Tėvų įsitraukimo svarba
Edukologė, švietimo konsultantė, visuminio ugdymosi šeimai akademijos „Family Lab Academy“ įkūrėja bei knygos „Kaip auginti savarankiškus, kūrybingus vaikus?“ bendraautorė Jovita Starkutė bendravimo tarp tėvų ir mokytojų teikiama nauda neabejoja.
„Komunikacija tarp tėvų ir mokytojų leidžia žinoti daugiau, stiprinti stipriąsias puses ir padėti įveikti silpnąsias, išspręsti problemas, dalintis informacija apie vaiką, jo pasiekimus, asmenybės augimą, motyvaciją, įveikti kylančius elgesio, mokymosi iššūkius“, – kalba edukologė. Jos teigimu, visa tai pasiekiama, kai mokytojas atvirai dalinasi informacija apie vaiką, kylančius sunkumus ir pataria, kaip juos įveikti.
Juk tėvai nedalyvauja pamokose, nestebi vaiko, jam padėti gali tik namuose, o tam, pasak J. Starkutės, reikia žinojimo, kaip išties vaikui sekasi dirbti klasėje, bendrauti su kitais mokiniais. Šių žinių suteikia būtent mokytojas, kuris mato, kaip mokosi vaikas, įvertina jo galimybes ir žino, su kokiomis problemomis susiduria klasėje. Švietimo konsultantė įsitikinusi, kad tik kalbėjimusi grįsti santykiai padeda pasiekti gerokai daugiau.
Įvairios tėvų bendruomenės
Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijoje ir Panevėžio „Minties“ gimnazijoje dirbanti biologijos mokytoja Jurgita Skrebienė pastebi skirtumus tarp tėvų bendruomenių mokymo įstaigose: „Progimnazijoje tėvai labai aktyviai dalyvauja vaiko ir mokyklos gyvenime. Jie aktyvūs susirinkimuose, renginiuose, išvykose, sprendžiant problemas, o kartais ir jas sukurdami. Praktiškai visada gausi teigiamą atsakymą, jei reikia talkos ar kokios kitos paramos. Gimnazijoje aktyvumas nuslopsta, kadangi vaikai ateina 15 – 16 metų, tai tėvai mažiau visur dalyvauja ir kišasi.“
Pedagogė priduria, kad gimnazijoje tėvai linkę dalyvauti tik oficialiuose renginiuose, o kitur išlaikyti atstumą.
„Aišku, jei iškyla problemos, greitai reaguoja“, – gimnazistų tėvų neabejingumu džiaugiasi J. Skrebienė.
Štai Vilniuje įsikūręs Šiaurės licėjus gali pasigirti subūręs aktyvią ir didelę tėvų bendriją.
„Mūsų tėvų bendruomenė – atvira, inovatyvi, žingeidi, novatoriška ir aktyvi. Kuriame bendruomenę, kurioje girdime vieni kitus ir atliepiame įvairius poreikius, pasitelkdami socialinį emocinį ugdymą. Šiaurės licėjaus bendruomenėje kartu keliame klausimus, teikiame pasiūlymus, sprendžiame įvairias problemas bei iššūkius, kuriame saugų emocinį klimatą“, – pasakoja Šiaurės licėjaus pradinio ugdymo mokytoja, metodininkė Jūratė Masiulienė.
Vardan vaiko gerovės
Abi pedagogės tvirtina, kad mokinių tėvai noriai bendrauja su mokytojais ir atvirai kalbasi apie vaiko pasiekimus, mokymosi spragas bei kartu ieško sprendimų.
„Esu auklėtoja ir su tėvais bendrauju dažnai, todėl žinau, kad jiems svarbiausia vaikų gerovė ir jų saugumo jausmas, jiems reikia patvirtinimo, kad viskas bus gerai“, – sako Panevėžyje dirbanti mokytoja. Anot jos, tėvai dažniausiai tikisi supratingumo, žmogiškumo ir atsakymų į svarbiausius klausimus: kodėl vaikui nesiseka? kaip jam padėti? kaip motyvuoti?
Jai antrina ir Šiaurės licėjaus pedagogė, kurios manymu, „tėvai tikisi kokybiško dalyvavimo mokyklos gyvenime, abipusės pagalbos ir bendradarbiavimo sistemos, laiku pastebėtų sunkumų ir iškylančių problemų sprendimo plano bei veiksmų“. Pašnekovė pabrėžia, jog su mokinių tėvais bendrauja betarpiškai, nuolat teikia grįžtamąjį ryšį, rekomendacijas, kviečia į individualius pokalbius, organizuoja susirinkimus, kuria glaudų ryšį ir neformalioje aplinkoje.
