Valentino dieną psichologė primena tėvams: vaikai santykius išmoksta kurti stebėdami jus

Nesvarbu, švenčiate ar ignoruojate Valentino dieną, bet daugelis permąsto apie santykius su antrąja puse – kokius keliame lūkesčius sau ir partneriui, kaip tas požiūris susiformuoja. Kokią tam įtaką turi patirtis vaikystėje, kaip tai galime keisti ir į ką atkreipti dėmesį auklėjant savo vaikus pataria „Anima psichologija“ psichologė Goda Aršauskaitė.

Psichologė Goda Aršauskaitė primena, kad tėvų tarpusavio santykiai yra pagrindinis ir dažnai vienintelis modelis, kurį stebi ir įsisąmonina augdamas vaikas.<br>123rf nuotr.
Psichologė Goda Aršauskaitė primena, kad tėvų tarpusavio santykiai yra pagrindinis ir dažnai vienintelis modelis, kurį stebi ir įsisąmonina augdamas vaikas.<br>123rf nuotr.
Psichologė Goda Aršauskaitė primena, kad tėvų tarpusavio santykiai yra pagrindinis ir dažnai vienintelis modelis, kurį stebi ir įsisąmonina augdamas vaikas.<br>„Unsplash“ nuotr.
Psichologė Goda Aršauskaitė primena, kad tėvų tarpusavio santykiai yra pagrindinis ir dažnai vienintelis modelis, kurį stebi ir įsisąmonina augdamas vaikas.<br>„Unsplash“ nuotr.
Psichologė Goda Aršauskaitė primena, kad tėvų tarpusavio santykiai yra pagrindinis ir dažnai vienintelis modelis, kurį stebi ir įsisąmonina augdamas vaikas.<br>G.Scinsko nuotr.
Psichologė Goda Aršauskaitė primena, kad tėvų tarpusavio santykiai yra pagrindinis ir dažnai vienintelis modelis, kurį stebi ir įsisąmonina augdamas vaikas.<br>G.Scinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Feb 14, 2022, 10:50 AM

Vaikai mokosi iš tėvų

„Nepamirškime, kad tėvų tarpusavio santykiai yra pagrindinis ir dažnai vienintelis modelis, kurį stebi ir įsisąmonina augdamas vaikas. Stebėdamas tėvų tarpusavio bendravimą vaikas dedasi į galvą, kokias funkcijas santykiuose atlieka vyras (tėtis), o kokias – moteris (mama).

Jis nekelia klausimų, čia gerai ar blogai – tai, ką jis mato ir įsisąmonina, jam atrodo, kad yra norma. Tą geriausiai vaizduoja smurtaujančių šeimų pavyzdys, kur moteris, turėjusi smurtaujantį šeimoje tėvą, neretai pasirenka tokį patį vyrą. Ir dažnai neįstengia jo palikti, nes kito modelio savo galvoje neturi.

Viena moteris terapijoje pasakoja „Vyras kartą paklausė manęs „Kodėl tu niekada pirma neprieini prie manęs, neapsikabini, nepabučiuoji? Tik aš ir aš“. Moteris atrodė labai nustebusi sulaukusi tokios pastabos iš vyro, nes pagal ją tai yra normalu, kad vyras rodo moteriai meilės ženklus ir nekilo menkiausias įtarimas, kad gali būti kitaip, kol vyras apie tai nepaklausė.

Paprašius papasakoti apie savo vaikystėje matytą tėvų bendravimą, moteris prisiminė, kad mama buvo šalta kaip ledo karalienė – nerodė jokių šiltų jausmų nei man, nei tėčiui. Tėtis visada pirmas prieidavo prie jos, apkabindavo, atnešdavo gėlių ir visada pirmas atsiprašydavo po jųdviejų konfliktų. Panašu, kad toks tėvų rodomas pavyzdys ir mergaitės susitapatinimas su mama suformavo mergaitei tokį vyro ir moters modelį, kuriame iniciatyvą turi rodyti vyras. Kol mes patys ar kitas žmogus nepajudina šio mūsų įsitikinimo, jis veikia mumyse automatiškai kaip išmokta elgesio forma, kurią apmąstome tik tada, kai ji ima kelti problemas.

