Psichologė: kokį ryšį kursime su vaikais, taip pat labai priklauso ir nuo to, kaip buvome auginti patys

Mama ir psichologė Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė pristato savo naują knygą – „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“, kurioje kalba apie vaikų auginimo bei tėvystės psichologiją. Tarp daugybės instrukcijų knygų „kaip reikia auginti vaikus“ – ši naujovė. Joje kreipiamas dėmesys į ryšį ir į žmones, tą ryšį bandančius kurti. Šioje knygoje telpa ir dera ir suprantamai, aiškiai pateikta esminė informacija apie vaikų auginimą bei žmogaus psichologiją, bei realūs tėvystės jausmai ir patyrimai, kurie gali paskatinti geriau pažinti ir savuosius.

Saugų ryšį patyrę vaikai ir suaugę jaučiasi saugiai, ramiai, pasitiki savimi ir kitais. Jie empatiškesni, geba kurti ilgalaikius santykius, įžvelgia jų prasmę ir svarbą. Jie patiria mažiau emocinių ir elgesio problemų.<br>  Ugnės Poloudinos nuotr.
Saugų ryšį patyrę vaikai ir suaugę jaučiasi saugiai, ramiai, pasitiki savimi ir kitais. Jie empatiškesni, geba kurti ilgalaikius santykius, įžvelgia jų prasmę ir svarbą. Jie patiria mažiau emocinių ir elgesio problemų.<br>  Ugnės Poloudinos nuotr.
Dviejų dukrų mama ir psichologė Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė pristato knygą „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“.<br>Dovaldės Butėnaitės nuotr.
Dviejų dukrų mama ir psichologė Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė pristato knygą „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“.<br>Dovaldės Butėnaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Aug 4, 2022, 9:05 AM, atnaujinta Aug 4, 2022, 9:12 AM

Ištrauka iš knygos „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“

Žmogus ryšyje

Kaip iš tiesų jaučiamės, atsiskleidžia būtent per kontaktą, per santykį su kitais ir niekaip kitaip. Pavyzdžiui, mes galime įsivaizduoti save tarp žmonių ar artimai bendraujantį su kitu, galbūt įsitraukusį į svarbų pokalbį ar diskusiją, galbūt konfliktuojantį, o gal atsipalaidavusį, dalykišką, aiškiai dėstantį mintis ar linksmą, šmaikštų, valiūkišką. O pakliuvę į tokias situacijas iš tikrųjų galime imti raudonuoti, nežinoti, kur dėti savo rankas ar kojas, jaustis įsitempę, nerimauti, negalėti suregzti sakinio, norėti trauktis ir pan. Ir čia gali nesutapti, kiek mes trokštame artumo, o kiek artumas mums yra baugus. Tik tikras, realus kontaktas, santykis su kitu, gali parodyti, kaip mes tai išgyvename: kiek iš tiesų jaučiamės saugūs būdami su kitu, todėl esame ramūs, o kiek nesijaučiame saugūs, todėl įsitempiame, nerimaujame. Tokiais atvejais mes reaguojame ir visu kūnu. Ne tiek į realią situaciją, kontaktą, kiek į tai, kaip tą santykį mes subjektyviai ir automatiškai interpretuojame, kokias prasmes jam priskiriame. Jei santykis ar pati situacija mums primena ką nors nesaugaus, nemalonaus, negero, pavyzdžiui, mums atrodo, kad mus vertins, gėdins ar puls – kūnas staigiai ir, vėlgi, automatiškai reaguoja. Kūnas signalizuoja apie patiriamą stresą ir pasiruošia gintis, pulti, bėgti arba sustingti.

Vaikystėje patirto prieraišumo pobūdis turi didelę įtaką mūsų kuriamam ryšiui šiandien. Nesaugiai prisirišę vaikai užauga nerimastingesni, vis ieškantys patvirtinimo, nepasitikintys savimi, labiau abejojantys kitais suaugusiaisiais. Labai dažnai jie jaučiasi tiesiog NEPAKANKAMI, ir dėl to patiria daug nerimo ir vidinio spaudimo, tarsi turėtų kam nors nuolat savo pakankamumą įrodyti. Gyvenime jie nuolat tai ir daro.

Saugų ryšį patyrę vaikai ir suaugę jaučiasi saugiai, ramiai, pasitiki savimi ir kitais. Jie empatiškesni, geba kurti ilgalaikius santykius, įžvelgia jų prasmę ir svarbą. Jie patiria mažiau emocinių ir elgesio problemų. Jie tiesiog jaučiasi PAKANKAMI.

Taip yra dėl to, kad teigiama patirtis, atliepimas, supratimas, poreikių patenkinimas sudaro mažiau sąlygų santykį ir kitą žmogų interpretuoti kaip grėsmingą, nepatikimą, nesaugų. Atsiranda daugiau galimybių suvokti tai, kas iš tikrųjų vyksta šiuo momentu: pastebėti kito žmogaus mimikas, intonacijas ir kūno kalbą, išgirsti tariamus žodžius, įsigilinti į jų reikšmę. Ir tokiu būdu megzti tikrą santykį, ryšį.

Mano požiūriu, ryšys – tai tarsi šokis, vykstantis tarp žmonių ir paties žmogaus viduje. Tai judesių – didelių ir mažų, aiškiai matomų ir vos įžiūrimų, garsų – stiprių ir silpnų, duslių, visuma, kurioje visa reiškiasi vienu metu. Tai yra viskas, kas vyksta tarp žmonių, ir kaip tai, kas vyksta jų viduje, veikia tai, kaip jie būna kartu ir vienas į kitą reaguoja. Ryšys esti tuomet, kai esame dėmesingesni šalia esančiam žmogui nei mūsų viduje ar aplink vykstantiems dalykams. Tai nereiškia, jog mes nejaučiame savęs. Save mes jaučiame ir girdime, bet mūsų dėmesio nepasiglemžia dėl santykio kilęs stresas, galintis iškreipti realybę, kurioje esame. Tikresnis, artimesnis ryšys yra tuomet, kai esame dėmesingesni dabarčiai, tam, kas iš tiesų vyksta čia ir dabar, sekundė po sekundės, kai suvokiame nuolatinį savo ir kito kismą, esant santykiui, ir to dėmesingumo netemdo mūsų rūpesčiai, problemos ar vidiniai konfliktai.

Todėl, kalbant apie ryšio kūrimo pamatus, norisi atsisukti į pačius tėvus. Šiais laikais mes jau turime daugybę informacijos, knygų, kursų, straipsnių, renginių apie tai, kaip auginti vaikus: kaip reaguoti, ką daryti, kai pyksta, neklauso, netinkamai elgiasi. Gyvenime labai dažnai ta puiki girdėta informacija mūsų realybėje tiesiog neveikia. Ji tokia puiki teoriškai, o praktiškai įgyvendinti, deja, nepavyksta.

Taip yra todėl, kad mes žmonės. Ir mes, ir mūsų vaikai esame unikalūs, individualios asmenybės, nuolat kintančios ir nuolat mezgančios santykį – tiek vieni su kitais, tiek su aplink mus vykstančiais dalykais. Mūsų gebėjimą pamatyti ir atliepti kitą ypač veikia mūsų pačių savijauta – fizinė ir emocinė. Koks yra mūsų kontekstas – kas vyksta mūsų gyvenime: kiek esame ramūs ir atsipalaidavę, o gal patiriame daug streso. Kiek įvairūs mūsų pačių poreikiai – fiziniai, emociniai ir netgi dvasiniai – yra atliepti, kiek patiriame rūpesčio savimi. Kokie mūsų santykiai, kiek vidinių ar išorinių konfliktų patiriame. Visa tai stipriai veikia mūsų galimybes iš tiesų patirti ryšį, tai yra patirti gal kartais jau kiek nuvalkiotą „čia ir dabar“, iš tiesų, akimirką po akimirkos, matyti, jausti kitą žmogų ir save su juo, o ne būti kažkur šalia savo kūno – savo mintyse, rūpesčiuose. Dažniausiai mums trūksta ne informacijos, o gebėjimo elgtis vienokiu ar kitokiu būdu. Tas gebėjimas yra labai stipriai veikiamas mūsų pačių savijautos, gyvenimo balanso plačiąja prasme ir mūsų santykio su tuo, kas jame vyksta ir su pačiais savimi.

Kokį ryšį kursime su vaikais, taip pat labai priklauso ir nuo to, kaip buvome auginti patys, koks buvo ryšys su tėvais. Be abejo, jei nepatyrėme saugaus ryšio, mums bus sunkiau. Sunkiau todėl, kad ryšys su vaikais nebūtinai kursis natūraliai. Dažniausiai galimi du kraštutinumai. Pirmasis – tai automatiškai kartoti, kaip buvome auginami patys, ką patyrėme ryškiausiai, pavyzdžiui, kontrolę, emocinę ir fizinę distanciją, nepagarbą, lygiavertiškumo, artumo trūkumą. Antrasis kraštutinumas yra kaip tik bandyti išsivaduoti iš visko, kas mums primena tėvų auklėjimą, ir nuspręsti VISKĄ daryti kitaip, priešingai. Kai metamės į šį kraštutinumą, iškyla rizika, kad per savo skaudulius ir žaizdas nepamatysime, kokie yra mūsų vaikai ir ko jiems iš tiesų reikia. Norėdami išlipti iš šių ratų, nepasiduoti kraštutinumams, turėsime nuolat stebėti save ir savo reakcijas, vidinius išgyvenimus, reaguoti, stabdyti save, keisti. Tai tikrai nėra lengva.

Aš visada sakau, kad vaikų auginimo klausimai ir problemos iš tiesų susiję ne tik su vaikų auginimu. Tai yra daug platesnio konteksto dalis. Tai mūsų gyvenimo ir mūsų santykio su juo ir savimi atspindžiai.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.