Išliejo susikaupusią patirtį
„Mintis rašyti knygą gimė prieš trejus metus. Kai auginau pirmą dukrą – buvo tiek daug emocijų, tiek daug patyrimų, kurių nesitikėjau. Atrodė, būnant psichologe visiems motinystės dalykams esu pasiruošusi, labai daug žinau apie vaikų raidą, auginimą, poreikius, jausmus, bet vis tiek ta motinystė, kaip šlapiu maišu trinktelėjo“, – kvatoja psichologė Eglė.
Tuomet ji kapanojosi savais būdais ir paaugus dukrai suprato, kad taip jaučiasi daugelis mamų, kurios dar yra ir supamos senų mitų bei įpročių: „Norėjosi dėmesio ir mano jausmams, o pagal mūsuose esančią tradiciją – visas dėmesys vaikaui. Trūko supratimo, empatijos, palaikymo ir net galimybės pabūti su visu tuo.“
Tuomet su bendraminte E.Lukinaitė-Vaičiurgienė įkūrė tinklaraštį „Natūrali motinystė“, kur abi mamos dalijosi psichologiniais straipsniais apie motinystę kitu kampu. Visos šios patirtys susikaupė ir praėjusių metų vasarą Eglė sėdo rašyti knygos, kurią, kaip pati sako, teko tik užrašyti, nes viską, ką norėjo pasakyti, ji jau žinojo.
„Rašiau sau, kaip mamai ir sau, kaip vaikui – tėvystėje yra dvi pusės tarp kurių reikia naviguoti: tai mūsų pačių vaikystės patirtis ir dabartinė situacija einant per sunkumus“, – pasakoja psichologė.
Per vaikus pažįstame save
Pusė knygos „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ yra apie vaikų auginimą, jų poreikius, emociją, raidą, pagarbią discipliną ir ryšį kuriančią tėvystę. Visa tai ypač pravers auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus.
„Aš vengiu sakyti, kaip reikia daryti, nes kiekvienas atranda savus būdus, kai yra pasirengęs. Man svarbiau atliepti mitus ir juos laužyti ar supažindinti, kaip vystosi vaikas, kad tėvams susiformuotų natūralus noras elgtis vienaip ar kitaip, o ne taip, kaip kažkas pasakė. Tų knygų su instrukcijomis pilna ir jei bent viena jų veiktų, juk nereikėtų naujų rašyti“, – šypsosi Eglė.
Psichologė knygoje lygiarečiai kalba ne tik apie vaikų, bet ir apie tėvų jausmus, poreikius, aprašo ir tėvystės virsmą kai tėvais mes tampame, bet nebūtinai dar jaučiamės tapę. Juk reikia atsisveikinti su savo laisve, galėjimu elgtis spontaniškai ir pasisveikinti su atsakomybe kiaurą parą, pasikeitusia rutina bei naujos sudėties gyvenimu.
„Visa tai kainuoja labai daug jėgų ir išgyvenimų. Čia susitinkame su savo vaikystės patirtimi, kuri tik auginant savo vaikus išryškėja ir tampa aišku, ką mums skauda ir per ką sunku perlipti. Kodėl norime būti kantrūs, švelnūs, bet rėkiame apie vaikų? Kas vyksta?Kviečiu tėvus susitikti su savimi, pabandyti įsisąmoninti ir priimti. Kai santykis su pačiu savimi yra darnesnis, tada ir su vaiku tai pavyksta natūraliai“, – įsitikinusi E. Lukinaitė-Vaičiurgienė
Kalba ir tautos patirtis
Psichologė pripažįsta, kad Lietuvoje vis dar mažai kalbama apie tėvystę, kaip įgūdį, kurio reikia mokytis. Tėvai lanko gimdymo, žindymo kursus, bet retai susidomi patarimais, kaip psichologiškai pasiruošti naujam vaidmeniui. Tokius mokymus organizavo „Natūrali motinystė“ ir sulaukė daugybės tėvų palaikymo.
Taip pat, nors Lietuvoje pastaraisiais metais padaugėjo verstinių knygų apie tėvystę, bet lietuvių autorių dar vos viena kita, nors tai labai svarbu.
„Būtina įvertinti tautinį mentalitetą. Mūsų kultūrą lydi traumų istoriją – karai, trėmimai ir vis dar išlikusi perduodant iš kartos į kartą kolektyvinė pasąmonė apie patirtą skausmą. Mūsų, kaip tautos, santykis su jausmais yra komplikuotas. Mes jų vengiam, nustumiame, nuryjame ir tai veikia mūsų ne tik savijautą bet ir tėvystę. Kai mūsų mažyliai ar paaugliai rodo audringas reakcijas, jausmus – mes tiesiog juose nemokame išbūti.
Taip pat, kaip šalis, mes jaučiamės nesaugūs ir tai persiduoda per ryšį su pasauliu, kuris vaikams turėtų būti saugi ir gera vieta būti. Mes netikime tuo. Tuo netikėjo mūsų seneliai, tėvai ir mes netikime. Todėl mums labai svarbu atkreipti dėmesį į ryšį, prieraišumą, emocinį saugumą, kurį mes galime sukurti“, – teigia psichologė Eglė.
Svarbiausia – ryšys
Knygoje ketverių ir pusantrų metų amžiaus dukras auginanti mama dalijasi ir asmenine patirtimi, jausmais, kurie kilo dėl vieno ar kito vaikų elgesio, analizuoja savo reakciją į tai.
„Tėvystės psichologijoje turime naviguoti tarp dviejų dalių: kaip kuriame ryšį su vaiku ir ryšį su savimi pačiais – tai neatsiejamos dalys viena nuo kitos. Nesugebėdami atpažinti savo jausmų, poreikius ir reakcijų, negalėsime kurti ryšio su vaiku, toks koks jis yra, mes reaguosime per savo rūką, kuris nuspalvina vaiko elgesį.
Ir atvirkščiai – nekuriant ryšio su vaiku, nelabai išeis kurti ryšio su savimi. Jei esame tėvai – santykis su vaiku yra svarbus bendro identiteto aspektas. Tos abi dalys lygiai svarbios be jų negalime sėkmingai funkcionuoti kaip tėvai“, – lygina knygos autorė.
Pasak jos, paprastas pavyzdys – į vaiko verksmą vienas reaguos su liūdesiu, empatija, o kitas norės greičiau jį užčiaupti ir tos reakcijos priklauso tik nuo mūsų santykio su savimi bei su vidiniu savo vaiku.
Motinystė ar tėvystė nėra lengva – tą dabar pripažįsta ir pati Eglė.
„Galvojau, kad čia kaip egzamine – ji pasiruoši, rezultatas garantuotas, bet tėvystėje ne taip tai veikia. Turėjau daug informacijos, bet mane nustebino mano pačios reakcijos. Dar vienas motinystės fenomenas – pirmiausia, mes gedime buvusio gyvenimo. Aišku, nė viena nemainytumėm buvusios laisvės į vaiką, bet gedėjimas yra. Vėliau gedime lūkesčio, kokia tikėjomės būti mama, bet realybėje tai nepavyksta“, – savo patirtį prisiminė Egė
