„Pastaruoju metu visuomenę kaitina įvairių rezonansinių smurtinių veikų prieš vaikus. Smurtinis elgesys, ko gero, yra dažnu atveju vaikystėje patirto vienokio ar kitokio smurto atgarsiai suaugusio žmogaus elgsenoje. Smurtaujame lengviau ar sunkiau visi ir dažnai net nepastebime lengvų žodinių patyčių kažkokios socialinės grupės žmonių ar šeimos narių atžvilgiu, bet, dažniausiai gavę pastabą ar patys susivokę, stengiamės taisyti savo elgesį.
Tačiau, manau, kad daugelis sutiks, kad visgi pats pavojingiausias, labiausiai naikinantis yra netikėtas, manipuliatyvus bei sąmoningas psichologinis smurtas, kuris iš pagrindų pakerta jauno žmogaus psichinę bei fizinę sveikatą bei gerovę. Prie šio teiginio turiu paprieštarauti visuomenėje įsišaknijusiam teiginiui, kad vyrai yra dažniausiai smurto šaltinis, o moterys – objektas. Objektyvesnių mokslinių tyrimų duomenimis galima teigti, kad smurtauti yra linkusios abi lytys apylygiai.
Nesu psichikos diplomuotas specialistas, todėl nesistengiu konkuruoti su savo srities specialistais, tačiau patyręs vieną žiauriausių psichologinių smurtų, vadinamu Tėvų atstūmimo sindromu (arba kitaip, reiškiniu), tėvas, todėl laikau svarbia pareiga kalbėti apie nepatogius ir smurtinius visuomenėje dalykus. Nes, ko gero, kovoje prieš smurtą yra svarbiau gebėti smurtą identifikuoti pirminėse stadijose, negu vien tik kovoti stebint įvairaus smurtinio elgesio sunkias pasekmes. Kartais, nebūdamas sisteminiu nariu galiu lengviau kalbėti apie esmę, kas pasitarnautų bendrai visuomenės kovai su ypač ydingu reiškiniu, kaip smurtinis elgesys. Todėl ir noriu paprastai pasamprotauti apie vieną iš sunkesnių psichologinių smurtų – Tėvų atstūmimo sindromą arba tiesiog – Tėvų atstūmimą (TA).
Tėvų atstūmimas pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau visuomenėje girdimas reiškinio apibūdinimas, kuris identifikuojamas kaip psichologinis smurtas. Vis daugiau ir daugiau piliečių, institucijų, tarnybų, teisininkų apie tai „turi nuomonę“ , tačiau turėti nuomonę tai visiškai nereiškia objektyviai suprasti TA reiškinį.
Bendraujant su žmonėmis, sekant informacinį triukšmą socialinėse medijose tenka išgirsti tokių pasisakymų, tiek iš žmonių, tiek iš specialistų ar psichologijos mokslininkų, apie TA, kurie formuoja bendrą visuomenės supratimą, arba greičiau nesupratimą šio reiškinio atžvilgiu. O tie pasisakymai skamba maždaug taip – „tai pas mus irgi paauglė dukra atsikalbinėja, toks amžius“, „labai daug manipuliacijos tame TA, manipuliuoja ir ta pusė, ir ana..“, „vaikas įstumiamas į tėvų konfliktą skiriantis, todėl pasirenka kažkurią pusę“. Bandoma lyg sudaryti iliuziją, kad tai yra vaiko objektyvus pasirinkimas ir daug kitų. Visi šie posakiai neturi nieko bendra su TA.
Šiame rašinyje stengsiuosi apžvelgti TA įvairiais kampais, kaip pats patyręs sunkų šio reiškinio atvejį su savo, dabar jau suaugusiu, sūnumi, kad visuomenė palengva pradėtų skirti, kas tai yra tas Tėvų atstūmimas ir kodėl jis laikomas vienu baisiausiu psichologinių smurtų bei apskritai smurtu, baisesniu net už įprastą psichologinį ar fizinį smurtą. TA atveju vaiko ir vieno iš tėvų žmogiško ryšio sunaikinimas praėjus ilgesniam laiko tarpui yra beveik nebeatstatomas.
