„Daugelis tėvų stengiasi suvaldyti savo pyktį, tačiau, kad ir kaip norime – retai, kada sugebame užbėgti pykčiui už akių.
Kodėl taip reaguojame į vaikų elgesį?
Evoliuciškai, mūsų reakcija yra natūralus biologinis atsakas į pavojų. Prieš 1000 metų šis automatinis atsakas buvo reikalingas tam, kad išgyventume. Tačiau laikai, kai reikėdavo kovoti arba bėgti nuo užklupusio žvėries, baigėsi, bet ši biologinė reakcija išliko nesąmoninga ir automatinė.
Amigdala – smegenų dalis, kuri yra atsakinga už baimės atpažinimą ir kūno paruošimą skubiam atsakui. Identifikavus baimę, pyktį ar kitą pavojaus emociją, amigdala staigiai signalizuoja ir išskiria didelį kiekį medžiagų į mūsų organizmą.
Tokie streso hormonai kaip adrenalinas ir kortizolis labai greitai aprūpina mūsų sistemą ją paruošdamas kovai arba bėgimui.
Aktyvi amigdala iškart užblokuoja prefrontalinės smegenų dalies žievę, todėl mes negalime pasiekti sistemų, kurios atsakingos už racionalius sprendimus.
Pykčio emocija labai greita, todėl dažniausiai net nesuvokiame, kaip greitai pratrūkstame ir pasiduodame pykčio bangai. Jeigu pavargote nuo rėkimo ir chaoso namuose, norite tvirto ir pagarbaus ryšio su vaiku – gera žinia ta, kad galite savo reakciją pakeisti. Tereikia priimti vieną sąmoningą sprendimą, kad pokytis įvyktų.
Pasidalinsiu keliais patarimais, kurie gali padėti:
Kai jaučiate pyktį savyje, giliai įkvėpkite
Net jei jau ginčijatės su vaiku, esate konflikto sukūryje, niekada nevėlu sustoti ir giliai įkvėpti arba padaryti pertrauką, kad nusiramintumėte. Gali atrodyti, kad „atsitraukiate“ arba „pasiduodate“, bet iš tikrųjų tai yra svarbiausias žingsnis, norint suvaldyti savo pyktį.
Supraskite, kas jus suerzina
Atraskite savo dirgiklį, dar vadinamą „trigerį‘‘. Kiekvienas iš mūsų turi skirtingus dalykus, į kuriuos reaguojame, kas mus įžiebia.
Įsiklausykite į savo mintis
Tai sudėtingas, bet svarbus žingsnis. Nors atrodo, kad viskas, ką jaučiate, yra pyktis – naudinga atpažinti paslėptas mintis ir jausmus. Pyktis – antraeilė emocija. Vadinasi, po pykčiu slepiasi daug daugiau, nei įsivaizduojate. Dažniausiai, tai net nesusiję su jūsų vaiku.
Stebėkite savo kūną
Kaip jūsų kūnas reaguoja į pyktį? Įprastos fizinės reakcijos gali būti: įtempti pečiai, suspausti kumščiai, greitas širdies plakimas ir paviršutiniškas kvėpavimas. Atpažįstant, kas vyksta kūne – daug lengviau užčiupti pyktį savyje dar tik jam bundant.
Iš naujo įvertinkite situaciją
Kai vėl jausitės ramūs, galėsite žvelgti į situaciją sąmoningai. Kai emocijos užvaldo – neįmanoma racionaliai spręsti situacijos. Pirmiausia, reikia nurimti. Pagalvokite, ar kitą kartą galėtumėte ką nors padaryti kitaip? Kokie sprendimo būdai galimi?
Pokyčiai neįvyks iš karto
Priminkite, kad sau reaguoti kitaip nei esate įpratę – bus nelengva užduotis. Tai neįvyks per naktį ir tikėtis pokyčių be tam tikrų pastangų yra neprotinga. Geros naujienos yra šios: kuo dažniau treniruositės, tuo bus lengviau. Pyktis yra sunki emocija. Rėkimas, agresyvi reakcija susiformuoja dar pačioje vaikystėje. Prisiminkite, kaip reaguodavo ir modeliavo emocijų išreiškimą jūsų tėvai?
Dirgikliai – tai ne vaikai, jie tik paliečia atvertą žaizdą iš mūsų vaikystės. Vaikai neturi jokios intencijos mus įskaudinti, ar kažkaip įžeisti.
Viskas, ką jaučiame savyje – kyla iš mūsų praeities patirčių. Dažniausiai, kai esame iš šeimų, kuriose ant mūsų rėkė – rėkimas tampa automatiškas ir mums užaugus.
Tačiau, kai pradedame stebėti save, savo mintis, pajausti savo kūną – galime rėkimo ir reakcijos išvengti ir nebegriauti santykių.
Jei jaučiate, kad jūsų pyktis kelia jūsų vaikams emocinį ar fizinį pavojų, nedelsdami kreipkitės profesionalų pagalbos.“
