– Skaitytojai ir žiūrovai iš jūsų visad sulaukdavo patarimų, kaip maitintis ar aktyviau leisti gyvenimo būdą. Kodėl nusprendėte dalintis ir asmenine tėvystės patirtimi?
– Tai geras karmos taškas (juokiasi). Iš tiesų, tikrai niekas nesitikėjo, kad savo pirmąją knygą parašysiu būtent apie tėvystę ir kūdikį. Pačiam susidūrus su tėvyste supratau, koks tai nuostabus procesas, o kadangi turiu specifinių žinių, išsilavinimą, kuris man leidžia interpretuoti mokslinius straipsnius, pagalvojau, o kodėl to neperteikti šmaikščiai kitiems tėčiams? Juk jie dabar gyvena įtampoje.
Knygoje interpretavau įvairias šiuolaikinės tėvystės situacijas, kaip, pavyzdžiui, darbo pokalbiai per „Zoom“, kai vaikas nusprendžia irgi juose sudalyvauti. Pats įkvėpimas knygai atėjo spontaniškai – pasidalijau socialiniuose tinkluose įrašu, kaip grįžtu mane pasitinka gražuolė, kuri koketuoja, šypsosi, prašosi apkabinama ir tada sužinai, kad tavo dukrai dygsta dantys (juokiasi).
– Papasakokite apie Uną – kiek jai dabar laiko ir ką jūs su ja veikiate?
– Netrukus Unai bus devyni mėnesiai, tad dabar su žmona turime ką veikti stebėdami, kaip ji domisi pasauliu ropodama ir viską tyrinėdama. Aš labai mėgstu su ja eiti pasivaikščioti, žaisti, skaitom pasakas, o juokindami ją mažiname stresą ir sau, ir dukrai.
Aišku, turiu daug įsipareigojimų ir suprantu tuos tėčius, kuriems šiuo metu sunku – konsultuoju žmones, vedu paskaitas, asmenines treniruotes, pradėjau vystyti naują projektą sapiens.lt, bet reikia paieškoti būdų, kaip praleisti su vaikais daugiau laiko. Ir tai daryti linksmai, nes tėčiams labai lengva pasinerti į depresinius simptomus.
– Neseniai vykusioje konferencijoje tėvams savo pranešime tėtį pavadinote, kaip ekstremalių situacijų vadovu – kodėl?
– Aš šį terminą atsiradau, kai gimė Una ir dar buvome ligoninėje. Manau, kad kiekvienoje šeimoje atsitinka nenumatytų situacijų – ar mažylis springteli, ar susimuša kažką, ar kitas ekstremalus įvykis ir iš vyrų reikia tos ramybės ramiai priimant iššūkius bei neleidžiant panikuoti visai šeimai. Moterys turi didžiulį krūvį rūpinantis vaiku, tikrai labai pavargsta, todėl tu turi ateiti, nuraminti ir palaikyti šeimos stabilumą.
Tėčius dažnai laiko, kaip darbinius arklius, kurie dirba, uždirba, bet iš tiesų mūsų pareiga yra labiau užtikrinti emocinį, psichologinį stabilumą. Tėtis turi būti ramstis visomis prasmėmis ir šnekėti apie jį, tik kaip apie šeimos išlaikytoją nėra teisinga.
– Dabar atsiranda naujas terminas „karantino kūdikiai“, kurie ne tik gimė, bet ir augo karantino laikotarpiu. Una, rodos, vienas jų?
– Taip, ji gimė paskutinę pirmos bangos dieną, vasarą praleidome laisviau ir paskui vėl karantinas. Una tikrai ilgisi draugų vaikų, savo bendraamžių. Be to, tie karantinai sukelia didžiulį stresą, galbūt ne dėl pačių ribojimų, bet dėl įtampos, nežinios kas bus.
Iš kitos pusės, šie vaikai turi geresnę gyvenimo pradžią dėl bendravimo su tėvais – karantininiai kūrikiai kasdien didžiąją laiko dalį mato ir mamą, ir tėtį, daugiau praleidžia laiko su abiem tėvais. Todėl į šį laiką žiūriu, kaip į investiciją į vaiką, nes vaiko galvos smegenyse pirmuosius metus intenstyviai vyksta neurogenezė – neuronai kuria naujas jungtis.
Šis procesas ypač stipriai vyksta pirmą pusmetį ir tėvai vaikui turi parodyti stabilumą, suteikti saugumo jausmą – apkabinti, kai panikuoja, nuraminti, kai skauda ir pagal šiuolaikinius mokslo teorijas teigiama, kad tai gavę vaikai ateityje labiau pasitikės kitais, savo jėgomis ir turės didesnę savivertę.
