Vienas tris vaikus auginantis Evaldas: iššūkis į pasaulį paleisti sūnus, kuriais didžiuotųsi jų mama

Renginių vedėjas Evaldas Venskutonis šypteli – vaikai yra geriausia tavo versija, kuri lieka po tavęs. Ir jo atveju – visa tai reikėtų padauginti iš trijų, nes namuose auga Kristupas, Justinas ir Danielius. Prieš pusantrų metų vyras liko be mamos auginti tris vaikus ir drąsiai prisiėmė staiga visus jam atitekusios tėvystės iššūkius. Evaldas tiki – šiuolaikiniai vyrai jau visai kitaip reaguoja į vaikų auginimą.

  Evaldas įsitikinęs, kad dauguma vyro nebemano, jog vaikai – tik moterų „reikalas“.<br>    Asmeninio albumo nuotr.
  Evaldas įsitikinęs, kad dauguma vyro nebemano, jog vaikai – tik moterų „reikalas“.<br>    Asmeninio albumo nuotr.
„Kartu su naujagimiu dažnai viduje užgimsta ir tas tėvystės jausmas, kurio mes nė nenumanėme esant“, – atvirauja E.Venskutonis.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Kartu su naujagimiu dažnai viduje užgimsta ir tas tėvystės jausmas, kurio mes nė nenumanėme esant“, – atvirauja E.Venskutonis.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Evaldas Venskutonis su vaikais.<br>LNK nuotr.
Evaldas Venskutonis su vaikais.<br>LNK nuotr.
Evaldas Venskutonis su vaikais.<br>LNK nuotr.
Evaldas Venskutonis su vaikais.<br>LNK nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

May 10, 2022, 8:49 AM, atnaujinta May 25, 2022, 9:28 AM

– Prisijungėte prie kampanijos „Būti tėčiu – didžiausia dovana“ ir taip pat suvaidinote socialinėje šios kampanijos video reklamoje. Kiek ši skelbiama žinutė jums yra svarbi?

– Taip, aš su džiaugsmu priėmiau pasiūlymą dalyvauti šiose reklamos kampanijose.

Vyras nuo pasaulio sutvėrimo buvo kitoje barikadų pusėje, ir ji tikrai buvo ne vaikų auginimo. Taip jau sutvarkė gamta.

Dabar, gyvenu tokiu laikmečiu, kai galiu dirbti, uždirbti ir auginti vaikus, aš, būdamas vyras. Galbūt tai mūsuose jau ir ne naujiena, bet dailiosios lyties atstovės moterys šia iniciatyva džiaugiasi „iki negaliu“, nes tai dar vienas žingsnis link darnios ir pilnavertės abiejų gimdytojų partnerystės šeimoje.

– Vieni teigia, kad tėvystės jausmas yra duotybė iš prigimties, kiti – kad išugdoma. Kaip jūs „prisijaukinote“ tą tėvystę?

– Tikiu, jog tėvystė nenuperkama, kaip ir nėra duodama iš prigimties. Jos išmoksti augdamas šeimoje, kurioje vertybė yra tėtis su mama, ne vien tik vienas iš gimdytojų, arba tai jau „ateina“ po vaikučio gimimo.

Žinau ne vieną „laukinį“ vyrą, kuris gimdymo palatoje išvydęs savo kūrinį suskysta kaip mažas vaikas ašarų pakalnėje. Tai realūs atvejai. Tarp jų ir aš.

Kartu su naujagimio atėjimu dažnai viduje užgimsta ir tas tėvystės jausmas, kurio mes nė nenumanėme turintys. Tuomet dažnai nieko nesupranti, nieko nemoki, bet jauti vieną – tu nori mažyliu rūpintis, mylėti ir perduoti jam visas savo geriausias patirtis, kad užaugtų Žmogus.

– Vienas auginate tris vaikus – kaip su visu tuo susitvarkote? Kiek turite pagalbos iš šalies? Kokie didžiausi iššūkiai?

– Auginu vienas, kaip gimdytojas, bet, žinoma, vienas augindamas tebūčiau sugebėjęs atlikti tik vieną iš vaidmenų – būti tėčiu (auginti) arba tik uždirbti pajamas šeimai.

Abiejų dalykų niekaip nesugebėčiau, nes turiu privatų renginių verslą, yra ir įmonė, ant nosies kabėjo naujai įsigyto namo įrengimas, vėliau persikraustymas, jau nekalbu apie įprastą namų buities ir kitas veiklas, todėl man auginti labai padeda mano mama bei vaikų mamytės tėveliai (kiti seneliai). Taip ir augam.

Vyresnieji berniukai bręsta, mokosi, pramogaujame, o mažylis auga sau laimingas, nes turi tėtį, du jį be galo mylinčius vyresniuosius brolius, kurie skiria daug dėmesio jam ir jį dievinančius senelius. Taip ir gyvenam (šypsosi).

Bet susitvarkom, tikrai. Visko pakanka, kad tik laiko viskam pasaulyje užtektų (šypsosi). Vaikis auga kaip ant mielių. Nauji pokštai, naujos emocijos, nauji dar nematyti dalykai kasdien. Visa tai – aukso vertės, nes tai yra tai, kas lieka po tavęs. Pati geriausia tavęs paties versija kart trys.

