„Išties, suaugusiems labai svarbu pajausti savo vaiko emocinę brandą, leisti sau kalbėti aiškiai ir ramiai, nesistengiant slėpti ar meluoti, tačiau tuo pačiu ir nesileisti į detales. Svarbu atsiminti, jog vaikai supranta ir jaučia daug daugiau nei kartais mano suaugusieji, todėl jei bandysite slėpti savo jausmus, vaikas galimai patirs tik dar didesnį nesaugumo jausmą. Žinoma, per daug didelis dramatiškumas, kaip ir emocijų slėpimas, taipogi turi neigiamą poveikį vaiko saugumui.
Pamenu kaip mano klientas pasakojo, jog jam būnant 4-5 metų amžiaus mama itin raiškiai skaitydavo pasaką apie mirtį, o jis jausdavo didžiulę baimę, pyktį ir bandydavo mamai įrodyti, jog jie niekada nemirs. Tačiau kiekvienas namuose neįprastas garsas jam iškart iškeldavo atmintyje pasaką apie mirtį. Būtent dėl šios priežasties jis bijodavo pasilikti vienas namuose, jautė šią baimę ilgus metus. Taigi, kaip ir minėjau, labai svarbu vaikų neišgąsdinti, bet taip pat ir perdėtai nebandyti apsaugoti nuo informacijos apie gyvenimo ciklą“, – sako psichologė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė
Apie tai, kaip reikėtų su vaikais kalbėtis apie mirtį, Vėlines ir elgtis netekus artimojo pataria „Anima psichologija“ psichologės V.Barkuštė-Vyšniauskienė, Žaneta Taurienė ir Luiza Janiškaitė.
– Kaip ikimokyklinio amžiaus vaikams paaiškinti kas yra kapinės?
Ž. Taurienė: Kadangi ne visi ikimokyklinio amžiaus tarpsnio vaikai yra pajėgūs suprasti perkeltinę prasmę, rekomenduočiau vengti mažybinių žodžių ar išsireiškimų, kaip pvz.: „laidojami žmonės iškeliavę į dangų“ arba „tie, kurie mus stebi iš aukštai“. Reikėtų stengtis paaiškinti kuo paprasčiau ir aiškiau. Galbūt galėtų skambėti taip: „Kapinės yra ta vieta, kurioje laidojami mirę žmonės.“
– O kur keliauja mirę žmonės?
Ž. Taurienė: Mirtis yra konkretus ir tuo pačiu pats paslaptingiausias dalykas. Manyčiau, kad čia labai svarbu vaikams pasakyti, kad ir mes patys iš tikrųjų nežinome ir tai priklauso nuo to kuo kiekvienas tikime o kuo ne. Kaip, pavyzdžiui, vieni tikime pomirtiniu gyvenimu, kiti ne. Drąsiai galite pasidalinti tuo, kuo tikite patys, būtent ir paminėdami, jog pvz.: „Aš tikiu, jog mirusiųjų siela iškeliauja į dangų ir iš ten mus stebi.“
– Kaip bendrai kalbėti apie mirtį – pabaigą? Nauja pradžia?
Ž. Taurienė: Mirties suvokimas priklauso nuo vaiko amžiaus tarpsnio. Ikimokyklinukai mirtį įsivaizduoja kaip laikiną procesą. Jie dažnai galvoja, kad kiti gali mirti, bet savo mirties neįsivaizduoja. Dažnai tai siejama su fantazija, vaizduote. Mirties suvokimą pastiprina žaidimai, animaciniai filmukai ir augintinių mirtys.
Nuo penkerių – šešerių iki dešimties metų pradeda suvokti, kad mirtis jau yra pabaiga, bet to kaip paties fakto nepriima asmeniškai. Dažnai įsivaizduoja, kad jie patys negali mirti, kad jie išvengs šio proceso. Šiame amžiuje sustiprėja domėjimasis burtais, griaučiais, mirties angelais ir t.t. Na, o paauglystės amžiuje ši tema tampa tapatumo ieškojimo vienas iš elementų. Egzistenciniai dalykai – gyvenimas – mirtis – dažnos mintys nereto paauglio mąstysenoje.
Psichikos sveikatos specialistai kalba, kad iki paauglystės amžiaus tarpsnio vaikai nėra brandūs ir giliai netekties neišgyvena. Susikaupusius jausmus ir mintis gali išlieti po ilgesnio laiko. Kartais tai būna visai netikėtai, dažniausiai neadekvačiai.
– Kokie ženklai, kad vaikui reikia psichologų pagalbos?
Ž. Taurienė: Reikia pabrėžti, kad kaip ir suaugę, taip ir vaikai gedi, sielvartauja. Sielvartaudami ir neslėpdami nuo vaiko savo ašarų, išgyvenimų, skausmo parodome, kad tai yra normalu. Po netekties atsiradę staigūs pakitimai vaiko kasdienybėje: neadekvačios emocijos, elgesys ir mintys, susilpnėjęs noras žaisti, mokytis, akivaizdūs kognityvinių (pažintinių) procesų susilpnėjimas, prastesni akademiniai pasiekimai – tai keletas ženklų, kad vaikas užstrigęs vienoje iš gedėjimo stadijų.
– Kaip elgtis jei miršta artimas žmogus vaikui?