– Ar prieš gimstant Unai papildomai domėjotės, kaip auginti vaikus?
– Smagu, kad dabar gyvai galiu pritaikyti savo biomedicinos žinias. Žinoma, jas reikėjo atnaujinti. Juokiuosi, kad nors šiaip dažniausiai rūpinuosi sportininkų mityba, žmonai pastojus tapau nėščiųjų mitybos specialistu. Ir dabar skaitau straipsnius, domiuosi, bet visas žinias stengiuosi taikyti natūraliai. Juk kiekvienas mūsų būna pervargęs, neišsimiegojęs ir tada lengvai supyksta. Normalu jausti vidinį pyktį, bet turėdamas žinių, moki nusiraminti.
– Turbūt turite nemažai draugų tėčių, pats prisimenate savo vaikystę – kokie įpročiai Lietuvos tėčiams trukdo užmegzti artimą ryšį su vaikais?
– Aš manau, kad Lietuvos visuomenėje dar negalime pasigirti pažengusiu požiūriu į tėvystę. Tėčiai susiduria su dideliu psichologiniu spaudimu – žmona jaučia stresą, tu pats jauti įtampą dėl darbo, nes svarbu išlaikyti šeimą. Tada tėtis su depresinėmis nuotaikomis daugiau orientuojasi į darbą ir mažiau dėmesio skiria šeimai.
Aš savo vaikyste galiu pasidžiaugti, kad gavau tvirtas moralines vertybes, o mano tėvai visad palaikė mane būdami kartu, mokydami ir ten kur reikia paspausdami.
Šiuolaikiniai tėvai turi didžiausią iššūkį išmokyti vaiką kritiškai vertinti informaciją. Žmonės dabar per metus gauna tiek informacijos, kiek senovėje žmogus surinkdavo per visą gyvenimą. Jau matome, kad kūdikystėje vaikai greičiau šliauš prie telefono, nei prie barškučio. Todėl mes, tėvai, turime išmokyti atsispirti blogiems dalykams.
– Esate mitybos ir sveikos gyvensenos specialistas – kiek dėmesio skiriate ugdydamas šiuos dukros įgūdžius?
– Be įprastai žinomų sveikos mitybos dalykų laikomės vienos taisyklės – stengiamės dukros neraminti maistu. Tai reiškia, kad jei verkia, nepuolame lepinti skanėstais, kad nustotų tai dariusi.
Dar vienas įprotis – mokomės gaminti avokadus 25 skirtingais būdais, nes Omega3 rūgštys, kurios yra juose, yra kertinis dalykas smegenų vystymuisi.
– Knygą „Tėtis mato taip!“ išleidote pats be leidyklų pagalbos – kodėl?
– Ši knyga neorientuota į komerciją ir biudžetas jos ribotas. Nenorėjome įsipareigoti leidyklai – jei atsipirks, puiku, jei bus nuostolių, užsidirbsime karmos taškais.
– Debiutui pasirinkote eiliuotą knygos formą. Kodėl?
– Knyga skirta tėčiams, kurie atpažintų save graudinančiose ar juokinančiose situacijose ir skaitytų ją mažyliui, nes taip bendraudami atras tarpusavio ryšius. Skaitydamas dukrai pastebėjau, kad vaikai labiau reaguoja į eiles, ypač jei skaitai jas su intonacija. O eilės man nėra naujiena – eilėraščius rašiau dar mokyklos laikais, domiuosi daile, piešimu.
Mums taip pat labai pasisekė su knygos iliustracijomis – Una turi puikią močiutę Giedrę Seniūnienę, kuri yra dailininkė ir sutiko savo darbais papuošti šią knygą.
– Ko palinkėtumėte kitiems tėčiams?
– Kantrybės (juokiasi). Jei rimtai, palinkėčiau daugiau domėtis, daugiau skaityti straipsnių ne tik socialinėse medijose, bet mokslu grįstus tekstus apie vaikus, jų auklėjimą. Pirmuosius mėnesius tėtis, priešinga, nei mama, nežindo vaiko, turi laiko susikaupti ir pasižiūrėti į viską objektyviai.
– Kiek vaikų svajojate turėti?
– Neturiu svajonės. Kai neturėjau vaikų, net nesvajojau apie juos. Tiesa, vakar su žmona stebėdami ropojančią Uną pagalvojome, kaip būtų juokinga, jei jų ropotų koks dešimt (juokiasi). O šiaip tikrai neturime plano – aš labai ironiškai vertinu stereotipus ir tvarkaraščius šiuo klausimu.
