„Jeigu vaikų nuteikinėjimas ir tėvų atstūmimas nėra laiku sustabdomas, tai negrįžtamai psichologiškai sužaloja vaikus, visiškai sugriauna jų santykius su atstumtais tėvais, jų giminėms ir dažnai tai yra perduodama iš kartos į kartą“, – teigia Tarptautinės tėvų atstūmimo tyrimo grupės („Parental Alienation Study Group“) narė Birutė van der Weg-Bražiūnienė.
Lietuvoje yra itin dideli skaičiai skundų dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu nevykdymo. Dažniausiai šie skundai yra tėvų atstūmimą patiriančiųjų pagalbos šauksmas. Už vaiko teises atsakingos Lietuvos tarnybos ir institucijos dar nesugeba tinkamai identifikuoti tokių psichologinio smurto atvejų bei netinkamai ar kartais netgi priešingai vaiko interesams priima sprendimus ar ignoruoja, nesiimdami jokių veiksmų.
Tam, kad būtų užtikrintas vaiko ryšys su abiem tėvais ir būtų sustabdytas tėvų atstūmimo reiškinys, būtina suprasti, kad tėvų atstūmimo atvejai nėra vaiko tėvų tarpusavio konfliktas. Vaiko nuteikinėjimas, siekiant, kad vaikas nebendrautų ir atstumtų kitą iš tėvų, yra psichologinis smurtas prieš vaiką bei šiurkštus jo teisių į šeimos ryšius pažeidimas.
Daugelis užsienio valstybių tėvų atstūmimą įvardija smurtu artimoje aplinkoje (angl. Domestic abuse/violence). Todėl, sprendžiant tėvų atstūmimo atvejus, tinkamos yra tos priemonės, kurios yra nukreiptos darbui su smurtaujančiu, t.y. vaiką nuteikinėjančiu tėvu arba motina.
Pasak B. van der Weg-Bražiūnienės, Vaiko teisių tarnybos specialistai turėtų taikyti griežčiausias įmanomas priemones, įskaitant nuobaudas už administracinės teisės pažeidimus, kai yra pastebima ir nustatoma, kad vaikų nuteikinėtojai nekeičia savo elgesio, nuteikinėja, manipuliuoja, riboja ir draudžia vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu.
Vaikų nuteikinėtojai turėtų būti prievarta siunčiami į smurtinio elgesio keitimo ir edukavimo programas. Jeigu tai nepadeda ir psichologiškai prieš vaiką smurtaujančios motinos ar tėvo elgesys nepasikeičia, toks asmuo turėtų būti atskiriamas nuo vaiko, kaip ir bet kuris kitas smurtautojas. Sėkmingai vaiko raidai svarbiausia yra ne stiprus ryšys su jo tėvais, bet būtent sveikas ryšys su tėvais ar bet kuriais suaugusiais.
„Tenka pripažinti, kad nuteikinėjimo ir tėvų atstūmimo atvejais Lietuvoje dažniausiai taikomos netinkamos priemonės, kurios dar labiau pablogina situaciją, arba atsakingi specialistai tiesiog nusikalstamai prieš tai užmerkia akis, palikdami toliau žaloti vaikus pas toksiškus tėvus“, - teigia Birutė.
Tėvų atstūmimo ir nuteikinėjimo atvejus privalu kuo skubiau atpažinti ir nedelsiant imtis priemonių, kurios padėtų tai sustabdyti. 3-6 mėnesių laikotarpis yra riba, po kurios vaikui padaryta psichologinė žala darosi akivaizdi ir vis sunkiau atitaisoma. Nuteikti užaugę vaikai turi didelių psichologinių problemų, nemoka kurti artimų santykių, patys tampa nuteikinėtojais ir smurtaujančiais asmenimis.
Dėl vaikų nuteikinėjimo ir tėvų atstūmimo dažnai nutrūksta vaikų teisėti šeiminiai ryšiai ne tik su vienu iš tėvų, bet ir visa atstumto tėvo gimine. Už tai tiesiogiai atsakingi yra smurtaujantys prieš vaiką tėvai. Tačiau tokiais atvejais didžiausia atsakomybė ir kaltė tenka institucijoms, turinčioms vaiką nuo to apginti.
„Deja, Lietuvoje tėvų atstūmimo atvejais vaiko teisės ir interesai apginami itin retai. Neapgynus vaiko teisių į jo šeimos ryšius, tiek vaikas, tiek ir atstumtas tėvas patiria dvigubą smurtą – psichologinį ir institucinį. Valstybė deklaruoja, kad vaikai – svarbiausias rūpestis ir prioritetas. Tad valstybės mastu privalu spręsti ir šią itin dažną ir skaudžią tėvų atstūmimo problemą, kaip tai daro valstybės, suvokusios tėvų atstūmimo pasekmes vaikams ir visuomene“, - primena van der Weg-Bražiūnienė.
