Naujoje knygoje tėvams autorė dalijasi įrodymais pagrįstomis strategijomis, kaip geriausiai auklėti savo atžalas

Pirmą kartą supratusi, kokią didelę įtaką kasdienis tarpusavio bendravimas turi vaiko smegenų vystymuisi ir ilgalaikei psichinei sveikatai, Vaikų psichoterapeutė, Londono vaikų psichikos sveikatos centro direktorė dr. Margot Sunderland patyrė šoką. Tačiau daugybė mokslinių tyrimų šia tema nepasiekdavo tėvų ar viešumos. Būtent tai ir pakurstė autorės aistrą parašyti knygą, kurioje būtų ne dar viena nuomonė apie tėvystę (jų ir taip yra užtektinai), bet kuri veikiau leistų tėvams priimti pagrįstus, moksliniais tyrimais paremtus sprendimus dėl savo vaikų.

Ši knyga nebūtų atsiradusi, jei ne novatoriški JAV profesoriaus Jaako Pankseppo tyrimai. Jis daugiau nei keturiasdešimt metų tyrė emocines smegenis. Mokslininko atradimai – ne tik svarbūs neuromokslo pasaulyje, bet ir turi didelę reikšmę žmonijai. Jo ir kitų mokslininkų darbuose rasime bendrų idėjų, kodėl tiek daug vaikų užaugę kenčia nuo depresijos, nerimo ar pykčio ir kaip galima to išvengti.

Jei ryšimės savo veiksmus pagrįsti tuo, ką mokslas teigia apie auklėjimą, kursime pažangią visuomenę, kurioje vyraus didesnė užuojauta, gebėjimas mąstyti ir pagarba kitoniškumui. Galbūt ir visuomenė pradės suvokti, kad, mokant tėvus, juos informuojant apie naujausius vaikų raidos tyrimus ir psichikos sveikatos neuromokslą, vaikams bus suteikta galimybė klestėti.

Šiame puikiame optimalaus vaikų auklėjimo vadove rašoma, kad sveikas protas atsiranda, kai smegenys yra brandžios emociškai. Rūpinimasis vaikų emocijomis ir kognityvinėmis savybėmis – net prieš gimimą – gali turėti ilgalaikį poveikį psichikos sveikatai. Vaikai, kurių jausmai puoselėjami ir gerbiami, gyvens daug laimingiau už tuos, kurių ankstyvieji poreikiai nebuvo pripažįstami ir skatinami. Didelis nerimas ir rūpestinga meilė daro ir neigiamą, ir teigiamą ilgalaikę įtaką emocinėms jungtims bei kognityviniams gebėjimams besivystančiose smegenyse.

Šiuolaikinis neuromokslas atskleidė, kaip smegenų struktūros ir neurochemija sukuria gyvūnų emocionalumą, kuris turi tiesioginių padarinių kūdikių ir vaikų psichikos sveikatai. Geriau suprasdami socialinių ir emocinių poreikių kilmę vaikų smegenyse galėsime atverti duris į klestinčių mažylių pasaulį. Priešmokyklinis amžius ypač svarbus kiekvieno vaiko sėkmei ateityje.

Knygoje nagrinėjami naujausi vaikų smegenų raidos tyrimai ir pritaikomi realiems gyvenimo scenarijams, su kuriais susiduria visi tėvai. Autorė, remdamasi išsamiais tyrimais, pateikia įrodymais pagrįstas strategijas tėvams, ieškantiems patikimos informacijos ir patarimų, kaip geriausiai auklėti savo atžalas. Tėvystės strategijos apima tiek naujagimio mokymą miegoti, tiek dvylikamečio raminimą, atsiskyrimo, nerimo, socialinės raidos ir kitus klausimus. Šioje knygoje dėmesio skiriama ne tik vaiko, bet ir tėvų poreikiams, pateikiama patarimų, kaip pasirūpinti savimi.

Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.

