VšĮ „MaMaDu“ kartu su partneriu Valstybine vaiko teisių apsaugos tarnyba organizuoto seminarų ciklo metu aptartas šventinio laikotarpio organizavimas išsituokusiose šeimose. „Paramos vaikams centro“ psichologė Ieva Dulinskaitė dalinasi praktiniais patarimais ir įžvalgomis, padėsiančiomis išsiskyrusioms šeimoms šį laikotarpį sutikti ramiau.
Vaikas trokšta turėti abu tėvus
Psichologė išskiria keturias nuostatas, kuriomis turėtų vadovautis išsiskyrę tėvai, suinteresuoti užtikrinti vaikų gerovę.
Pirma, vertėtų nepamiršti, jog vaikas trokšta palaikyti gerą ryšį tiek su mama, tiek su tėčiu. Net jei tarp suaugusiųjų tvyro atšiaurūs ir nemalonūs jausmai, verta prisiminti, jog dažniausiai vaikas nori turėti abu tėvus ir stengiasi šį ryšį išlaikyti teigiamą.
Antra, vertėtų vaikui priminti, jog vienas iš tėvų nėra prieš, jog jis bendrauja su kitu iš tėvų ir mato prasmę vaiko santykyje su juo ar ja.
Trečia, vaikas tapatina save su abiem tėvais, tad kito tėvo kritikavimas ar žeminimas gali įskaudinti ir patį vaiką.
„Jeigu mama arba tėtis kalba apie kitą iš tėvų negražiai, jį žeminą arba išreiškia neapykantą, vaikui gali atrodyti, kad jūs taip nemėgstate arba lygiai taip pat kritikuojate ir jį patį“, – sako psichologė.
Ir, galiausiai, vertėtų prisiminti, jog vaikas nėra pajėgus tapti emocine atrama tėvams. Neretai po skyrybų suaugusieji susiduria su daug sunkių emocijų, su kuriomis gali būti sunku susigyventi. Pasak I. Dulinskaitės, labai svarbu prisiminti, kad vaikas neturėtų jausti, jog jis yra atsakingas už jūsų gerą ar blogą nuotaiką.
Dalinkitės jausmais su vaikais, tačiau tam, kad tai netaptų per didele našta, svarbu turėti kitų suaugusiųjų su kuriais galėtumėte pasidalinti užplūdusiomis emocijomis – tai gali būti draugai, šeimos nariai ar profesionali pagalba.
Kaip pasidalinti švenčių laiką?
Psichologė pastebi, kad dažnai tėvai nusprendžia skirstyti šventes kas antrus metus – vienus metus vaikas praleidžia vienuose namuose, antrus – kituose. Taip pat populiari praktika yra, kai Kūčias vaikas sutinka su vienu iš tėvų, o Kalėdas – su kitu.
Specialistė pabrėžia, jog ieškant geriausio sprendimo, kaip praleisti šventes kartu, reikia įvertinti ir vaiko pajėgumus: „Vertėtų apgalvoti, koks sprendimas tiktų tėvams, bet ir suteiktų laimės vaikui. Sprendimus apgalvokite iš anksto – taip ne tik bus lengviau įvertinti visas aplinkybes ir galimybes, bet ir vaikas turės laiko susigyventi su mintimi, kur ir kaip praleis šventes. Informavimas iš anksto leistų vaikui ir tėvui, su kuriuo jis negalės praleisti švenčių kartu, susiplanuoti kokius nors ritualus – pavyzdžiui, Kalėdų Senelio apsilankymą tuose namuose kiek anksčiau“.
Dažniausiai tėvai patys stengiasi priimti ir ieško tinkamiausio sprendimo, kartais tokius sprendimų priėmimą atlieka mediatoriai. Psichologė pabrėžia, kad sprendimo atsakomybė neturėtų kristi ant vaiko pečių, tačiau į jo nuomonę patartina atsižvelgti.
Taip pat svarbu priimti adekvačius vaiko amžiui sprendimus: pavyzdžiui, paauglys turbūt labiau gebės dalyvauti pokalbyje, išreikšti ir savo norus bei planus, o darželinukams bus lengviau, kai tėvai pristatys bendrai pasiektą sprendimą. Vaikas neturėtų stresuoti ir galvoti, su kuo jis praleis šventes.