Didžiausiu iššūkiu sau laikau vieną dieną į pasaulį paleisti tris savo sūnus tokius, kokiais būtų džiaugusis jų mama (šypsosi).

– Moterys atvirauja, kad tai, jog jos rūpinasi vaikais yra normalu, o štai tėčiui apsilankius su vaikais poliklinikoje ar pakeitus sauskelnes – kabinamas medalis. Ar asmeniškai jaučiate šį padidintą dėmesį?

– Taip ir ne. Jei manęs šito būtumėte paklausę 10 metų atgal, vienareikšmiškai būčiau atsakęs taip, dėmesys tikrai pastebimas. Bet šandien tai nebėra naujovė. Galbūt tik nuolatinė kasdienė vaiko globa, kai tuo rūpinasi tėtis, vis dar yra gan neįprasta visuomenėje.

Bet vėlgi noriu priminti stereotipą – mama besirūpinanti vaikučiu yra taip įprasta, kaip vyrui šeimoje rūpintis automobiliais ar technika. Suprantate ką noriu pasakyti (šypsosi)?

Todėl man atrodo logiškas darbų pasidalinimas – mama prižiūri mažučius, tėtis uždirba pajamas, rūpinasi maistu ir namais. Šeimoje gali būti ir kitoks atsakomybių pasidalijimas – tėtis gali rūpintis namais, buitimi, technika, o pinigus uždirbti mama. Įvairūs formatai yra geri, svarbu, kad tai tiktų pačiai šeimai. Taikome aplinką prie savęs, ne save prie jos.

– O kaip reaguoja į tai kiti tėčiai – kolegos, tėčiai iš vaikų mokyklų, draugai?

– Žinot, man tikrai nesvarbu ką apie mane kaip tėtį galvoja kažkas kitas (juokiasi). Man svarbi šeima, jos nuomonė ir jos vidinė gerovė, visa kita – tėra triukšmas fone. Bet pamąsčius, ko gero, nelabai ir atrasčiau pavyzdžių kas iš vyrų mano tėčio vaidmenį priimtų kreivai.

Priešingai, turėčiau manyti, jog tai galima vertina kaip sektiną pavyzdį kaip net giliausioj duobėj atsidūrus nepalūžti. Jau daugiau nei metus laiko žmonės man parašo, kai kurie paskambina, treti gyvai susitikę (net nepažįstami asmenys) man sako, kad stebisi manimi kaip tėčiu ir tuo, kad nepabėgau, nedingau, o suklupęs sugebėjau atsistoti ir toliau puoselėti savo šeimą. Kai tau tą pasako iš šono, tada susimąstai.

Vienas bičiulis tiesiogine to žodžio prasme „atskaitė“ man moralą, kai bendraudamas su juo soc. tinkle savikritiškai vertinau save. Baisiai piktinosi, kad per santūriai vertinu save.

Vėliau net paskambino telefonu susinervinęs dėl mano jam pateikiamų kontrargumentų ir prisakė, kad privalau didžiuotis tais sprendimais, kuriuos priėmiau kritiniu šeimoje metu ir, kad nepabėgau, kai galėjau sutrikęs taip pasielgti, o likau dėl savo mylimukų. Kažkaip tai labai supurtė mano vidų, tad supratau, kad reikia gyventi, o labiausiai dėl jų (šypsosi).

Nežinau ką darau blogai arba ką darau gerai, tą parodys tik laikas, kai vaikai užaugs ir arba man dėkos arba priešingai – engs dėl kokių nors neišpildytų svajonių (šypsosi). Dabar žinau vieną – darau viską kuo tikiu, ką suprantu, ką ir kaip moku geriausiai stengdamasis tai perteikti ir savo berniukams.

Kadangi esu savikritiškas, gebu priimti kitų man pasakomas įžvalgas jei mano, kad kažką darau ne taip. Tuomet padirbu su savim, išanalizuoju viduje viską, įvertinu ir nusprendžiu – jei tai iš tiesų turi geresnį poveikį mano vaikams ar šeimai, dirbu toliau su savimi, bandau būti dar geresne savęs tėčio versija. Tuo keičiu ne tik save, bet ir vaikus.

– Jūs savo vaikams turite atstoti ne tik tėtį, bet ir mamą. Kokius darbus teko mokytis atlikti apie kuriuos nė nesusimąstydavote, nes juos darė žmona?

– (Atsidūsta) Žinote, berniukų mama rūpindavosi daug kuo: mama buvo ašis sujungianti mus visus. Ji pasirūpindavo jų mokslu, pamokomis, šeimos maisto gamyba, mūsų rūbais ir šeimai reikalingais daiktais, dovanomis, staigmenomis, ji daugiau laiko investuodavo ir asmeniniam pokalbiui su berniukais (nors su manimi jie gal mažiau ir norėdavo, kai buvo mažesni).

