– Tėtis rašantis apie tėvystę Lietuvoje dar labai retas reiškinys. Kaip sugalvojote nerti į šią avantiūrą?
– Turbūt viską reikėtų pradėti nuo daug anksčiau. Prieš keletą metų turėjau savo verslą, kurį pardaviau ir galėjau skirti laiko svarstymams, kuo užsiimti. Metus skyriau automobiliui sportui ir pradėjau mokymus, kad tapčiau „Vaikų linijos“ savanoriu, susipažinau su Dovile Šafranauske, kuri pirmoji Lietuvoje prabilo apie Pagarbios Tėvystės filosofiją.
Ji jau buvo įkūrusi puslapį tokiu pačiu pavadinimu ir papasakojo, kas tai yra, perskaičiau knygą Janet Lansbury „Elevating Child Care: A Guide To Respectful Parenting“ ir net dar neturėdamas vaikų supratau, kad tai yra kažkas tokio!
Savanoriaujant „Vaikų linijoje“ mes irgi vadovaujamės panašiais principais, todėl nusprendžiau prisidėti prie šios filosofijos populiarinimo Lietuvoje veiklos dar neturėdamas vaikų. Rūpinausi technine puse, rengėme paskaitas, renginius, o tada į pasaulį pasibeldė Adomas. Supratau, kad noriu dalintis kasdienybe, savo patirtimi be demagogijos ar pamokymų, taip natūraliai ir gimė „Aš tėtis“.
– Pavadinimas itin taiklus! Kaip pavyko jį sugalvoti?
– Kai priėmiau sprendimą dalintis savo asmeniniais išgyvenimais, pradėjau svarstyti koks pavadinimas tiktų. Pradžioje net svarsčiau, gal prekės ženklą kurti, bet paskui vieną vakarą pagalvojau, kad aš esu tiesiog tėtis. Aš – tėtis. Toks paprastas ir aiškus skambesys, todėl tą pačią naktį užregistravau domeną, kuris netikėtai buvo laisvas, susikūriau paskyras socialiniuose tinkluose.
– Apie ką kalbate savo tinklaraštyje?
– Pagarbios Tėvystės filosofija ir patarimais dalijamės puslapiuose „Pagarbi Tėvystė“, o paskyroje „Aš tėtis“ pasakoju apie asmeninę patirtį, tai lyg mūsų gyvenimo būdo blogas. Nemanau, kad turiu teisę auklėti kitus žmones, kas veikia, kas neveika, darykite vienaip ar kitaip. Man svarbiau papasakoti, kaip mums sekasi, karantino metu tai puiki vieta ir seneliams bei draugams parodyti mūsų kasdienybę.
– Kokie įrašai sulaukia daugiausiai dėmesio?
– Įdomiausia, kad sulaukiu labai daug specialistų pastabų – kaip kojytę Adomas turėtų dėti ir panašiai. Mano tikslas yra kritiškai įvertinti ir pagarbiai priimti – taip ir darau.
– Jūsų žmona gimdė pirmojo karantino metu, o jūs nenuleidote rankų ir ieškojote sprendimų. Papasakokite, kaip sekėsi?
– Tai buvo pati pati karantino pradžia, buvo daug „mėtymosi“ iš valstybės pusės, todėl kasdien keitėsi sąlygos. Tą pačią dieną, kai žmona važiavo gimdyti, buvo priimtas sprendimas neįleisti tėčių į vidų. Dar dabar pamenu, kaip viskas uždaryta, reikia užpildyti formas, parodyti per stiklines duris... Jei dabar gimdytume tokiomis sąlygomis, viską žinotume, darytume kitaip, bet tada buvo daug pasimetimo.
Vienintelis dalykas, kuris mums abiems padėjo – tai nuolatiniai video skambučiai. Tris paras žmona buvo ligoninėje viena iki gimdymo. Veiksmas buvo, kaip filmuose – užsakydavau maisto, atveždavau, perduodavau pro duris seselei, ji nunešdavo, o nešvarius skalbinius žmona maiše išmesdavo per langą. Ne tik mes, bet ir personalas buvo nepratęs ir pasimetęs.
