– Kaip kilo mintis tapti budinčia globotoja, kas pastūmėjo į šią veiklą?
– Visada svajojau apie didelę šeimą. Gimus pametinukėms dukroms, dažnai su vyru pasvarstydavome, kad būtų smagu auginti keturis vaikus – tris biologinius ir vieną įvaikintą ar globojamą. Praėjus keleriems metams, susilaukėme trečio vaikelio. Vis dažniau imdavau prisiminti mūsų su vyru planą „ 3+1“.
Vis delsėme: tai to, tai ano trūksta, kad galėtume sukurti gerovę keturiems vaikams. Tokie buvo mūsų pasiteisinimai patiems sau. Bet, matyt, kažkam, stebinčiam mus iš „aukščiau“, nusibodo mūsų neryžtingumas ir dvejojimas. Mane pradėjo „persekioti“ informacija, vaizdiniai apie budintį globotoją – reklamos stenduose, elektroniniuose laiškuose ir kitur.
– Kaip jautėtės, ką išgyvenote pasirengimo kelyje, lankydama GIMK mokymus?
– Toliau sekė formalumai – dokumentų pateikimas. Vieną dieną sulaukiau skambučio su kvietimu išklausyti GIMK mokymus, kuriuos lankydama iš nuostabių mokytojų gavau daug informacijos. Visada jautriai reaguoju į skaudžias temas apie vaikus, o mokymų metu, maniau, sprogsiu: ašaros liejosi upeliais, galvojau, kaip su visu tuo susidorosiu realybėje. GIMK mokytojai – tai žmonės, kurie mane palaikė gana sudėtingame kelyje, nes pradžioje tai buvo vienas sunkesnių laikotarpių.
– Kiek laiko esate budinti globotoja? Kokia Jūsų patirtis?
– Šią veiklą vykdau nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. Iki šiol laikinai prižiūrėjau šešis vaikučius nuo 0 iki 6 metų. Jauniausias laikinai prižiūrėtas vaikas atvyko 6 dienų amžiaus ir išvyko 11-os mėnesių. Vyriausias laikinai prižiūrėtas atvyko 5-erių, išvyko 6-erių.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate savo veikloje?
– Pasitaiko visko. Atvykstančių, prižiūrimų vaikų istorijos sujaukia jausmus, bet pagrindinis mano tikslas visada yra suteikti vaikams geriausias ir gražiausias dienas, kitokias nei jie buvo išgyvenę prieš atvykdami į mūsų namus. Mano prižiūrimi vaikai yra mažamečiai, todėl dažnai, apgyvendinus kūdikį, pavargstu fiziškai dėl bemiegių naktų.
Vis dėlto sunkiausias yra emocinis nuovargis. Protu nesuvokiami dalykai, kai mažametis vaikas nėra ragavęs ledų, tačiau puikiai žino alkoholio rūšis ir pavadinimus arba kai vaikas klausia: „Kodėl tu mūsų nemuši, kai mes neklausome?“ arba „Kodėl tavęs vyras nemuša?“.
– Kaip ši veikla įtakoja Jūsų šeimą, jos narius, bendravimą tarpusavyje?
– Prieš užsiimdama budinčios globotojos veikla su šeima aptariau galimus iššūkius, situacijas bei jų sprendimo būdus. Tačiau teorija yra teorija, ypač tada, kai nežinai, kas tavęs laukia.
Mano klaida buvo ta, kad aš stačia galva nėriau į šią veiklą – visą dėmesį skyriau atvykusiems vaikams, manydama, jog biologiniai vaikai ir kiti šeimos nariai savaime turi suprasti bei padėti atvykusiems.
Po to supratau, kad manęs reikia visiems, todėl ėmiau skirti individualų dėmesį kiekvienam.
– Kas džiugina šiame darbe, kuo norėtumėte pasidalinti?
– Sunkumus atperka kiekvienos dienos darbas, bendravimas su vaiku, stebėjimas, kaip jis auga, tobulėja. Didelis džiaugsmas, kai po kurio laiko vaiko akyse atsiranda laimės kibirkštėlės, keiksmažodžius keičia mandagūs žodžiai.
– Kokios pagalbos sulaukiate savo veikloje ir iš kur?
– Mūsų šeima – tvirta komanda. Juokauju, jog turiu kelias poras rankų – savo, vyriausios dukros, savo mamos ir, žinoma, vyro. Kita komanda drąsiai galiu vadinti Globos centro specialistus: GIMK mokytojas, globos koordinatorę, psichologę. Žinau, kad šie žmonės visada yra ir bus šalia bei pagelbės.
– Kaip sekasi, ruošiantis išleisti vaikutį iš laikinos priežiūros į nuolatinių globėjų, įtėvių ar biologinę šeimą?
– „Mylėti ir paleisti“ – aš nežinau, kaip įvyksta toks stebuklas, bet į mūsų namus atvykus vaikui, kartu ateina ir meilė. Jau matau, kaip skeptikai sako: „taip nebūna, svetimo vaiko mylėti neįmanoma ir pan.“ Nesiginčysiu – jums nebūna, o man taip yra. Tik pasiūlysiu – pabandykite, gal ir jums pavyks patirti meilės stebuklą.
O štai išlydėti yra gerokai sunkiau nei priimti. Nuolat, visą laikinosios priežiūros laiką, į savo širdies ir smegenų „stalčiukus“ dėlioju mintis, kad aš vaiko gyvenime – tik laikinas uostas, padedantis mažyliui įveikti jį užklupusias audras. Labai patiko mano vyro žodžiai, kad viso pasaulio vaikų neįsivaikinsi, esame tam, kad padėtume bent kai kuriems. Taip pat labai guodžia ir džiugina, jog išlydėję vaiką, palaikome su juo ryšius ir toliau, padedami jį auginančių žmonių.
– Ko palinkėtumėte abejojantiems ar besiruošiantiems eiti šiuo jautriu, daug meilės, atsakomybės bei pasiryžimo reikalaujančiu keliu?
– Linkiu drąsos atverti savo namų ir širdies duris tiems, kuriems nėra paprasta augti savo tėvų namuose.