I. Dulinskaitė teigia, kad pristatant susitarimą, tėvai tai turėtų padaryti kartu arba bent jau laikantis vienodo pateikimo: „Svarbu yra sakyti „mes“, „mes pasitarėme“, „mes nusprendėme“. Tokios frazės vaikui sudarytų vientisą vaizdą, kad abu tėvai toleruoja vienas kitą, jų nuomonę.
Jeigu yra priimamas sprendimas, jog vaikas su vienu iš tėvų per šventes negalės susitikti, svarbu leisti vaikui žinoti, jog bendrauti tomis dienomis yra galima — jeigu kiltų noras susiskambinti su vienu iš tėvų, pabendrauti, jis tai tikrai gali padaryti. Vaikui svarbu, jog jo tėtis ar mama nebūtų palikti vieni, tad reikėtų neatimti vaikui galimybės su buvusiu sutuoktiniu pabendrauti telefonu ar kompiuteriu“.
Kaip dovanoti dovanas?
Reikėtų suprasti, jog net palaikant gerus santykius su buvusiu sutuoktiniu, gali iškilti iššūkių. Neretai tėvai jaučia kaltę, jog dėl skyrybų proceso kenčia jų vaikai – šį jausmą jie bando sumažinti ir atpirkti brangiomis dovanomis. Psichologė Ieva Dulinskaitė primena, kad tokiu momentu svarbu sau tiesiogiai ir aiškiai įvardinti, kad dovanos nedaro įtakos geram vaiko ir tėvų ryšiui ir neišspręs nemalonios situacijos ar jausmų.
„Dažnai tėvai ima konkuruoti tarpusavyje ar nerimauti, kad tėtis arba mama nupirks geresnę ir brangesnę dovaną. Norint išvengti šios problemas, patariama pasikalbėti, įsivardinti aiškią sumą. Jei leidžia aplinkybės, patariama, jog tėvai dėl dovanos bendradarbiautų ir ją įteiktų ne atskirai, bet kaip tėvai – kartu“, – pataria psichologė.
Naujų tradicijų kūrimo svarba
Po ištuokos abu tėvai gyvena atskiruose namuose, vaikas tarsi įgyja antrus namus, o tai sudaro galimybę kurti naujas, sau ir vaikui artimas tradicijas bei ieškoti naujų šventinių ritualų.
Pasak psichologės, reikėtų nepamiršti susitarti dėl tradicijų koncepcijos: „Galbūt vienas iš tėvų vis dar norėtų tęsti Kalėdų senelio tradicijos tęsimo, o kitas – ne. Dėl tokių iškilusių nesklandumų reikėtų susitarti, kad nebūtų neplanuotų ar savavališkų sprendimų, atsižvelgiant į vaiko amžių bei norus. Jeigu vaikas rašo laišką Kalėdų Seneliui, būtų gražu, kad mama ir tėtis vaiko norais pasidalintų vienas su kitu. Nereikėtų versti vaiko rašyti dviejų atskirų laiškų – tai gali sukelti vaikui įtarimų, jog dovanas neša ne vienas Kalėdų senelis, o tėvai atskirai.
Taip pat svarbu nuspręsti, ar vaikas dovanas pakuos tik vienuose namuose ar abiejuose. Jeigu pas vieną iš tėvų bus švenčiamos Kūčios, tada pas kitą iš tėvų ryte arba vakare galima išpakuoti dovanėles. Tokie dalykai, nors ir atrodo be galo paprasti, reikalauja bendro susitarimo tarp tėvų. Žinoma, tradicijos gali abiejuose tėvų namuose skirtis – pas vienus namuose gali būti eglutė, pas kitus ne. Tačiau tai nereiškia, kad tai sumenkins vaiko ryšį su Jumis. Tai tik leis vaikui lengviau suvokti, jog skirtingi namai – skirtingos taisyklės.“
Artėjant šventėms, psichologė pataria skyriumi gyvenantiems ar išsiskyrusiems tėvams kuo dažniau išsakyti vaikui norą, kad jis gerai praleistų laiką ir jaustųsi linksmai, neliūdėtų, jog šventes sutiksite skirtinguose namuose.