Jei jūsų vaikas kelia itin daug iššūkių, jis nėra tik paprastas išdykėlis, nors kartais taip ir gali pasirodyti. Tai – mažas asmuo, turintis be galo sudėtingų emocinių reakcijų ir psichologinių bei fiziologinių poreikių. Galvojant tik apie elgesį, nesunku pamiršti jo priežastis.

Tėvai daug ko imasi, siekdami išvengti vaikiškų isterijų. Šiame skyriuje siekiama įgalinti tėvus, paaiškinant, kas vyksta vaiko galvoje ir kaip išvengti sudėtingų epizodų arba juos išspręsti. Paaiškinama, kad, koreguojant įžūlų elgesį, reikia atsižvelgti ne tik į jį, bet ir į vaiko jausmus bei bendravimo problemas. Žinodami šešias pagrindines priežastis, sukeliančias nepageidaujamą elgesį, galėsite tinkamai reaguoti į vaiką. Jas ir apžvelgsime vieną po kitos.

Vaikai dažnai elgiasi provokuojamai, kai yra nepatenkinti jų fiziniai poreikiai: alkis ir miegas. Tam tikrų maisto produktų ar gėrimų vartojimas irgi gali sujaukti smegenis ir kūną. Tyrimai atskleidė, kad miego trūkumas yra susijęs su autonominės nervų sistemos, reguliuojančios kūno jaudą, sutrikimais. Kai ši sistema veikia darniai, natūralūs raminantys mechanizmai padeda stabilizuoti nuotaiką. Trūkstant miego, šie mechanizmai gerai nebefunkcionuoja, ir simpatinė autonominės nervų sistemos atšaka veikia pernelyg aktyviai, todėl vaikas pernelyg susijaudina. Miego stygius sustiprina neigiamas emocijas, patiriamas streso metu. Be to, dėl to ima svyruoti cukraus kiekis kraujyje, o tai turi įtakos nuotaikai, įskaitant agresiją, nerimą ir depresiją.

Kadangi lengviau ieškoti fizinių sudėtingo elgesio priežasčių, daugelis tėvų kaltina nuovargį. Jei mažylis nėra pavargęs, tokia prielaida vaikui gali sukelti skausmingą patirtį, nes jis liko nesuprastas. Taip pat praleista galimybė tinkamai išspręsti problemą.

Kai vaikas elgiasi provokuojamai, kartais sunku suprasti, kodėl. Vaikai – itin sudėtingos būtybės, tačiau nepakankamai subrendusios, kad galėtų aiškiai papasakoti apie savo jausmus. Todėl kyla sudėtingo elgesio protrūkių. Raskite laiko pasikalbėti su atžalomis apie jų elgesį ir pabandykite suprasti priežastis. Tokiomis akimirkomis atsiskleidžia tikrieji vaikų jausmai, o jūs galite rasti kūrybišką priežastį situacijai išspręsti.

Alkis sutrikdo hormonų lygį. Jei cukraus kiekis vaiko kraujyje per mažas, organizme išsiskiria streso hormonai, tarp kurių yra kortizolio ir adrenalino. Jie skirti cukraus kiekiui kraujyje didinti. Tačiau dėl stipraus adrenalino ir kortizolio suaktyvėjimo vaikas gali patirti nerimą, susijaudinimą, agresiją, paniką, sumišimą ir prastą nuotaiką. Šie skausmingi jausmai išsilieja pykčio priepuoliu. Dėl mažo cukraus kiekio kraujyje (hipoglikemijos) smegenyse pritrūksta gliukozės, o tai gali sukelti nekontroliuojamą elgesį, panašų į alkoholio daromą organizmui.

Tyrimai rodo, kad praleisti pusryčiai skatina hiperaktyvų elgesį. Tinkami pusryčiai pagerina vaikų akademinius rezultatus, psichologinę gerovę ir elgesį. Kai vaikai, kurie iki tol nevalgė pusryčių, pradėjo pusryčiauti, jų nuotaika visą likusią dieną buvo stabilesnė.

