„Žodžiai „pagarba vaikystei“ man tarsi neša žinutę apie vaikų laisvę ir net pareigą žaisti, pažinti pasaulį per patyrimą savo tempu. Ne veltui kiekvienas, ateidamas į pasaulį, atsinešame įgimtą smalsumą – norą tyrinėti, čiupinėti, ragauti, uostyti, kurti ir panašiai.
Nors yra gairės, į ką derėtų atkreipti dėmesį skirtingais vaiko raidos etapais, visuomet svarbu sau priminti, kad mes kiekvienas veikiame savo tempu, skiriasi mūsų temperamentai, interesai, požiūrio taškai.
Sakau „mūsų“, nes man labai svarbu pabrėžti suaugusio ir vaiko lygiavertiškumą. Svarbu suvokti, kad vaikas turi prigimtinę teisę ir poreikį besąlyginiam priėmimui nuo pirmųjų savo dienų, tai nėra tik suaugusiųjų privilegija.
Besąlyginis priėmimas šiuo atveju man yra apie bandymą pažinti ir suprasti vaiką kaip asmenybę dabar, užuot pirmiausia formavus jį tik per savo įsitikinimų ir lūkesčių prizmę. Tuomet tarsi labiau yra žvelgiama į ateities perspektyvą, kokį vaiką vieną dieną norime matyti, vietoje to, kad pabandytumėme pažinti ir atliepti jo poreikius šiandien.
Besąlyginio priėmimo pagrindinė sąlyga yra pagarba. Tame yra daug sudedamųjų dalių, bet kaip pagrindines išskirčiau:
- kalbėjimą su vaiku, o ne vaikui (ypač ankstyvame amžiuje, kai jis dar tik formuojasi ir yra linkęs labiau „sugerti“ tai, kas vyksta jo aplinkoje);
- bendravimą be vertinimo ir kritikos, nes tai labai nudrąsina ir nugalina jauną žmogų;
- vaiko galimybę rinktis ir priimti sprendimus nustatytose ribose;
- gebėjimas atsiprašyti vaiko, kai suklystame. Atrodo, smulkmena, bet kaip dažnai iš tikrųjų atsiprašome vaiko, kai esame neteisūs? Tuo vienu žodžiu galime vaikui parodyti, kad jis yra svarbus, o santykis tarp jūsų – lygiavertis.
Suaugusiųjų įsitikinimas, kad jie žino geriau, gali jiems sutrukdyti įsiklausyti į vaiką ir pastebėti jo poreikius, jį nudrąsinti.
Jei, pavyzdžiui, yra labai akcentuojami vaiko akademiniai pasiekimai arba tėvai nori paankstinti jo ėjimą į mokyklą, nes vaikas jau žino raides ir skaičius, tai vienareikšmiškai apkraus vaiką emociškai.
Neretai būna, kad tokiu atveju vaikai pradeda lankyti mokyklą nejausdami vidinės motyvacijos, nes paprasčiausiai dar būna neišsižaidę. Jiems gali būti sunku ne tik susikaupti, atlikti užduotis iki galo ir panašiai, bet ir ilgiau užtrukti užmegzti draugystes su kitais vaikais, nes gali išsiskirti jų interesai, prasilenkti jų emocinė branda.
Kai visas dėmesys yra nukreiptas į akademines žinias, būna, kad vaikai jaučiasi įsprausti „į rėmus“ ir net laisvu metu gali būti gana įsitempę, tarsi maži suaugusieji – jie jaučia baimę bandyti, eksperimentuoti, vis dėl to yra vertinami už savo pasiekimus.
Visa tai gali daryti neigiamą įtaką vaiko savivertei, silpninti jo vidinį stuburą. Tokie ankstyvieji patyrimai formuoja jauną žmogų ir neretai „nudrąsinančias“ vaikystės patirtis galime ilgai su savimi nešiotis patys to nesuvokdami.
Todėl „pagarba vaikystei“ man taip ir rezonuoja. Kažkuria prasme tai yra tarsi pagrindinė sąlyga, norint ne tik užauginti laimingą, savimi pasitikintį, atsakingą žmogų, bet ir suaugusiems augti ir mokytis kartu su vaikais.“