Ž. Taurienė: Mūsų, suaugusiųjų, elgesys turėtų priklausyti nuo to kokį santykį mirusysis turėjo su vaiku. Ramiai, kantriai bendraujant galima suteikti vaikui informaciją tokią, kokią jis pagal savo amžių yra pasiruošęs suprasti. Nevertėtų slėpti savo jausmų, paties įvykusio fakto.
Prisiminkime, kad vaikai jaučia mūsų nuotaikas, abejones. Tvirti, paprasti atsakymai leis pajausti mūsų atžalai didesnę ramybę ir tikėjimą, kad visa tai yra gyvenimo dalis.
– Vieni vaikai tiki, kad jų močiutė iš dangaus juos stebi, kitiems – tėvai neperdavė tikėjimo pomirtiniu gyvenimu – kodėl tos močiutės ne ten pat?
L. Janiškaitė: Kaip ir minėjome, būtų svarbu vaikams pabrėžti aiškiai ir paprastai, kad mūsų tikėjimas nuo kitų asmenų gali skirtis. Tai priklauso nuo šeimos asmeninių ir dvasinių įsitikinimų.
Vieni gali tikėti, kad močiutė stebi iš dangaus, o kiti tiesiogiai pasakoja, kad močiutė mirė ir yra palaidota kapinėse. Vaikui būtų svarbu žinoti, koks yra jo šeimos požiūris ir kuo tiki artimieji, taip jam bus lengviau išsiugdyti savo įsitikinimus, kur keliauja mirusieji.
– Kaip šiomis temomis kalbėtis su pradinukais?
L. Janiškaitė: Mokyklinio amžiaus vaikai realistiškiau supranta mirtį nei priešmokyklinukai. Pradinukai gali susieti mirtį su įvairiomis būtybėmis, tokiomis kaip angelai, skeletai, vaiduokliai. Tačiau, kaip ir minėjome, jie jau suvokia, kad mirtis yra pabaiga.
Vėlgi, artimieji turėtų aiškiai ir paprastai paaiškinti kas nutiko ir tuomet paklausti, ką vaikas suprato. Jei lieka neaiškumu, yra naudinga skirti tam laiko ir išsiaiškinti visus nesusipratimus.
Dar yra svarbu, kad pradinukai, nors ir žino kas yra mirtis, tačiau, jie gali nesuprasti mirties priežasčių. Pasitaiko, kad mokyklinio amžiaus vaikai gali manyti ir jaustis kalti dėl to, kas įvyko. Tuomet reikėtų užtikrinti, kad niekas ką vaikas pasakė, padarė ar daro nesukėlė mirties ir niekas ką jie daro ir darys negali sugražinti mirusiojo.
Taip pat, kalbant apie mirtį su pradinukais, reikėtų priminti vaikui, kad ne visi, kurie suserga, miršta. Tai gali padėti vaikui nurimti ir sumažinti nerimą, ypač po svarbaus asmens mirties.
– O paaugliai – maži suaugusieji, kurie viską supranta?
L. Janiškaitė: Nesvarbu koks būtų mūsų amžius, bet mūsų ankstesnė patirtis ir emocinis vystymasis daro įtaką mirties sampratai, taip yra ir su paaugliais. Paaugliai supranta mirtį tokiu pat lygiu, kaip ir suaugusieji. Jie supranta, kad mirtis yra nuolatinė ir kad visi miršta.
Paaugliai, kaip ir suaugusieji, gali norėti, kad būtų laikomasi jų religinių, dvasinių ar asmeninių ritualų. Tačiau, paaugliams gali būti sunkiau reikšti ar susidoroti su emocijomis susijusiomis su mirtimi. Paprastai, paauglystėje jie pradeda mąstyti abstrakčiai, dėl to jiems gali būti sunku rasti mirties prasmę ir tikslą. Paaugliai gali jausti kaltę dėl to, kad yra gyvi, arba jausti pyktį dėl to, kad negali kontroliuoti gyvenimo ir mirties, kas gali privesti prie neadekvačios ir rizikingos veiklos.
– Ar verta švęsti Heloviną? Kaip paaiškinti vaikui apie šeimos sprendimą?
L. Janiškaitė: Na vėlgi, tai priklauso nuo šeimos įsitikinimų ir taip kaip jie supranta šią šventę. Tradiciškai Helovinas yra metas, kai žmonės persirengdavo baisiais kostiumais norėdami atbaidyti blogąsias dvasias. Laikui bėgant ši šventė iš JAV išplito į kitas pasaulio šalis, kaip linksmas ir komercinis renginys.
Šiandien daugelis žmonių švenčia Heloviną su kostiumais ir saldainiais, nežinodami tikrųjų tradicijų ir kas slypi už šios šventės atsiradimo istorijos. Tikriausiai, pirmiausia reikėtų šeimoje nuspręsti ką mums reiškia ši šventė, ar norime ją švęsti ir kaip švęsti, apkalbant tikrąsias tradicijas ir mūsų požiūrį į jas ir į šią šventę.
V. Bartkutė-Vyšniauskienė: Taip pat nereikėtų pamiršti būti lanksčiais ir leisti sau išgirsti vaikų pozicijas. Dažnu atveju, vaikai nori būti su draugais, kartu kurti šventę ir tai nereiškia, jog jie nori prieštarauti mūsų šeimos tradicijoms. Konsultacijose galima girdėti, kaip vaikai sako tėvams – viskas gerai, aš važiuosiu ir aplankyti visų, kurie mirė, bet noriu ir užsidėti kostiumą bei pabūti su draugais. – sako psichologė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė
