Judėjimo stoka atsiliepia smegenų veiklai
Kaip teigia neuromokslininkė dr. R. Šiugždaitė, vaiko smegenys labai greitai prisitaiko prie aplinkos pasikeitimų, tačiau kur kas svarbesnis klausimas – kokią įtaką tie pasikeitimai daro mums, mūsų sveikatai ir gerovei.
„Mokykla daugeliui vaikų yra ne tik vieta, kurioje mokomasi matematikos, kalbų ir kitų dalykų, bet ir saugi vieta, kurioje išmokstame pažinti save, bendrauti, diskutuoti ir būti visuomenės dalimi. Draugiškoje, streso nekeliančioje aplinkoje vaikai mokosi geriau. Kol teko mokytis nuotoliniu būdu, įprastos rutinos, pamokų struktūros ir pertraukų nebuvimas sėdint namuose prie kompiuterio metė išššūkį moksleivių gebėjimui mokytis lanksčiai, pasikeitusioje aplinkoje.
Negalėję eiti į mokyklas ir sporto būrelius vaikai kentė judėjimo stoką. Mažiau judant į smegenis pernešama mažiau deguonies, todėl kognityviniai procesai sulėtėja, atsiranda dėmesio sukaupimo problemos ir nuovargis. Vaikams grįžimas į mokyklas yra ypatingai svarbus“, – teigia Kembridžo universiteto mokslininkė.
Svarbiausia – miegas
Pereiti iš vasaros režimo į naują rutiną taip pat nėra labai lengva, ne tik pirmų, bet ir vyresnių klasių mokiniams. Vienos savaitės dar tikrai neužteko, kad vaikai spėtų pilnai prisitaikyti, todėl jiems reikia ir suaugusiųjų pagalbos.
„Planuojant naujų mokslo metų veiklas ir vertinant vaiko galimybes svarbiausia yra pozityvus nusiteikimas ir vaiko fizinė bei psichinė gerovė. Kad palaikyti gerą fizinę, emocinę ir psichinę savijautą labai svarbu, kad vaikai išmiegotų po 8-10 valandų. Gerai išsimiegoję mes mąstome aštriau, greičiau atpažįstame ir įsimename svarbiausią informaciją, tad pirmoji užduotis – eiti miegoti anksčiau“, – teigia dr. R. Šiugždaitė.
Suprastėjo socialiniai įgūdžiai
Kitas iššūkis susijęs su tuo, kad vaikai ilgą laiką praleido nematydami draugų ar giminaičių, ne visi galėjo tuo pasidžiaugti ir vasarą. Profesoriai Danilo Bzdok ir Robin Dunbar 2020 metų pabaigoje publikavo straipsnį, kuriame pademonstravo, kas nutinka smegenims, jei žmogus ilgą laiką praleidžia socialinėje izoliacijoje.
„Mokslininkai padarė išvadą, kad socialinis nepriteklius vaikystėje ir vėlyvoje pilnametystėje daro įtaką neurobiologinei smegenų architektūrai ir funkcinei organizacijai. Dėl socialinės izoliacijos prarandami socialiniai ir pažinimo gebėjimai turi didelių pasekmių visuomenės sveikatai. Individualiu mastu tai gali lemti, kad žmonės tampa mažiau socialiai įsitraukę ir todėl kyla didesnė antisocialinio elgesio rizika.
Jei vaiko vystymosi metu socialinė izoliacija įvyks pakankamai plačiai, tai greičiausiai turės didelių pasekmių bendruomenės stabilumui. Todėl galime konstatuoti, kad pandemijos metu mūsų socialiniai įgūdžiai neginčijamai pasikeitė, tačiau mes jų nepamiršome ir atsiradus galimybei tuos įgūdžius pradėkime treniruoti“, – teigia dr. R. Šiugždaitė.
Streso pavojai
Didžiausią stresą visi patyrė praėjusią savaitę – pirmosiomis mokslo dienomis, tačiau susitvarkyti su emocine įtampa ne visuomet pavyksta taip greitai, kaip norėtume. Pasak švietimo eksperto, pedagogo, Vilniaus universiteto dėstytojo ir socialinių mokslų daktaro Simono Šabanovo, grįžę po atostogų visi mes patiriame adaptaciją – nuo pirmoko iki dvyliktoko, taip pat ir mokytojai, ir tėvai.
„Pasikeitusi dienotvarkė kartu su intensyvėjusiu gyvenimu bei laukiančia nežinomybe gali sukelti net labai stiprų nerimą. Tėvams dažnai vaiko grįžimas į mokyklą yra net didesnis stresas negu vaikui. Tos įtampos svarbu neperduoti vaikams, o susidūrus su pirmaisiais iššūkiais – kalbėtis ir ramiai ieškoti lėtų sprendimų. Tam, kad vaikai nepervargtų reikia nebijoti atsisakyti kai kurių suplanuotų veiklų, atidžiai rinktis neformalųjį ugdymą, nepersistengti – pervargimas kels tik dar daugiau streso ir tikrai neduos naudos“, – teigia dr. S. Šabanovas.
Pasak neuromokslininkės dr. Šiugždaitės, ilgalaikis nerimas ir stresas sukelia smegenų struktūrinius pakitimus. Dėl jų gali padidėti neuropsichiatrinių sutrikimų išsivystymo rizika, įskaitant depresiją ir demenciją.
Kaip įveikti nerimą?
Apie tai, kaip vaikams padėti, kad jie lengviau įveiktų adaptacijos periodą, susitvarkytų su stresu ir nauja dienotvarke, pataria vaikų ir paauglių psichologė A. Blandė.
