Dažnėja psichologinis smurtas
Per metus fiksuojama apie 5000 galimo smurto atvejų. Dažniausiai – fizinio smurto arba nepriežiūros. Trečioje vietoje pagal dažnumą – psichologinis, ketvirtoje – seksualinis smurtas.
„Siekiamybė – maksimalus nepakantumas smurtui prieš vaikus ir nulinis nukentėjusių vaikų skaičius“, – teigė tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.
Spaudos konferencijoje specialistė apgailestavo, kad vis dar per retai kalbama apie psichologinį smurtą: „Psichologinis smurtas nepriklauso nuo socialinės padėties visuomenėje. Tėvai jį sukelia lyginandami vaikus, jiems grasindami ir darydami psichologinį poveikį. Tikime, kad šios reklamos privers juos susimąstyti.“
Per karantiną skambučių sumažėjo
„Vaikų linijos“ vadovas, psichologas dr. Robertas Povilaitis pasidalijo šių metų skaičiais, kuriuose atsispindi pastarųjų mėnesių realijas. Kas mėnesį psichologinės pagalbos vaikams linija sulaukia apie 15 tūkst. skambučių, iš kurių aptarnaujama daugiau nei 11 tūkstančių. Likęs skaičius – pokštaujančiųjų ar paslaugos veikimu norinčiųjų įsitikinti išdaigos.
Netikėta tai, jog kovą ir balandį skambučių skaičius sumažėjo daugiau nei perpus – vos 7428 bandymai paskambinti ir 4971 realūs pokalbiai.
„Ką tai reiškia? Tai rodo pasikeitusią aplinką, kuomet karantino metu vaikai praleido visą laiką namuose. Jie neturėjo galimybės garsiai telefonu pasikalbėti. Tada išaugo bendravimas internetu“, – teigė R.Povailaitis. Šiuo metu „Vaikų linijoje“ beveik dvigubai išaugo būtent vadinamų „chatų“ su psichologais skaičius.
Pasikeitusi problemų tematika
Taip pat pasikeitė ir pokalbių temos, dėl kurių vaikai skambino į „Vaikų liniją“.
Dažniausiai su psichologais aptariami sunkumų su tėvais ir bendraamžiais ir skaičiuojant procentaliai su jais susiduria apie 15 procentų skambinančių vaikų. Jei problemos su bendraamžiais taip ir liko tame pačiame lygmenyje, balandį ir gegužę iki 18 procentų išaugo sunkumai su tėvais.
Padidėjo ir nerimas dėl fizinės sveikatos, baimės, nerimo, dėl kurio skambino anksčiau apie 6 procentai, o prasidėjus pandemijai – 10-11 procentų besikreipiančių vaikų. Daugybė klausimų šiomis temomis vaikus kankina ir iki šiol.
Statistika prodė gąsdinančius fizinės prievartos skaičius nes beveik 5 procentais padidėjo vaikų, besiskundžiančių dėl mušimo, skaičius.
Vienintelė teigiama karantino pasekmė – stipriai kritęs patyčių skaičius, nes fiziškai neliko galimybių tyčiotis iš bendraamžių.
Istorijas pasakoja paaugliai
Spaudos konferencijoje dalyvavo ir aktorė, režierė Andra Kavaliauskaitė, kurianti meną apie vaikus ir su vaikais, kurie patyrė ir patiria smurtą.
„Gaila, bet psichologinis ir fizinis smurtas keliauja iš kartos į kartą. Kodėl apie tai pradėjau kalbėti? Esu meno atstovas ir man, kaip žmogui, kilo klausimas – ką galiu padaryti tose temose, kuriose man pačiai skauda. Vienintelis raktas, kad situacija bent kiek keistųsi, yra kurti ir kalbėti tomis temomis, nes neįtikėtinai mažai apie tai kuriama“, – atsiduso menininkė.
Pirmasis jos spektaklis „In“ kalbėjo apie valgymo sutrikimus, kurie dažniau būdingi paauglėms. Spektaklyje „Kitokia“ A.Kavaliauskaitė palietė ankstyvo nėštumo ir aborto problematiką. Trečiasis spektaklis „9.18“ paremtas tikromis paauglių papasakotomis istorijomis, kurios virto siurrealistinėmis pasakomis.
„Kalbėdama su paaugliais negalėjau patikėti, kad mes gyvename tokioje erdvėje, tokiame laike, kur tai vyksta. Temos yra nuo artimos tėvažudystės, nesėkmingo bandymo apsaugo seserį nuo išprievardavimo, sūnaus seksualinių santykių su motina ar pedagogų tvirkinimo.
Tai tik kelios istorijos, ir šiomis temomis mes privalome kalbėti. Reikia skatinti tai daryti visus – ir vaikus, ir tuos, kurie tai patyrė savo vaikystėje ir net tuos, kurie linkę smurtauti“, – įsitikinusi A.Kavaliauskaitė.
Reklamos skirtos tėvams
Socialines reklamas kampanijai sukūręs socialinių reklamų kūrėjas bei režisierius Žilvinas Vingelis prisipažino, kad augo dar tais laikais, kai nedidelis smurtas buvo priskiriamas prie efektyvių auklėjimo priemonių.
„Todėl nusprendžiau reklamuoti smurtą, kaip blogai veikiančią prekę, kurios neverta rinktis. Siekiau parodyti subjektyvią pusę, kai vaikas patiria smurtą ir supriešinti su objektyvia. Atsvara buvo pasirinkta mokykla, kaip bendruomenė, kurioje vaikai pajunta smurto pasekmes“, – idėją paaiškino kūrėjas.
Socialinėje reklamoje prieš fizinį smurtą berniukas vaizduojamas pasakojantis klasei įspūdžius po žvejybos su tėčiu. Nors vaikas nori, kad viskas būtų buvę gražu, bet tam tikrose nutyla – tėvas sūnui rėkdamas aiškino, kaip reikia laikyti meškerę, menkino jo gebėjimas.
Socialinėje reklamoje prieš psichologinį smurtą pradinukas bando dailyraščiu rašyti pirmuosius žodžius, bet negali to padaryti, nes mintyse iškyla rėkiančio tėvo vaizdiniai.
Dar viena smurto rūšis apie kurią rečiau prabylama yra vaikų nepriežiūra. Socialinėje reklamoje mergaitė atsibunda pažadinta mamos, kuri išskuba į darbą mergaitę palikusi pačiai pasirūpinti savimi.
„Tikslas, kad peržiūrėję šias reklamas tėvai susivoktų, jog tai nėra kelias kuriuo reikėtų eiti. Ir jei vaikas patiria tokius jausmus – tai nėra nieko tokio“, – pabrėžė Ž.Vingelis.