Į tėvų širdis per šventes, renginius, išvykas
Mokytojai siekia palaikyti artimus ryšius su tėvais, tačiau pastarieji ne visada domisi mokyklos ir klasės aktualijomis, todėl mokymo įstaigos nuolat suka galvą, kaip paskatinti tėvelių aktyvumą. J. Skrebienė akcentuoja, kad tėvų įtraukimas yra ne vienerių metų reikalaujantis darbas.
„Progimnazijoje tėvai per 8 metus įauga į bendruomenę, nes visada įtraukia renginiais skirtais šeimai, kartais tik tėvams, išvykomis, bendromis švenčių idėjomis, kas galiausiai virsta tradicijomis. Gimnazijoje tenka labai greitai iš naujo tėvus „prisivilioti“, nes tik 4 metai, į 9 klasę ateina iš įvairių mokyklų, vėl viskas nauja“, – kalba mokytoja.
Nors gimnazijoje lieka mažiau laiko tėvų įtraukimui į bendruomenę, tačiau tam tikslui pasiekti yra organizuojami įvairūs užsiėmimai: tėvų klubas, šeimų šventės, mugės, rytinės mankštos, psichologų paskaitos.
Šiaurės licėjaus mokytoja J. Masiulienė įsitikinusi, kad „aktyvus tėvų dalyvavimas ir įsitraukimas į ugdymo įstaigos gyvenimą teigiamai veikia visos bendruomenės veiklą, skatina bendradarbiavimo partnerystę, užtikrina novatoriškų sprendimų kokybę“.
Licėjuje taip pat vyksta įvairaus pobūdžio renginiai, pavyzdžiui, susitikimai, pokalbiai, dirbtuvėlės, veiklų vedimai, kvietimai į darbovietes, verslų pristatymai. Pašnekovė akcentuoja skaitmeninio pasaulio privalumus, kurie leidžia lengviau ir greičiau pasiekti tėvus, nuolat palaikyti ryšį: „Mokinių tėvai informaciją gauna įvairiais formatais – laiškai, pokalbiai nuotoliu ir gyvai, susitikimai, įrašai dienyne, socialiniuose tinkluose („Facebook“ grupėse), skambučiai, žinutės ir panašiai.“
Bendravimo kraštutinumai – atsiribojimas arba per didelis kišimasis
Su visais tėvais palaikyti ryšių neįmanoma, tą puikiai suvokia ir supranta abi pedagogės.
„Vieni tėvai uždari, kiti gal turi karčios patirties iš savo mokyklos laikų ir stengiasi kuo mažiau kontaktuoti, tretiems jų vaikai yra idealūs ir ką jau čia tas mokytojas“, – samprotauja J. Skrebienė.
Ji teigia, kad gimnazijoje dalis tėvų nusprendžia nesikišti į vaiko mokyklos reikalus, nes mano, kad paauglys yra pakankamai savarankiškas ir pats gali spręsti problemas, o dalyvavimas renginiuose tėra laiko gaišimas.
„Čia jų teisė rinktis, visiems gi mielas nebūsi“, – konstatuoja mokytoja.
Šiaurės licėjuje dirbanti metodininkė įžvelgia panašias tėvų nenoro bendrauti priežastis: „Kartais tai gali būti žmogiškieji faktoriai: laikas, noras, motyvacija, vertybės, suvokimas, požiūris, o kartais tai išankstiniai orientyrai: baimės, nerimas, sunkumai, kuriuos atsinešame iš savo gyvenimiškosios patirties.“ Moteris mano, kad tėvai kartais nenori išgirsti tiesos ir vengia bendradarbiavimo siekdami apsaugoti save ir savo šeimą.
Visgi tėvai kartais perlenkia lazdą su pernelyg dideliu kišimusi į vaiko mokyklos reikalus. Panevėžyje dirbanti pedagogė atvirauja, kad progimnazijoje jaučiasi tėvų kontrolė tiek vaiko, tiek mokytojo atžvilgiu: „Pasitaiko aiškinimosi dėl pažymio iš tėvų pusės, nors vaikas pretenzijos nepareiškė. Vis dažniau „išlenda“ super mamytės, kurios viską žino geriau, išaiškintų geriau, drausmintų šiuolaikiškiau.“
Pašnekovė norėtų, kad tėvai daugiau dėmesio skirtų visus mokslo metus, o ne semestro pabaigoje, kai kartais nieko keisti nebegalima.
„Aišku, tėvai dažniausiai reaguoja į pastabas, komentarus, kuriuos galima rašyti į dienyną, o kartais matai, kad jų niekas ir neskaitė“, – su nusivylimu sako J. Skrebienė.