„Kai norime padėti vaikams, pirmiausia turime pažvelgti į save: ką ir kaip jiems apie naują etapą sakome, kaip patys su tuo jaučiamės, kiek vilties ar nerimo jiems perduodame. Turbūt supratote, kad geriausia, ką galime duoti savo vaikams – tai realistišką pozityvumą, kuris padeda vaikui patikėti, kad bus visokių dienų ir etapų, bet jis turi šeimą, kuri laiku ir vietoje suteiks paramos ir priims reikiamus sprendimus. Neskubėkime ir turėkime kantrybės girdėti tai, ką sako vaikas, stenkimės analizuoti ir išbūti nemaloniose situacijose, pasidalinti sava patirtimi. O visa kita yra apie treniruočių erdvę: savarankiškumo, atsakomybės, rutinos, susitarimų laikymo(si) įgūdžius“, – teigia A. Blandė.
Šių įgūdžių vaikai mokosi iš suaugusiųjų, kurie patys nebūtinai juos turi, todėl praverčia ir profesionali pagalba. Pavyzdžiui, Anglijoje, kur gyvena dr. R. Šiugždaitė, mokyklose diegiama ir testuojama programa, kurios metu moksleiviai mokomi meditacijos. Jos pagalba moksleiviai mokomi reguliuoti neigiamas emocijas, nerimą ir kitus jausmus.
„Paprastais žodžiais tariant „meditacija“ reiškia išmintį, mokėjimą stebėti ir suprasti savo jausmus čia ir dabar. Dažnai kaip tik to mums labiausiai trūksta. Gausios informacijos ir pomėgių sūkuryje mes pamirštame save, pamirštame ko norime, ko siekiame. Todėl labai svarbu kartas nuo karto sustoti ir pagalvoti apie tai.
Siūlyčiau tėvams dažniau pakalbinti vaikus apie jų emocijas, pomėgius – ne tik tam, kad vaikai išmoktų apie tai kalbėti, bet ir išgirstų save apie tai kalbant, apgalvotų savo patyrimus, norus ir elgseną. Dažnai vaikai nerimauja dėl priežasčių, kurių net nemoka įvardinti, todėl kalbantis šios priežastys išaiškėja ir galbūt net atsiranda sprendimas“, – teigia Kembridžo universiteto tyrėja.
Žinių spragoms pasivyti prireiks tėvų pagalbos
Dar viena sritis, neraminanti tėvus ir pedagogus – tai praėjusio nuotolinio mokymosi pasekmės. Baiminamasi, kad dalis mokinių į aukštesnę klasę perėjo turėdami nemažai žinių spragų, todėl nežinia, kaip jiems pavyks mokytis toliau ir pasivyti neišmoktas pamokas. Neuromokslininkė teigia, kad žmogaus smegenys geba išmokti didesnį kiekį žinių, tačiau neturėtume palikti šio iššūkio vien vaikams.
„Žmogaus mokymosi galimybės priklauso nuo daugelio dalykų, ypač nuo moksleivio amžiaus. Mūsų smegenys sugebėtų išmokti daugiau nei metinėje mokyklos programoje ir tai nenuostabu, nes beveik visi moksleiviai turi įvairių pomėgių ir išmoksta papildomų dalykų kiekvieną dieną. Kalbant apie spragas, čia bus reikalingas moksleivių ir mokytojų bendradarbiavimas, tėvų pagalba ir be abejonės teigiamas nusiteikimas“, – teigia dr. R. Šiugždaitė
Mokslininkei pritaria ir švietimo ekspertas, pedagogas dr. S. Šabanovas. Jis įspėja, kad mokslo spragų neįmanoma įveikti greitai. Todėl tokių lūkesčių nereikėtų kelti sau ir tuo labiau vaikui. Tam prireiks įvairių metodų ir priemonių, bet svarbu motyvuoti ir neprarasti ūpo mokytis.
„Mažinant mokslo spragas ypač svarbu tampa formuoti įvairias reikšmių asociacijas, kurios padeda prisiminti ir taikyti įvairias žinias ir gebėjimus. Daugeliui sunku prisiversti mokytis. Tam padėtų aiškios dienotvarkės suformavimas, susitarimai. Nepamirškime ir to, kad ieškant pagalbinių mokymosi priemonių svarbu pasirinkti tinkamą jų formatą. Vieniems tinkami ilgi tekstai, kitiems – tik susisteminta informacija, dar kitiems – vaizdūs pavyzdžiai. Tuo tarpu rezultatai ateina nuosekliai dirbant“, – teigia leidykloje „Šviesa“ dirbantis dr. S. Šabanovas.
„Šviesa“ ilgą laiką nagrinėja geriausias pasaulines mokinių ugdymo praktikas, mokslininkų tyrimus ir visa tai panaudoja kurdama leidinius papildomam mokymuisi. Tai – būdas padėti moksleiviams savarankiškai ar su tėvų ir pedagogų pagalba sustiprinti žinias, pasikartoti ar įgauti naujų gebėjimų. Taip tampa lengviau pasivyti bendraamžius ar pasiruošti įvairiems atsiskaitymams, egzaminams.
Psichologė A. Blandė kviečia nepervertinti savo ir vaiko galimybių, o vietoje kaltųjų ieškoti sprendimų.
„Mažai yra dalykų, kurie žmogui būtų neįmanomi. Mes patys sau esame linkę nusistatyti ribas ir ieškoti pateisinimų, kas kaltas, kad taip nutiko ir nepavyko. Tačiau, jei ieškome ne kaltųjų, o imamės veiksmų – tuomet rasime ir kelių problemoms spręsti. Tam prireiks laiko, kantrybės ir pastangų. Pripažinkime, kur ir kokias spragas vaikas turi, tada tarkimės su specialistais, kurie labiau išmano ugdymą ir nuspręskime, kokie sprendimai gali labiausiai padėti jūsų vaikui“, – teigia psichologė.