Atstūmimas yra labai sunkaus indoktrinacinio psichologinio smurto apraiška, besiremiančio manipuliacijomis, psichologine, o kartais ir fizine prievarta, tyčiniu arba netyčiniu socialinių įgūdžių perteikimo bei kritinio mąstymo ribojimu arba naikinimu vaikui, kuris dažniausiai yra taikomas vieno iš tėvų kito tėvo atžvilgiu skyrybų metu, nors, gali būti ir po skyrybų, jei nuteikinėtojas turi tam tikrų kėslų. Kitaip tariant, vaikui yra priverstinai nurodoma, dažnai manipuliatyviomis priemonėmis, kas yra „teisinga, o kas ne“, neleidžiama jam pačiam spręsti. Ir blogiausia, kad šios indoktrinacijos objektas – vienas iš artimiausių vaikui žmonių – antrasis tėvas.
Lietuvos atveju dažniau pasitaiko, kad nuteikinėja mama prieš tėvą, nes dažniausiai vaikas paliekamas po skyrybų gyvent su mama, tačiau reikia labai aiškiai pasakyti, kad nuteikinėtojas neturi lyties, t.y. tai gali būti ir manipuliatorius tėvas – yra žinoma ir nemažai atvejų, kai nukenčia mamos. Taip pat yra ir sudėtinės schemos, kur nuteikinėjimo procesuose dalyvauja net ir seneliai iš vienos ar kitos pusės ar kiti susiję suaugusieji. Be kita ko, šia tema dirba daug žymių mokslininkų, ypač JAV, publikuota per 2000 mokslinių straipsnių.
Tėvų atstūmimas yra realus. Jis egzistuoja. Jo neigti neįmanoma. Neigėjai arba jo iki galo nesupranta ir remiasi klaidingomis nuostatomis, kaip žinių iliuzija, kas yra labai pavojinga arba turi tam tikrų motyvų jį neigti. Tėvų atstūmimo neigėjai, taip išeina, neigia ir sektas bei indoktrinacijas.
Kas nėra patyręs nuteikinėjimo, gali būti neįmanoma suvokti, kaip veikia tas procesas, todėl pabandysiu eiliniam piliečiui nors dalinai perteikti tą jausmą. Apskritai, mes kiekvienas esame savo gyvenime patyrę kažką panašaus į atstūmimą, dėl to tas teikia vilties, kad pagalvojus, galima bandyti bent iš dalies suprasti tą būseną.
Vienas iš pavyzdžių: turbūt daugelis esam turėję savo mylimąjį ar mylimąją, kurį buvome įsimylėję iki ausų ir atrodė, kad buvimas su tuo žmogumi bus amžinas, bet, staiga pasikeitus vieno iš mylimųjų prioritetams, gražiai ar manipuliuojant mums tiesiog buvo duotas vienpusis signalas, kad „gana, viskas tarp mūsų baigta“. Ir kas yra patyręs tai, turbūt prisimins, kokia prasta emocinė savijauta kankino ilgą laiką. Panaši situacija galėtų būti, kai esi atstumiamas iš kažkokio draugų ar bendraminčių rato. Dar vienas pavyzdys, kai darbovietėje įdedi daug pastangų ir sukuri pridėtinę vertę, tačiau darbo kolega, manipuliatorius, kuris dedasi tavo draugu, perima tavo idėjas ir pateikia jas vadovui kaip savas, o be kita ko, dar pagardina melo doze apie tave, kad nepagarbiai atsiliepi apie įmonę. Dažniausi vadovo veiksmai – manipuliatoriaus paaukštinimas, o atsidavusio darbuotojo pažeminimas pareigose ar net atleidimas. Galima tokių pavyzdžių surasti daugybėje gyvenimo sričių.
