„Dar prieš karantiną konstatuota, kad Lietuvoje labai trūksta socialinių, psichologinių paslaugų, kurios būtų orientuotos būtent į paauglius ir jų artimuosius. Tad diskusijos tikslas – garsiau prabilti šia tema ir kartu kelti klausimą – ką politikai gali padaryti jau dabar, sprendžiant su paauglystės iššūkiais susijusias problemas“, – pabrėžė Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Andrius Navickas moderavęs diskusiją.
Kaip paaugliai tampa vilkais
Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentas dr. Gintautas Sakalauskas diskusiją pradėjo nagrinėdamas temą „Paauglystė: kas padeda iš vilkolakio virsti vilku arba žmogumi“.
Pasak jo, paaugliai, lyg vilkolakiai yra netikri dėl savo statuso, kuriasi asmeninį įvaizdį, skęsta per didelių reikalavimų liūne ir motyvacijos trūkume, jų elgesys nenuoseklus, jie išbando ribas.
„Turiu konkretų pavyzdį, kaip penkiolikmetis buvo nuteistas kalėti už 95 litų vagystę ir dabar suvedus jo vardą pavardę aišku, jog jis ir toliau tęsia karjerą kalėjime, ką paskatino neatsižvelgimas į jauno žmogaus poreikius ir greitas nubaudimas“, – patirtimi dalijosi dr. G.Sakalauskas.
Pasak jo, tokį elgesį skatina struktūrinis smurtas, kuris yra žymus provincijos jaunimui ar paaugliams iš nepasiturinčių šeimų. Taip atsiranda stigmatizacija ir negalėjimas ištrūkti iš primestų vaidmenų – pavyzdžiui, jei šeimoje niekas nesimokė universitete, jaunuolis net netiki, jog galėtų tai padaryti pats.
„Taip pat kenkia ir vaikų poreikių nepaisymas, nesupratimas ir nepagarba – taip, gal jie atrodo, kad patys negerbia nieko, bet laukia pagarbos iš suaugusių, – pranešime teigė docentas. – Iššūkis yra paauglystė, bet ne paaugliai.“
Sunkesniems atvejams reikia didesnės pagalbos
Pasak dr. Virginijos Klimukienės paauglystė apibrėžiama -nioliktų metų amžiaus tarpsniu, bet teisiniuose dokumentuose yra pilnamečiai arba nepilnamečiai.
„Rodos, per vieną naktį iš dalykų, kurie buvo negalimi, pasidaro galimi – tuoktis, balsuoti, įvaikinti ar vairuoti. Bet ar iš tiesų paauglystė baigiasi sulig gimtadieniu?“, – retoriškai klausė teistų ir nusikaltimus darančių paauglių elgesį tirianti V.Klimukienė.
Ši amžiaus riba ypač aktuali tampa paaugliams bausmę atliekantiems pataisos namuose, nes sulaukę pilnametystės jie turėtų perkeliami į suaugusių pataisos namus arba, jei nusikalstama rizika žema, gali likti iki 24-erių.
„Ir čia kyla klausimas, kas yra žema rizika, kaip ją mažinti? Rizikos lygis parodo pakartonino nusikalstamumo lygį – kiek tikėtina, kad vaikas vėl nusikals bei kiek yra veiksnių, kurie didina tikimybę, – aiškino V.Klimukienė. – Pagal tai galime spręsti ir taikytinų intervencijų intensyvumą.
Jei rizika didelė – pagalbos ir priežiūros reikia kiek įmanoma daugiau, esant mažai rizikai – galima skirti mažiau. Tad kiek tikslinga, jei jaunam pažeidėjui nustatoma maža rizika jį laikyti pataisos namuose, kur įkalinimas daro daugiau žalos nei naudos? O jei rizika didelė ir paauglys sulaukia pilnametystės, kuomet turėtų būti perkeliamas pas vyresnius – jis netenka galimybės gauti daugiau terapinių resursų, nes suaugusiųjų įstaigose pagalbos jis gaus mažiau.“
Paaugliams būtinas laisvalaikis
„Paauglys nėra nei didelis vaikas, nei mažas suaugęs – tai atskiras raidos tarpsnis, kuris turi būti suprastas“, – sako Paramos vaikams centro (PVC) vadovė, psichoterapeutė dr. Aušra Kurienė, kuri diskusijoje apžvelgė gerovės rizikas ir apsaugos veiksnius įvairiuose lygmenyse: individo, šeimos, bendruomenės ir visuomenės.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia, kad vienas iš šešių paauglių turi rimtų psichologinių sunkumų, kuriuos dažnai matome per elgesį. Būtent tai dažnai slepia depresiją, kuri dažnai tampa net savižudybės priežastimi.
