Antropologijos, psichiatrijos ir elgesio mokslų profesorius James Rillingas analizavo 50-ties moterų, turinčių bent vieną biologinį anūką nuo 3 iki 12 metų amžiaus, smegenų funkcijas. Moterys tyrimo metu žiūrėjo į anūkų, savo vaikų ir niekuo nesusijusių žmonių nuotraukas, o jų smegenys buvo nuskaitomos naudojant magnetinio rezonanso tomografą.
„Kai senelės žiūrėdavo į savo anūkų fotografijas, stipriai suaktyvėdavo smegenų dalis susijusi su emocine empatija“, – apie rezultatus kalbėjo J. Rillingas ir priminė, kad emocinė empatija yra gebėjimas jausti emocijas, kurias jaučia kitas žmogus. „Kai jos žiūrėdavo į savo vaikų atvaizdus, tuomet suaktyvėdavo su kognityvine empatija susijusi smegenų dalis“, – akcentuoja profesorius. Kognityvinė empatija yra supratimas, ką kitas žmogus galvoja, jaučia ir kodėl, tačiau bendrų emocinių išgyvenimų yra mažiau nei emocinės empatijos atveju.
J. Rillingas su komanda ankščiau atliko panašų tyrimą, kuriame tėčiai žiūrėjo į savo vaikų nuotraukas. Buvo palyginti rezultatai gauti iš močiučių ir tėčių grupių, paaiškėjo, kad močiučių emocinė empatija suaktyvėdavo labiau. Svarbu pažymėti, kad grupėse buvo tam tikrų skirtumų, todėl kai kurių tirtų tėvų emocinė empatija buvo didesnė nei močiučių.
Antropologas mano, kad ši tema yra nepaprastai įdomi: „Mane domina, kuo žmonės yra panašūs ir kuo skiriasi nuo kitų primatų. Vienas skirtumas yra tai, kaip auginame savo atžalas, pavyzdžiui, beždžionės motinos vienos augina savo palikuonis, o žmonių moterys paprastai sulaukia pagalbos.“ Ši pagalba gali labai skirtis įvairiose visuomenėse, tačiau senelės išlieka svarbus pagalbos šaltinis daugelyje šeimų, o J. Rillingas teigia, kad močiutės gali reikšmingai prisidėti prie anūkų gerovės.
Štai antropologė Kristen Hawkes, remdamasi ankstesnių biologų tyrimais, pasiūlė teoriją, kurią pavadino „močiutės hipoteze“. Pagal ją, žmonių moterys, skirtingai nei beždžionių, išgyvena gerokai po reprodukcinio amžiaus, kad galėtų padėti užauginti kitų kartų vaikus.
Trijų vaikų močiutė Marion Conway mano, kad su anūkais galima patirti daugiau jaudulio ir malonumo.
„Kadangi nesate anūkui autoritetas, o labiau rėmėjas, todėl jūsų santykiai yra atviresni ir be streso“, – portalui „huffpost.com“ sakė ji.
Kita trijų anūkų močiutė Donne Davis teigia, kad jos santykiai su anūkais yra kitokie nei su vaikais.
„Tėvystė gali labiau sukurti priešišką santykį su vaiku, nes nuolat vyksta kova dėl valdžios, ribų nustatymo, tam tikru ego ir jaučiama didelė atsakomybė už vaiką. Su anūkais yra truputį paprasčiau, jūs tiesiog juos besąlygiškai mylite ir manote, kad viskas, ką jie pasako ar padaro, yra nuostabu“, – samprotauja D. Davis.
Šešių anūkų močiutė, knygos „Meilės žurnalas: 100 dalykų, kuriuos myliu apie močiutę“ (angl. „A love journal: 100 things i love about grandma“) autorė Lisa Carpenter sutinka, jog močiutė turi daryti linksmus dalykus ir išvengti keblaus vaikų auklėjimo. Ji teigia, kad minėtas tyrimas tam tikra prasme atitinka jos patirtį, tačiau ji nebūtinai jaučia stipresni ryšį su anūkais, nei su vaikais.
„Didžiausias skirtumas yra tai, jog mano anūkai, palyginti su jau suaugusiais vaikais, sukelia didesnį džiaugsmą ir malonumą, – aiškina L. Carpenter, – vis dėlto, kai močiutė pavargsta, o tėvams tenka tvarkytis su vaikų kaprizingumu ir verksmu, tuomet jaučiu stipresnius jausmus savo vaikams, tai yra dėkingumo jausmus.“
Pagal „Huffpost“ parengė Paulina Bastakytė