Kita pacientė terapijoje stengėsi išspręsti savo partnerių neištikimybės klausimą. Jai buvo labai sunku suprasti, kodėl ji, stengdamasi iš visų jėgų sukontroliuoti partnerius, kad „nenukryptų į šoną“, vis tiek juos prarasdavo. Giliau paanalizavus ne tik jos tėvų, bet ir senelių istoriją, tapo aišku, kad tiek tėtis, tiek senelis turėjo pomėgį „vaikščioti pas kaimynes“, o jų žmonos dėl tokio pomėgio kaltindavo save, kad nekontroliavo jų.

Pacientės auklėjime skambėjo viena tiesa – norint išlaikyti vyrą, reikia jį sekti ir kontroliuoti. Tokia mergaitei skiepijama tiesa buvo pateikta kaip siekis ją apsaugoti nuo skaudžių išdavysčių, tačiau praktikoje tokia tiesa suveikė visiškai priešingai – partneriai, pajutę perspaustą kontrolę, galiausiai moterį palikdavo.

Nuoskaudų negalima pamiršti

Kalbant apie vyrus ir jų identifikacijas su tėvu, turbūt daugelis turime aplinkoje pavyzdžių, kaip vyras, vaikystėje patyręs tėčio palikimą, užaugęs ir sukūręs šeimą kartoja tėvo pavyzdį, t.y. palieka savo šeimą.

Kartą į trumpalaikę terapiją atvyko vyras, kuris pasakojo, kaip jį mažą berniuką paliko tėtis. Paklaustas, kaip jis tada jautėsi, nieko neprisiminė (greičiausiai visi su tuo įvykiai buvo saugiai supakuoti į „palėpę“). Tada jo tėčiui buvo 35 metai. Įdomus sutapimas buvo tame, kad vyriškis psichologinės pagalbos kreipėsi būdamas lygiai tokio paties amžiaus ir ką tik po savo skyrybų, kuomet pasirinko gyventi su kita moterimi.

Jo sūnus buvo panašaus amžiaus, kokio jis irgi buvo vaikystėje, išėjus tėčiui. Pasiteiravus, kaip jis mato tokį sutapimą jo ir tėvo elgesyje, jis atsakė: „Karma“. O aš pasakysiu, kad čia ne karma – čia vaikystės paliktumo jausmų neperdirbimas ir, kaip dažnai sakau tokiose situacijose – durų į skausmingą patirtį uždarymas.

Suprantama, kad daugelis mūsų norėtų pamiršti, kaip jautėsi vaikystėje, kai juos skaudino, žemino ar paliko artimiausi žmonės, nes tai prisiminus sukyla daug skaudžių jausmų. Bet toks savo vaikystės „pamiršimas“ ir pabėgimas nuo savo jausmų palieka mūsų traumas neperdirbtas, kas reiškia, kad mes visą gyvenimą apie tai negalvodami galime kartoti mus skaudinančias patirtis, nesijausti laimingais santykiuose ir neieškoti atsakymų, kodėl.

Suaugusiam vyrui labai svarbu suprasti, kaip jautėsi jis, būdamas tas mažas berniukas, kai jį paliko tėvas. Liūdnas? Piktas? Nereikalingas ir blogas? Tokie nuslėpti jausmai, kurie niekada nebuvo perdirbti, dažnai nuveda tiesiai į aklą tėvo modelio atkartojimą. Pastangos pamiršti ir to nesuvokti verčia mus elgtis automatiškai, nesuvokiant savo tikrųjų elgesio priežasčių. Ir tik pastangos prisiminti, išjausti ir iškelti savo jausmus į sąmonę padeda aiškiai atskirti, kur yra automatinis kažkur matyto elgesio modelio atkartojimas, o kur – mano sąmoningas pasirinkimas.

Tėvystės klaidos – ir erotiniame romane

Jeigu iš mano minėto šeimos modelio, kai tėtis palieka šeimą dėl neištikimybės, į terapiją ateina užaugusi dukra, dažnai atsineša daug paslėpto pykčio ir nusivylimo tėvu, kurį dar užkrauna mamos nusivylimas. Ne retai apibendrinama, kad „visi vyrai tokie“.