Individo lygmenyje paauglys pats bando suvokti savo transformaciją – kas darosi su jo kūnu, protu, kur norėtum, o kur turėtum eiti. Jei jis turi nepalankias vaikystės patirtis, išgyeno netektį, smurtą ar tėvų skyrybas, tai turi įtakos jo savasties formavimuisi. Jei vaikas augo su sveikos gyvensenos įgūdžiais, supranta dienotvarkę, režimą, atsparus aplinkos poveikiui, individo lygmens rizikos veiksniai veikia mažiau.
„Nepaprastai svarbu, kad būtų prieinamas kokybiškas laisvalaikis – nekalbu apie tėvų vežiojimą į būrelius. Laisvalaikis, kai paauglys gali nuveikti kažką jam malonaus su savo bendraamžiais. Taip pat svarbu, kad kai paauglys išgyvena įvairius sunkumus, jam būtų prieinamos ir draugiškos paslaugos, o tai yra didelė stoka“, – įsitikinusi A.Kurienė.
Mokykla turi padėti
Kitas lygmuo, kur paauglių laukia įvairios rizikos – šeima. Skurdas, bedarbystė, krizės, skyrybos ir jei tai vyksta paauglystės periodu, vaikui nepadeda jaustis saugiam ir rasti savo kelią.
„Kas galėtų veikti, kaip apsaugos veiksniai? Prieinama kiekvienai šeimai efektyvi paslaugų sistema – šeimoms reikalinga krizių intervencija, mediacijos paslaugos, tėvystės programos pritaikytos ir tiems tėvams, kurie turi sunkumų būti tėvais“, – pabrėžė PVC vadovė.
Jei vaikas, kaip individas savaime turi rizikos veiksnių, jų galbūt netrūksta ir šeimoje, tai bendruomenė galėtų būti lygmuo, kuri apsaugos ir jaunuolis sėkmingai taps suaugusiu žmogumi.
Bet jei jis patenka į mokyklą, veiklą, socialinę grupę, kuri yra toksiška, kur pagarbos sulaukiama už nusikalstamą elgesį, padidėja prieinamumas žalingam turiniui, klesti socialinė izoliacija ir patyčios, laukia neigiamos pasekmės.
„Svarbu aktyvios bendruomenės veiklos, kur būtų įtraukiami paaugliai ir sukurta bendruomeninių paslaugų sistema. Svarbu, kad mokyklose vyktų prevencinės programos, bendruomenės vertybių pagrindu paremtos veiklos. Vaikai, kurie ateina iš skurdesnės aplinkos arba labiau socialiai apleisti, mokykloje turėtų būti lygūs. Gaila, bet labai dažnai dar būna nuostata, kad šis jau nepabaigs mokyklos ir tai yra neraminanti realybė, neveikia, kaip apsauga“, – kalbėjo A.Kurienė.
Trūksta kompleksinės pagalbos
Vilniaus šeimos psichologijos centro vadovė, psichoterapeutė dr. Vaida Kalpokienė dalijosi informacija, kas žinoma apie šiuolaikinių paauglių psichikos sveikatą.
„Tyrimai rodo, kad trečdalis emocijų ir elgesio sunkumų vaikams atsirado pandemijos metu. Kitame tyrime penktadalis paauglių nurodė, kad esant sunkumas net neturi kur kreiptis pagalbos“, – dalijosi informacija V.Kalpokienė.