Tie, kurie esame patyrę tai, žinome, kaip sunku yra ištverti tokį atstūmimą savo teisėtų lūkesčių. Tačiau šios situacijos, kad ir kokios būtų neteisingos, persunktos mobingu, manipuliacijom ar kitom neigiamom veikom prieš mus, kaip asmenį, turi ir gerų žinių mums ateityje – mylimąjį gal turėsime kitą, labiau atitinkantį mūsų lūkesčius, darbinę veiklą taip pat pakeisime ir kažkada buvusius žmones, sukėlusius mums tiek daug skausmo ir pažeminimo, tiesiog pamiršime. Psichiatrijos terminais – žmogiškasis ryšys tarp mūsų ir tų žmonių yra sunaikinamas, nes mes jais daugiau nebegalėsime pasitikėti, tačiau, užgesus emocijoms, mums tai nekels jokių emocijų. Tačiau dėl kažkieno kaltės praradus savo vaiką – tai netelpa į jokias moralės normas.
Dabar, pasitreniravę, bandykime prieiti prie Tėvų atstūmimo. Na, ir įsivaizduokite, kad jūs, bendravę su savo vaiku, mylėję vienas kitą ir staiga vieną dieną tiesiog jo netenkate. TA atveju tu staiga netenki savo vaiko dėl kito, dažniausiai, buvusio sutuoktinio manipuliatyvių veiksmų, panaudojant vaiką kaip įrankį pasiekti savo asmeninių tikslų. Tie tikslai būna labai įvairūs – nuo manipuliavimo vaikais kaip ginklu buvusiam sutuoktiniui tikslu gauti materialinės naudos arba vaikui po skyrybų, sakykime, protestuojant prieš sugyventinio per greitą atsiradimą namuose, smegenų išplovimą ir tėvą brutaliai pakeičiant „geru“ dėde/teta, kuris „myli“ mamytę/tėtuką.
Kaip tai gali atsitikti? Čia veikia panašūs smegenų plovimo mechanizmai. Panagrinėkime konkretų atvejį – po skyrybų mama labai greitai susiranda sugyventinį ir jį nori parvesti namo, nors sūnus dar nėra psichologiškai bei emociškai susitaikęs su skyrybomis. Jis smarkiai protestuoja. Tie, kas dar gyvenate iliuzijose, kad „motinos širdis negalėtų....“ tai galvokite iš naujo. Tai štai – vietoje to, kad spręsti tą situaciją protingai ir pagarbiai – vaikštant pas psichologus kartu su tėvu, neforsuojant sugyventinio parsivedimo į namus, mama pradeda skyrybų aukos imitavimą, kad, neva, viskas, kas blogai – buvusio sutuoktinio kaltė, o naujasis dėdė yra tas „gerasis gelbėtojas“ vaiką priverčia įtikėti tai, kaip tiesa ir galutinai sunaikina tai, kas daro mus žmonėmis – žmogiškąjį ryšį tarp sūnaus ir tėvo.
Siekiant apdumti aplinkiniams akims, dažnai TA lydi fotonuotraukų su naujuoju vyru socialiniuose tinkluose lavina ir daugelis virtualių draugų širdučių dėl kažkieno patiriamos „laimės“, taip bandant parodyti imituojamą „laimingą“ gyvenimą. Iš esmės, reiktų pasakyti, gal tas gyvenimas ir yra tenkinantis naująją porą, bet, pati blogybė yra tame, kad į šitą teatrą yra prieš savo norą įtraukiami du žmonės – tai sūnus bei jo tėvas. Tokiu atveju tėvas kenčia, nes turėdamas sūnų ir jį labai mylėdamas, jo netenka, o sūnus klaidingai priverstas susitapatinti su mama ir tikėti, kad tėvas yra tas asmuo, per kurį įvyko visos blogybės.
Cituojant JAV psichiatrą Dr. Craigą Childressą, tėvų atstūmimas yra genetiškai eliminuotas iš mūsų genomo, nes pirmykštis žmogus turėjo rūpintis savo palikuonimi iki suaugs, nes laukinėje gamtoje knibždėte knibždėjo plėšrūnų, tad vaiko atstūmimas tėvų reikštų jo žūtį grobuonio nasruose. Kiek yra šeimų, kur vaikai yra mušami, tėvai jais nesirūpina, svaiginasi, bet, tokie vaikai niekada neatsisako savo tėvų. Tai rodo, kad iš esmės vaikas neturi mechanizmo pats savo sprendimu atsisakyti tėvų. Tai jis daro manipuliavimo ir prievartos būdu deleguojant jam sprendimo poreikį, kur jis net neturėtų būti įtraukiamas, pvz, kaip tėvų skyrybos ar tėvų problemų sprendimas. Kai kuriose šalyse, kaip JAV, už sunkius nuteikinėjimo atvejus nuteikinėjanti pusė gali būti siunčiama už grotų.