Jeigu mergaitei nuo pat mažumės piešiamas ir tėvo, kaip baisaus išdaviko, ir apskritai visų vyrų toks gąsdinantis vaizdas, tai užaugusi moteris bus įsitikinusi, kad visi vyrai yra baisūs skaudintojai, kurie anksčiau ar vėliau išduos, pažemins ir paliks. Apie kokius santykius gali svajoti tokia moteris, turinti savo galvoje suformuotą tokį vyro portretą? Greičiausiai, apie jokius.

Daugumai gerai žinoma knyga ir filmas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ yra ne tik erotinis, bet ir tuo pačiu labai psichologinis. Užteko kelių epizodų iš Grėjaus vaikystės, kad būtų galima susidaryti įspūdį apie jo motiną – narkomanę ir prostitutę, kuri negebėjo tinkamai pasirūpinti nei savimi, nei savo mažu vaikeliu, šalia kurio ji ir numirė.

Rodos, vos keli epizodai, o atskleidžia labai daug, nes paskui susiformavę Grėjaus pomėgiai turėti sadistinius erotinius santykius gali rodyti, kiek pykčio ir skausmo liko užslopinta mažame berniuke, kurį paliko mirdama motina. Mamos nenubausi, nes jos nebėra, bet savo pasąmoninį pyktį gali perkelti į kitas moteris, o paskui jas palikti, kad nebūtum paliktas pats.

Būtina suvokti tėvų santykių modelį

Labai dažnai žmonės, atėję į psichoterapiją, apie savo tėvų tarpusavio santykius kalba arba nuvertindami, arba idealizuodami. Vieni teigia, kad niekada nesirems tėvų pavyzdžiu ir savo vaikų taip neauklės, o kiti siekia atkurti identiškus santykius ir savo šeimoje. O kaip yra iš tikrųjų?

Iš tikrųjų geriausiai gelbsti suvokimas, kad tėvai nėra nei dievai, nei demonai. Psichoterapijoje bandoma suvokti, kad tam tikru savo elgesiu tėvai labai skaudino ir žeidė vaiko jausmus, bet tam tikrais momentais jie rodė ir meilę bei dėmesį, nors ta forma vaikui nebūtinai buvo pati tinkamiausia.

Nepraėję savo tėvų santykių modelio suvokimo, dažnai esame nesąmoningai pasmerkti kartoti tuos pačius matytus elgesio modelius, kurdami savo santykius. Arba pasirenkame visišką kraštutinumą – jeigu prieš mus tėvai naudojo psichologinį ar fizinį smurtą, tai mes su savo vaiku elgiamės priešingai, kai bet koks griežtesnis tonas ar ribų vaikams nustatymas (kas yra būtina), mums primena mūsų pačių vaikystėje patirto smurto formą, kurios stengiamasi bet kokiu būdų išvengti. Vaikas auga visiškai be ribų ir normų, negirdėdamas žodžio „ne“, kas vėliau atneša tokio auklėjimo vaisius – vaiko manipuliacijas bei visišką nepagarbą.

Tokiu auklėjimu tėvai stengiasi apsaugoti vaiką pereidami į kitą kraštutinumą – vaiko lepinimą, kuris priveda prie neadekvačios vaiko savivertės formavimosi ir sudaro vaikui iliuziją, kad pasaulis yra pildantis visus jo norus, jį dievinantis ir toks pat nekeliantis jam jokių reikalavimų, kaip mama.

Kartais tėvų tarpusavio bendravimo įtaką vaikui būna tokia rigidiška ir taip giliai įaugusi į asmenybę, kad ją išjudinti ir bandyt parodyti, kad būna ir kitaip, užtrunka metų metus.

O pabaigai norisi priminti paprastą tiesą – mes auklėjame savo vaikus ne žodžiais, o savimi. Tikėtina, kad jūsų vaikas visų pirma nuskenuos ir nukopijuos jūsų elgesį, manieras, kūno kalbą, bendravimo subtilybes, o žodžiai bus tik fonas, bet ne esmė.

Dar labai svarbu, kad jūsų žodžiai, skirti vaikams, sutaptų su jūsų veiksmais – tada nelieka vietos dviprasmybėms.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.