„Leiskite žinoti, kad pasiilgsite ir lauksite, kol sugrįš, bet nevertėtų užkrauti vaiko frazėmis, kad verksite ir labai liūdėsite. Tėvai turėtų patys prisiimti atsakomybę ir suprasti, kad tik jie patys yra atsakingi už savo būseną ir planus. Nereikėtų įstumti savęs į savigailos būseną, jog sutiksite šventes be vaiko. Matydamas, jog vienas tėvas džiaugsis, o kitas nerimaus ir liūdės, vaikas nesijaus atsipalaidavęs, ims kaltinti save. Susiplanuokite tokias šventes, jog vaikas galėtų nesijaudinti ir būtų ramus, jog smagiai leidžiate laiką, net jei jo ir nėra kartu. Tai gali būti puiki proga nuveikti tai, ką ilgai atidėliojote ar negalėjote sau leisti dėl laiko trūkumo, pasirūpinkite savimi“, – primena psichologė.
Vaikų atstumti tėvai – nesutinka
Lygiavertės tėvystės asociacijos steigėjas Ramūnas Kvietkauskas nesutinka su psichologės išsakytais teiginiais ir dalijasi asociacijos narių nuomone:
„Mūsų nuomone, tokie, nors iš pažiūros „nekalti“, psichologės patarimai tėvus, kenčiančius nuo tėvų atstūmimo, tik dar labiau skaudina, stigmatizuoja ir parodo psichologės neišprusimą reiškinio – tėvų atstūmimo – situacijose, bei siunčia neteisingą žinutę visuomenei.
Visų pirma, psichologė I. Dulinskaitė, nors rašydama akivaizdžiai apie tėvų atstūmimą, net nepamini to reiškinio pavadinimo.
Antra, atstumti tėvai labai greitai susivokia, kad pateko į tėvų atstūmimo situaciją ir puikiai supranta, kad tai, kas vyksta, yra dvigubas smurtas – tiek prieš juos, tiek prieš vaikus. Todėl siūlyti jiems „bandyti suprasti“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo teisinga. Realybėje tai yra tas pats, kas siūlyti nuo kitokio smurto nukentėjusiems „bandyti suprasti“, kodėl taip atsitiko. Pabandykime patyčias patiriančiam vaikui ar išprievartautai moteriai pasiūlyti „bandyti suprasti, kodėl taip atsitiko“, ir pamatysime, kad tokiais patarimais nukentėjusiuosius nuo smurto tik dar labiau įskaudinome – tarsi apkaltinome juos galimai prisidėjus prie to, ką jie patyrė.
Trečia, psichologės siūlymas atstumtiems tėvams pasikalbėti su vaiku parodo jos visišką realybės nesuvokimą. Kai vaikas nebeima net dovanų, tėvų atstūmimas būna jau pasiekęs sunkiausią laipsnį, todėl atstumtas iš tėvų neturi jokių galimybių su vaiku pasikalbėti. Tokie vaikai užblokuoja atstumtą tėvą iš visų socialinių tinklų, telefono skambučių, jų dažniausiai be prievartos nebepavyksta net pas psichologą atvesdinti susitikimui su atstumtu iš tėvų. Siūlymas tokiems tėvams „pradėti kalbėti“ su vaiku klaidina visuomenę, neva situacija nėra labai sunki, neva tai tik nesusikalbėjimas ar buitinis konfliktas, kai tuo tarpu vaikai ir atstumti tėvai kenčia nuo sunkaus smurto.
Pažymime, kad straipsnyje nenurodyta jokia tinkama pagalba vaikui – tokiais atvejais vienintelė tinkama pagalba prasideda nuo smurto prieš vaiką pripažinimo ir vaiko, bent kuriam laikui, atskyrimo nuo smurtautojo.
Šv. Kalėdos, kai dauguma tėvų ir vaikų džiaugiasi kartu, atstumtiems tėvams yra viena skaudžiausių dienų metuose. Dalis atstumtų tėvų jau seniai prarado viltį pamatyti savo vaikus ir nuleido rankas, kiti dar vis mėgina išnaudoti šventes, bandydami padovanoti savo vaikams dalelę savo širdies. Padovanokime atstumtiems tėvams per šias Šv. Kalėdas bent supratimą.“
