– Koks esate senelis?
– Reikėtų klausti anūkų ir jų tėvų, nes aš galiu įsivaizduoti vieną, o jie mano kitą. Man atrodo, kad, pirmiausiai, esu sukalbamas senelis – nesu per daug užsispyręs, reikalaujantis, kad būtų vykdomi mano įsitikinimai. Iš kitos pusės, turiu tam tikrą savo politiką, ką privalau perduoti anūkams – mano didžiausias noras yra priartinti juos prie kultūros: meno, teatro, muzikos, todėl tuo daug užsiimu su jais.
– Ar jums tenka išgirsti iš jūsų vaikų prašymų, koks senelis turėtumėte būti?
– Anksčiau buvo nemažai pageidavimų kažko nedaryti, bet palaipsniui visi sušvelnėjome ir supratome, kad iš tiesų vaikai mokosi ne pagal kažkokias schemas, kurias sudarome, o iš savo tėvų ir truputį iš senelių elgesio.
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie turi senelius aktyviau bendrauja, turi daugiau laisvės ir drąsos rinktis įvairius dalykus savo gyvenime, o pasirinkimas yra pagrindinis gyvenimo principas, nes mes nuolat renkamės.
– Seneliai praplečia akiratį?
– Ne tik, bet padidiną ir asmeninę laisvę priimti sprendimą, kas yra ne apie akiratį, bet tam tikra prasme apie drąsą. Laisvė yra kita medalio pusė žodžio „atsakomybė“. Laisvė ir atsakomybė yra vienodai svarbūs – mokėjimas priimti atsakomybę už savo laisvės pasekmes, yra dalykas kurio reikia mokytis. Kai tai priimame, kaip neišvengiamą tiesą, tampame suaugę. Seneliai padeda anūkams truputį daugiau pabandyti ir pamatyti, kas iš to išeina. Manau, tai svarbus dalykas mokant gyvenimo įgūdžių.
– Tai kiek reikėtų derinti anūkų priežiūrą su jų tėvais, t.y. savo vaikais. Na, pavyzdžiui, grįžę iš viešnagės pas senelius vaikai nori eiti miegoti vėliau, pusryčiams valgyti blynus su uogiene...
– Priversti senelius elgtis taip, kaip nori jų vaikai yra truputį juokinga perspektyva. Tai jie išauklėjo tuos vaikus, kurie atidavė anūkus mums prižiūrėti. Visur ir visada būna tam tikros nesusišnekėjimo sritys, bet yra vienas ir labai svarbus dalykas – vaikų pasibuvimą pas senelius reikia traktuoti, kaip atostogas.
Vaikams sunkiau, nes jie greitai pripranta prie gero bet tuomet, reikia suprasti, kad tai duoda tam tikras pamokėles, kad gera būna tik tam tikrą laiką, o paskui būna pareigų, taisyklių ir normų laikotarpis. Tai kartas nuo kartojasi, nes taip vyksta gyvenimas – mes irgi turime atostogas, bet po jų keliamės ir einame į darbą. Tai normalus gyvenimo ritmas. O atostogų reikia būtinai, tiek vaikams, tiek mums.
– Mes tarsi bandome savo tėvams sakyti – „jūsų kartoje nieko gero nebuvo, mes dabar skaitome knygas, domimės, einame į seminarus, žinome, kaip kalbėtis su vaikais“. Apie ką yra ši situacija?
– Tai bandymas išauklėti savo tėvus, o tokią iliuziją atsineša kiekviena karta. Esmė apie paprastą dalyką – konkurenciją, norą tapti suaugusiu, kuris yra sėkmingesnis už tuos kurie jį ugdė ir auklėjo. Man tai atrodo visiškai beprasmiškai, bet niekur nepasislėpsi. Seneliams ir tėvams reikia leisti elgtis, kaip jie nori ir nei viena nei kita pusė turėtų nesistengti pakeisti kitų. Vienintelis žmogų kurį galime pakeisti – patys save.
– Aš galiu turėti teorinį suvokimą – mano tėvai yra suaugę žmonės, jie gali elgtis kaip nori, bet kai senelis eilinį sykį atneša saldainį mano vaikui, nors prašiau taip nesielgti. Ką tada daryti?
– Pirmiausia, kalbėti su vaiku, ne su seneliu. Jis yra jūsų auklėjimo objektas, o ne seneliai, nes seneliai darys tai ką daro. Neleisite daryti namuose – jie padarys tai už kampo. Nereikia supriešinti vaikų su seneliais, bet verta su vaikais susitarti dėl taisyklių. Jei jūs kritikuojate savo tėvus – kokį pavyzdį duodate savo vaikams? Lygiai tokį patį.
Vaikai mokosi iš pavyzdžio. Nesvarbu, ką sakote, bet kokį santykį rodote – jei rodote, kad tėvai nėra gerbtini ir su jais neverta skaitytis, nesistebėkite, kad ateis laikas, kai jie nustos jus gerbt ir su jumis skaitytis.
– Ar reikėtų skatinti vaikus praleisti laiko su seneliais, nes ne visi noriai važiuoja į kaimą nes ten nėra draugų, neveikia internetas...
– Reikėtų, bet ne tik iš vaikų pusės. Verta susėsti su savo tėvais, vaiko seneliais ir paklausti ar jiems patinka, kai anūkai atvažiuoja, ar ne. Visai atvirai pasikalbėkite, ką galima pakeisti, jei nori jie tuos anūkėlius turėti pas save. Nes kitaip ir vaikams buvimas ten bus bausmė, o ne atostogos. Jei seneliai visai nenori keisti, nes yra tokių senelių, tai ką padarysi, nepasisekė šitiems anūkėliams, jų seneliams nereikia.
