo, priėmė į kabinetą ir mane – jos akimis visišką neišmanėlį ir niekam neįdomų vaiko tėvą.

Kitoje gydymo įstaigoje lankėmės kartu su žmona, sūnui atliko keletą tyrimų, tuo pat metu užpildžiau sutikimų popierius ir įrašiau savo kontaktinius duomenis. Kitą dieną sulaukiau skambučio, kurio metu turėjau išgirsti tyrimo rezultatus, bet vietoje to, buvau paklaustas: „Gal galėtume kalbėti su vaiko mama?“Juokas per ašaras, bet tokių situacijų galima suskaičiuoti ne vieną dešimtį.

Sovietinio palikimo akimirkų tikrai patyriau ir darželyje, kuriame ne karantino metu lankydavausi beveik kasdien – rytais atvedant arba vakarais pasiimant sūnų. Kartais susidarydavo toks jausmas, jog aš esu trečios eilės pusbrolis, atėjęs pagelbėti, o nuolat girdimi komentarai apie mūsų vaiką buvo skiriami žmonai, o ne man: „Perduokit mamytei, kad šiandien Žakutis valgė lašišą“, „Pasakykit mamytei, kad šiandien Žakutis miegojo 2 valandas“ ir panašiai. Damos, prieš jus stovi ne vaiduoklis, o vaiko tėtis!

Pirmųjų tokių atvejų metu stengdavausi maloniai paaiškinti apie savo „statusą“ šeimoje – aš apie savo sūnų noriu žinoti tiek pati, kiek ir mano žmona, bet laikui bėgant, tokia aplinka mane paveikė.

Mąstymas vis dar toks pat, bet savo veiksmais tapau šiek tiek išlepusiu – nebereikia klausytis tam tikrų detalių, kada ką atsinešti, kada kur nueiti, kelintą valandą tas ar anas – viską juk žino mano nuostabioji žmona, o man pakanka atsiminti tai, kas svarbiausia (arba smagiausia).

Draugai, nežinau, kiek iš jūsų esate to senojo mąstymo šalininkai, bet patikėkit manimi, aplink yra daug mylinčių tėčių, kurie atiduoda visą širdį bei didelę laiko dalį dėl savo vaikų, o tai yra visiškai šiuolaikiška ir netgi kieta!

P.S. Myliu jus abu.

Susitikime socialiniuose tinkluose čia ir čia 


 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.