Per dieną bendraudavome gal keturias penkias valandas – kalbame kalbame ir vėl išsikrauna telefonas. Todėl svarbiausia, jei atsidursite panašioje situacijoje patariu pasirūpinti greitu įkrovikliu, telefono stovu ir ausinėmis, nes žindant vaiką nepatogu laikyti telefoną.
Kai žmona su Adomu grįžo namo, gal pusantros paros miegojo ir miegojo, tokie buvo pavargę.
– Prisidedate prie „Pagarbi Tėvystė“ veiklos – kaip „atradote“ šį vaikų auklėjimo būdą? Kuo jis jums svarbus?
– Jei labai paprastai ir pragmatiškai apibūdinti Pagarbios Tėvystės filosofiją, vienas iš pagrindinių dalykų, kuris skiria mus nuo kitų yra tai, jog mes kalbame su vaiku. Nuo momento, kai mažylis dar buvo mamos pilve kalbėdavome apie kas vyksta aplinkui, ką mes darome, ką ketiname su juo daryti.
Visuomet svarbu paminėti, kas su juo vyks, įspėjame jį jog tuoj keisime sauskelnę ar tuoj kelsiu jį nuo vystymo stalo. Kartais jis pats, rodos, bando pasikelti, o kartais matau, jog nieko nedaro, tad kalbinu, kol parodo intensiją.
Jau dabar pastebiu, kad kai nurenginėju vaiką ir paprašau ištraukti rankytę, jis puikiai tai daro. Kojas dar „mala“, tad sunku suprasti, bet su rankomis jau akivaizdi nauda (juokiasi).
Taip pat svarbu vaikui duoti laiko truputį sureaguoti, nes jie ir taip gauna labai daug informacijos.
Kai įsidedi tai į galvą, viskas vyksta savaime, nereikia stengtis. Gal iš šalies aplinkiniams atrodo keista, kai kalbamės su kelių mėnesių vaiku, bet ta pagarba taip ir prasideda. Požiūris į vaiką turi būti, kaip į lygiavertį žmogų, nors jie mums visada bus vaikai, nesvarbu, kokio amžiaus.
Kiekviena šeima turi atrasti Pagarbios Tėvystės principus, kurie jiems veikia – pati filosofija suteikia tik gaires, bet visus kelius turi atrasti patys tėvai.
– Kaip jūsų žmona reaguoja ir kiek prisideda prie visų šių veiklų?
– Prieš pradedant kurti „Aš tėtis“ pasikalbėjome ir ji neprieštaravo. O dėl Pagarbios Tėvystės filosofijos – pasirodo, ji daugiau mažiau pati buvo taip auginama, todėl jai daugelis dalykų buvo savaime suprantama. Manau, Lietuvoje tai tikrai retas atvejis.
Turbūt neveltui ir susitikime su žmona neįprastoje vietoje – savanoriaudami „Vaikų linijoje“. Pasirodo, net mokymus praėjome tuo pačiu metu, bet neprisiminėme vienas kito, kol vieną kartą neišpuolė šalia budėti. Pradėjome kalbėti ir radome daugybę bendrų temų.
– Koks jūsų palinkėjimas Lietuvos tėčiams – kaip rasti tą ryšį su vaikais nesvarbu, kokio jie amžiaus?
– Kalbėtis su vaiku ir išmokti tiesiog būti su juo. Mes, vyrai, dažnai norime kažką veikti, daryti, taisyti, spręsti, o dažnu atveju, vaikui to net nereikia. Todėl mano palinkėjimas yra lėtinti tempą ir leisti sau bei vaikui tiesiog būti, džiaugtis tuo kas vyksta tą akimirką.
Daugiau Andriaus minčių rasite jo kuriamame puslapyje www.astetis.lt