Mamytė turėjo net tradiciją – kiekvieną vakarą prieš vaikų miegą stengdavosi su jais pagulėti pas juos lovoje ir pačiauškėti – apie viską kas juos jaudino, rūpėjo, apie dienos rūpesčius ir sėkmes.

Vaikai to labai norėdavo, jiems patikdavo, kai mama su jais pabūna, jie mėgdavo dalintis viskuo su mamyte. Aš bandydavau kopijuoti tas gerąsias praktikas, bet mamai geriau gaudavosi, net nežinau kodėl ir kaip, tiesiog ji buvo mama ir buvo iš mūsų dviejų tėvelių ta „fainesnė“ (šypsosi).

Užtat juodai jai pavydėdavau, o ji vis sakydavo „Palauk, tavo metas dar ateis, juk jie berniukai“ (šypsosi).

Neskaitant visų mano anksčiau turėtų atsakomybių, viskas kuo rūpindavosi žmona Julija dabar tuo rūpinuosi vienas aš. Taip, taip, ir prieš miegą su sūnumis guliu. Negalėjau paleisti šios vaikams svarbios tradicijos.

Gulim, kontempliuojam, juokiamės, dalinamės dienos įspūdžiais, fantazuojam, planuojam, žodžiu atsiveriam vienas kitam. Ir aš lengviau tada jiems daugiau pasipasakoju savo išgyvenimus, nes tai lyg vakarinė malda šventykloje, kurios metu visi pasidaro kitokie, atviresni ir sukalbūs. Tokia tad mūsų paslaptis.

– Šie metai ypatingi visiems dėl pasaulį apėmusios pandemijos – kaip jums sekasi įveikti karantino iššūkius? Kaip pasikeitė jūsų šeimos gyvenimo būdas?

– Esam tame pačiame pasaulyje – sėdim namuose (juokiasi). Daug laiko namuose užima vaikų mokslai – kol kas sekasi dviprasmiškai, todėl pamokos, o po jų ir namų darbų atlikimas, vyksta didžiąją dienos dalį.

Vyresniajam penktokui tai tik pirmasis pusmetis progimnazijoje, kai iš esmės pasikeitė jo mokslo struktūra – pradinėse klasėse buvo tik viena mokytoja, pažymių niekas nerašydavo, tikras „atsipūtimas“.

Dabar visi mokytojai skirtingi, jų net kažkeli, atsirado naujų (sunkesnių) disciplinų, mokytojai negaili vaikų, nes visi prieš juos lygūs, todėl išdėsto savo dalykus ir toliau paleidžia mokytis savarankiškai. O juk jis tik tik pradėjo. Jau nekalbu apie nuotolinį mokslų formatą, kur išvis manau jis neefektyvus.

Pagalvojus plačiau man pasidaro gaila būsimų abiturientų, kurių brandos egzaminų rezultatai dėl nuotolinio mokslo bus nukentėję, nes jie tiesiog kol kas nemoka mokytis nuotoliniu būdu, jie dar ne studentai (šypteli).

Tad mūsų namuose dienos metu vyksta vaikų mokslas prie kompiuterių ekranų. Tuomet atliekami namų darbai. Tame tarpe vaikai dar „aplanko“ įvairius nuotolinius būrelius – gamtos ir eksperimentų, fizinio ugdymo, šachmatų, hip-hop šokių, kurių visų paminėtų per antrąjį karantiną nusprendžiau nebeatsisakyti, nes gyvenimas tęsiasi ir nevalia atsisakyti galimybės sūnums toliau tobulėti, net jei ir be kontakto.

Dabar viską tenka derinti su namų režimu. Net sportą. Vyresnėliui sudarėme sveikatinimo sporto programą, tad namuose turi ją atlikti 5 dienas per savaitę.

Pradžioje buvo pykčių ir nesutarimų, bet kai vaikis tą daro jau mėnesį suprato, pamatė, kad jau jam lengviau ir šiaip sąmoningesnis pasidarė. Tenka tik prižiūrėti kartas nuo karto, nors smagu, kad geba jau viską atlikti ir savarankiškai.

– Kaip jūs vertinate vyrų požiūrio į tėvystę situaciją Lietuvoje – kur reikia augti? Kas paskatintų tai daryti?

– Neneriant į gilius pamąstymus, manau, kad didžioji dauguma Lietuvos vyrų į tai žiūri dvejopai – prie vaikų auginimo prisideda maksimaliai pagal savo galimybes, bet tuo pačiu pagrindines jėgas skiria šeimos finansiniam aprūpinimui. Tiesiog šiandien viskas nebe taip, kaip seniau, kai vyrai manydavo, jog vaikų auklėjimas – tai mamų reikalas.

Tikiu, kad „Daugiau balanso“ soc.kampanijos iniciatyva užmynė ant teisingo tako ir būtų naudinga Lietuvoje plėtoti įvairesnę vaikų auginimo pasidalijimo tarp tėvų praktiką. Tuo moterys iš gamtos surėdytos „priespaudos“ vis daugiau išeitų į šviesą ir dažniau turėtų galimybę įgyvendinti savo siekius būti ne tik mamomis, bet ir Moterimis ar verslininkėmis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.