Kūdikių tyrimai rodo, kad dokozaheksaeno rūgštis (viena omega-3 riebalų rūgščių), esanti žuvų taukuose, būtina normaliam smegenų vystymuisi, mąstymui ir dėmesingumui. Ji taip pat padidina serotonino kiekį. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad mažas dokozaheksaeno rūgšties kiekis siejamas su dažnesniais:

Šokoladas ir saldumynai, suvalgyti negavus tinkamo maisto ar pakankamai baltymų, vaiko organizme gali padidinti cukraus kiekį iki neįtikėtinų aukštumų. Energijos antplūdis kyla po dešimties ar penkiolikos minučių, bet kadangi cukraus kraujyje atsiranda per daug, vėliau pradeda veikti insulinas, kad sumažintų cukrų iki saugaus lygio. Maždaug po trisdešimties minučių vaiko kraujyje drastiškai sumažėja cukraus – jo kiekis pasidaro mažesnis nei prieš valgant saldumynus, todėl kyla agresija, nerimas ir hiperaktyvus elgesys – mažylis pradeda bėgioti arba laipioti. Tas pats vaikas gali gražiai žaisti kurį laiką, valgydamas tinkamą maistą, kuris smegenyse padidina nuotaiką stabilizuojančio serotonino kiekį. Jei duodate užkandžių, skrebutis su medumi arba bananas yra geriau už šokoladą. Šie maisto produktai kraujyje drastiškai nesumažina cukraus ir kartu padidina serotonino (nuotaikos stabilizatoriaus) kiekį.

Vaikai ypač jautrūs maisto priedams, nes jų kūnai ir smegenys dar nesubrendę. Kai kurie priedai mažina dopamino ir noradrenalino kiekį smegenyse ir skatina hiperaktyvumą. Tad jei jūsų vaikas ką tik suvalgė ledų ar išgėrė gazuoto gėrimo ir ėmė elgtis hiperaktyviai, jūs žinosite, kodėl. Saugokitės:

Maisto priedai tokiame apdorotame maiste kaip sausainiai, saldumynai ir gaivieji gėrimai vaiko smegenyse gali pakeisti nuotaiką. Jie yra įprasti provokuojamo elgesio dirgikliai. Kartais dėl to per vaikų šventes bent vienas per daug susijaudinęs mažylis apsipila ašaromis. Stenkitės rinktis patrauklias, sveikas alternatyvas, kuriose yra mažai priedų, dažiklių ir cukraus.

Vaikai kartais kritikuojami dėl elgesio, už kurį jie paprasčiausiai negali būti laikomi atsakingais, nes jų emocinės smegenys dar nesubrendusios ir jie nemoka elgtis kitaip. Mažų vaikų aukštesniosios smegenys dar nepakankamai išsivysčiusios, todėl jie nesugeba natūraliai slopinti primityvių impulsų išsilieti, bėgioti ar laipioti.

Vaikai labai dažnai neteisingai baudžiami dėl nesubrendusių smegenų. Mušimas – tai bet kokios fizinės ir psichologinės jėgos naudojimas, stengiantis sukelti fizinį ar emocinį skausmą, siekiant pataisyti ar kontroliuoti vaiko elgesį. Dvidešimt metų trukęs mokslinis tyrimas atskleidė, kad mušti vaikus yra žalinga ir tai tik padidina elgesio problemas. Mušamo vaiko smegenyse išsiskiria didelis kortizolio kiekis, o dopamino sistemoje pablogėja kraujotaka, todėl mažėja atlygio pojūtį suteikiančių neurocheminių medžiagų. Tyrimai atskleidė, kad mušami vaikai labai dažnai paauglystėje ima girtauti. Taip yra todėl, kad alkoholis išskiria dopaminą.