Ji pastebi, kad paauglių tarpe daugėja depresijos simptomų, auga nerimas, dalis paauglių pranyksta virtualiame pasaulyje tiek, kad be priklausomybės specialistų pagalbos neišsikapanos. Vaikai kenčia nuo socialinės izoliacijos, paūmėję konfliktai su tėvais ar globėjais.
V.Kalpokienė pabrėžė, kad paauglystės periodu pagrindiniai iššūkiai – vaikai turi rasti savo tapatybę ir atsiskirti nuo tėvų, bet tai padaryti galim tik turint saugų ir patikimą ryšį su tėvais.
„Jei su vaiku dirbame individualiame lygmenyje, bet šeima ir aplinka nežino, kaip su juo bendrauti, prarandame pusę galimybių spręsti problemas. Lietuvoje yra įvairių paslaugų vaikams ir šeimoms, bet kai galvojame apie paauglius, kuriems reikia ilgalaikės kompleksinės pagalbos – tokių vietų praktiškai nėra. Viena vieta yra mokykla, kur jis gali ilgesnį laiką bendrauti su psichologu, kita – privačiai dirbantys psichoterapeutai, bet tą gali leisti ne visi, o ir daugybė jų yra perkrauti taip, jog jau dabar neturi vietos vizitams 2021 metais “, – dalijasi informacija V.Kalpokien4.
Socializacijos centrus – uždaryti
Diskusijoje gerosiomis praktikomis dalijosi „Vilniaus social club“ atstovė Mariana Sutkienė, „Action Catolika Patria“ atstovė Kristina Mačiulytė, Kėdainių rajono mokinių tarybos pirmininkė Aistė Valevičiūtė ir Lazdijų raj. Viešosios bibliotekos Jaunimo centras: Alma Stučkienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė dr. Edita Žiobienė apgailestavo, kad valstybė šiuo metu neatpažįsta ir neišskiria paauglių, kaip atskiros grupės, kuriai reikalingos priemonės.
„Paauglystė tas laikotarpis kur galima kompensuoti, kas nepadaryta ankstyvoje vaikystėje. Ko negauna šeimoje – galėtų gauti iš paslaugų sektoriaus“, – teigė E.Žiobienė.
Ji pakartojo anksčiau išsakytas mintis, kad vaikų paauglių psichiatrų ir psichikos sveikatos specialistų trūksta, pagalba sunkiai prieinama.
Savo funkcijos neatlieka ir likę trys Lietuvoje vaikų socializacijos centrai Gruzdžiuose, Vėliučionyse ir Kaune.
„Jei galėčiau – uždaryčiau, nes jie neatitinka tikslo. Tai labiau švietimo įstaigą, bet ji neturi specialistų, kurios reikia paaugliui, turėjusiam didžiulę trauminę patirtį“, – pranešime sakė Vaikų teisių apsaugos kontrolierė.
Bando naują programą
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupės vadovė Kristina Stepanova pasidalijo nauja testine Multidimencinė šeimos terapijos programa MDFT. Tai JAV sukurta ir 25 metus taikoma metodika, jau plačiai paplitusi pasaulyje, puikiai pasiteisinusi kitose Baltijos šalyse.
„Ji sukurta paaugliams, kuriems būdingos kompleksinės elgesio problemos ir testuojama Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Šios programos išskirtinumas, kad dirbama ne tik su vaiku, bet ir su visa aplinka – tėvais, mokykla, bendruomene ir net draugais. Tas ypatingai svarbu, nes mes dažnai keliame lūkesčius pačiam jaunam žmogui, pamirštame, kad santykis, kurį turi su visa aplinka“, – pabrėžė Stepanova.
Programos metu vienam vaikui suteikiama paslaugų vertė yra apie 3400 Eur, bet tai pasak programos koordinatorių 3-7 kartus mažiau, nei kainuotų to jaunuolio tolimesnė situacija, jei paauglys patektų į kitas institucijas.
Konferencijos pabaigoje ją moderavęs A.Navickis pasidžiaugė, kad iš pranešėjų išgirdo informaciją ne tik apie šiuo metu dažniausius paauglystės iššūkius, bet ir gavo praktinių naudingų įžvalgų, kaip būtų galima toliau tobulinti kuriant efektyvų pagalbos tinklą.