Kaip reiktų elgtis susidūrus su Tėvų atstūmimu? Pažangus mokslas yra pateikęs labai aiškius TA atstūmimo identifikavimo kriterijus. Tačiau, kad būtų aiškiau, pabrėšiu, kokie požymiai liepia atidžiai analizuoti, ar konkreti situacija nėra TA. Pirmiausia tai skyrybų metu, ar po skyrybų vaikas akivaizdžiai nustoja bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu bei tos pusės giminėmis – seneliais ir kt., nors iki tol santykiai galėjo būti ypač tvirti ir geri. Kitas požymis – vaikas pradeda neigiamai pasisakinėti ir vertinti skyriumi gyvenantį tėvą, kai tuo tarpu nuteikinėtojas vaiko „vertinime“ tampa idealiu. Prarandamas vertinimo ambivalentiškumas: vienas tėvas – tobulas, kitas tampa visiškai blogu. Tai vėl rodo, kad vaikas yra įtrauktas į jam nepriklausančios problemos – skyrybų ar skyrybų pasekmių tarp tėvų, eigą ir jos vertinimą. Vaikui abu tėvai yra vienodi.
Pasaulyje, ypač JAV, mokslininkai yra pilnai išstudijavę TA ir sukūrę labai konkrečius sprendimus, kaip veikti susiduriant su manipuliavimu ir TA atvejais. Lietuvoje už šeimos gerovę atsakingos tarnybos, manau, daro didelę žalą, sąmoningai ar nesąmoningai delsdamos pripažinti ir gilintis į TA. Ką mes girdime dabar, kad iš ekranų mums „kala“ vaikų teisių specialistai, kaip tėvams svarbu būti sąmoningiems skyrybų metu. Bėda tame, kad sąmoningi tėvai, kurie iš tiesų myli savo vaikus, ir taip tą žino, o narcizistinio ir kitokio pobūdžio psichinių sutrikimų turintys tėvai net nemano, kad tai juos liečia.
Turbūt geriausias to pavyzdys būtų pasitelkiant šių dienų aktualijas – galima kiek nori apeliuoti į žymiausio pastarojo meto psichopato sąžinę, kad atitrauktų savo armiją, juk Ukrainoje žūsta vaikai ir žmonės, bet tai neduos jokio efekto, nes jis „žino“, kad kovoja su savo susikurtais priešais. Panašus principas veikia ir nuteikinėtojo psichikoje – jis neturi empatijos, neturi alter ego, todėl jis galimai tiki, kad jis yra visada teisus, o jo problemų sprendimui galima ant laužo sudeginti keleto žmonių likimus.
Dar vienas niuansas – žmonės, tiesiogiai nepatyrę TA, stengiasi jį apskritai ignoruoti, nepastebėti. Tačiau nuteikinėjimo aukomis galime tapti kiekvienas. Taip gali nutikti ne tik su jūsų vaikais, kurie ateityje užaugs, bet ir su jūsų anūkais, kurių galbūt niekad nebepamatysite.
Tad, užtikrintai teigiu, kad TA taikantys tėvai nemyli savo vaikų, net jei ir sako, kad myli, tai netiesa, o jei neigi TA, net ir nesigilindamas į tai, stovi smurtautojo pusėje. Tad, jei artimoje aplinkoje, dažniausiai, besiskiriančioje poroje imsite stebėti akivaizdų vaiko tolimą nuo kito gimdytojo, pirmiausia pasistenkite suprasti, ar tai galimai nėra Tėvų atstūmimo atvejis. Išgelbėjus nors vieno vaiko tėvo ryšį ar bent bandžius sutrukdyti galimiems piktadariams, neabejotinai padidinsite savo akcijų vertę rojuje.“