Neuromokslininkas profesorius Martinas Teicheris nustatė, kad net pliaukštelėjimas delnu vaiko smegenims padaro tokią pat žalą, kaip ir mušimas. Įvyksta smegenų struktūros, funkcijų ir jungčių pokyčiai, labai mažėja baltosios ir pilkosios smegenų medžiagos apimtis, pakinta prefrontalinė žievė, hipokampe (atminties sistemoje) ir didžiojoje jungtyje (svarbiausioje emocinio intelekto dalyje) mažėja smegenų ląstelių, atsiranda poslinkių atsako į stresą sistemoje. Tačiau Anglijoje ir Šiaurės Airijoje mušti vaiką vis dar yra teisėta. Maždaug šeši iš dešimties suaugusiųjų, kurie buvo mušami, patys muša savo vaikus, o 39 procentai mano, kad pliaukštelėjimas pagerina vaiko elgesį. Labai gaila, kad jie nesidomėjo tyrimais.

Kai kurie žmonės muša arba rėkia, nes mano, kad vaikas tyčia elgiasi blogai. Vaiko elgesyje jie įžvelgia piktų kėslų. Kelios tėvų kartos laikėsi požiūrio, kad, „pasidavus“ verkiančiam mažyliui, jį galima „išlepinti“, arba kad taip jie tėvus „apsuka aplink mažąjį pirštelį. Tačiau dabar jau žinome, kad kūdikio ir mažo vaiko smegenys dar nėra pakankamai išsivysčiusios, kad jie aiškiai suvoktų, kaip manipuliuoti suaugusiaisiais.

Dėl neurocheminės sistemos kaktinėje skiltyje – glutamato sistemos – mes galime formuoti aiškias mintis ir ketinimus, įskaitant ir destruktyvius. Glutamato sistema kūdikių ir mažų vaikų organizme nėra tinkamai susiformavusi. Tai reiškia, kad jiems trūksta išmanymo, kaip sąmoningai provokuoti ar manipuliuoti. Kai kurie tėvai elgesį, kylantį dėl nesubrendusių smegenų chemijos, klaidingai laiko grubumu arba nepaklusnumu ir reaguoja bausdami. Glutamato sistema pradeda vystytis pirmaisiais gyvenimo metais.

Tris psichologinius poreikius – stimuliacijos, pripažinimo ir struktūros – pirmasis apibrėžė psichologas Ericas Berne’as. Jis nustatė, kad ilgainiui nepatenkinus vieno ar daugiau iš šių poreikių, žmonių emocinė būsena suprastėja, o ilgalaikėje perspektyvoje net gali sutrikti fizinė ir psichinė sveikata.

Nepakankamą stimuliaciją smegenys laiko stresu. Norėdami pakeisti šią skausmingą būseną, žmonės imasi ko nors, kas padidina jaudos būseną ir pakeičia cheminę smegenų sudėtį. Pavyzdžiui, suaugę asmenys įsijungia radiją arba užsidega cigaretę, kūdikiai tranko galvą, paaugę vaikai bėgioja ir rėkauja. Kadangi vaikai turi mažiau išteklių nei suaugusieji, jų pasirenkama stimuliacija dažnai būna agresyvi, triukšminga arba destruktyvi: tarkim, jie ima mušti brolį ar seserį, pilstyti sultis ant stalo. Stimuliacinio alkio dalis – įvykių trūkumas. Jei vaikai patiria per mažai įvykių, jie sukuria savus, galbūt mušdamiesi arba keldami isteriją.

Tai genetiškai užprogramuotas žmonių poreikis – noras ką nors veikti ir sulaukti reakcijos. Mes visi siekiame dėmesio, bet vaikams jo reikia ypač daug, kad smegenys galėtų tinkamai vystytis. Jie paprastai daug atviriau išreiškia pripažinimo poreikį nei dauguma suaugusiųjų. Mes visi turime esminį psichologinį troškimą jausti, kad galime daryti poveikį, nes „jei darau poveikį, žinau, kad egzistuoju“. Elgesys dėl pripažinimo alkio kyla iš vidinio šauksmo: „Prašau, neignoruok manęs.“ Žinoma, malonus dėmesys yra geriau už piktą, bet jei piktas dėmesys yra viskas, ko galima tikėtis, vaikai sieks ir jo.

Mes visi jaučiame struktūros poreikį. Be jos suaugusieji būna prislėgti, neramūs, pikti arba praranda dėmesį ir prasmę. Civilizacijos žlugtų be taisyklių ir įstatymų. Tas pats ir su vaikais. Jiems reikia struktūros: namų taisyklių ir aiškios rutinos. Prisiminkite, kaip vaikas pradeda elgtis, kai nėra jokios struktūros: kai laukia jūsų eilėje arba sekioja po parduotuvę. Ir palyginkite su tuo laiku, kai užsiimate struktūriška veikla.

Kartais vaikai elgiasi provokuojamai, išliedami įtampą dėl labai skausmingų emocijų. Tai vadinama emocijų disreguliacija. Gal jie supykę, kuo nors nusivylę arba patiria patyčias, galbūt pavydi dėmesio, skiriamo broliams ir seserims, arba jiems sunku išgyventi kokį nors įvykį, pavyzdžiui, giminaičio, draugo arba naminio gyvūnėlio netektį. Stiprūs, skausmingi jausmai smegenyse ir kūne suaktyvina streso chemines medžiagas, todėl ausį rėžiantys protrūkiai dažnai yra būdas įtampai sumažinti. Vaikai nemoka žodžiais išreikšti emocijų, todėl jas išlieja spiegdami arba šaukdami. Kai kurie tėvai, užuot vertinę tai kaip pagalbos šauksmą, iškart baudžia. Turime padėti vaikui susidoroti su sudėtingais jausmais, o ne kritikuoti. Taigi, be pykčio balse paklauskite: „Ar padėsi man suprasti, kas privertė tave taip pasielgti?“ Kartais jie papasakos, o kartais ne. Jei tai pastarasis atvejis, galite pasakyti: „Jei tau bus lengviau, nupiešk tai, ką jauti.“ Tai nėra nuolaidumas, nes jums vis tiek turbūt teks nubrėžti ribas arba numatyti elgesio pasekmes. Bet toks prašymas padės suprasti, kas skatina vaiko elgesį, o jūs savo pavyzdžiu mokysite vaikus jausmų kalbos. Taigi, jūs jiems padėsite pagalvoti apie savo jausmus, o ne juos išreikšti veiksmais.

Vaikų elgesys dažnai yra tėvų streso, depresijos, pykčio ar sielvarto barometras. Nuolatinis rėkimas ir pyktis gali būti gimdytojų būdas išlieti emocijas. Tėvystė – įtemptas darbas. Kuo daugiau įtampos patiriate, tuo didesnė tikimybė, kad vaikų elgesys bus sudėtingas. Dešinioji vaikų smegenų prefrontalinės žievės dalis gali per kelias milisekundes pajusti emocinę atmosferą. Jei esate atsipalaidavęs, tikėtina, kad ir jūsų vaikas bus ramus. Jei atmosfera namuose įtempta, ir jūsų vaikas elgsis siaubingai.

Gali būti, kad jūsų bendravimas su vaiku suaktyvina ne tą smegenų dalį. Pavyzdžiui, rėkdami ir žerdami begalinius paliepimus – „Padaryk tą, nedaryk to“, – jūs netyčia aktyvuojate primityvias PYKČIO ir BAIMĖS sistemas žemesniųjų, arba žinduolių, smegenų gilumoje. Ir atvirkščiai – daug žaidimų, juoko ir glamonių, tikėtina, suaktyvins ŽAISMINGUMO ir RŪPESČIO sistemas. Šios sistemos skatina išsiskirti malonius raminamuosius opioidus. Ir štai – staiga jūsų vaikas tampa ramus ir laimingas.