Trumpuose neseniai Lietuvoje išleisto pirmojo L.Umbraso poezijos rinkinio „Slibino dantys“ eilėraščiuose skamba ir vaikystės motyvai. Čikagos lietuvis ne tik stengiasi neatitolti nuo savo vaikystės potyrių, bet ir išsaugoti gebėjimą pabūti vaiku – tai jis vadina jaunystės eliksyru.
Kalėdinį laukimą šeima vadina tinkamiausiu laiku išradingumui, fantazijai atsiskleisti. Jį išgyventi kitaip, nekasdieniškai, kaip nuotykį Umbrasams yra didelis džiaugsmas.
– Kokios Kalėdos Umbrasų namuose Amerikoje?
– Esame visiškai tokie pat, tik skirtinguose planetos galuose. Umbrasų Kalėdos, kaip ir daugelio lietuvių, yra šventė, skirta vaikams palepinti, o suaugusieji savo ruožtu užsiima maisto ruošimu ir ieško dovanų.
– Vis dar tikite Kalėdų Seneliu?
– Mudu su žmona tikimės, kad mūsų sūnūs, nors vyresnėliui jau 12 metų, vis dar tiki Kalėdų Seneliu. O gal jie tik palaiko šią pasaką, nes sekame ją su entuziazmu.
Šis klausimas mūsų šeimoje lieka tabu. Juk nepaklausi vaikų, ar jie tebemano, kad Kalėdų Senelis išties yra. O mes tikime, kad jie juo tiki.
– Kaip ruošiatės šiai šventei Amerikoje?
– Pasiruošimas Kalėdoms Jungtinėse Valstijose prasideda jau po Padėkos dienos arba, kaip mes vadiname, Kalakutinės, kuri švenčiama paskutinį lapkričio ketvirtadienį, šiemet lapkričio 25-ąją.
Centrinė Padėkos dienos stalo figūra tradiciškai yra keptas kalakutas. Kas jį kepa, priklauso nuo mūsų šeimos užimtumo tą dieną.
Pastaraisiais metais dalyvaujame Padėkos dienos parade Čikagos mieste su lietuvių tautinių šokių grupe „Suktinis“, taigi 4 valandų paukščiui iškepti nelieka.
Padėkos diena yra viena svarbiausių šeimos švenčių, beveik Kalėdos, tik be dovanų.
Ši graži šventė pradėta švęsti XVII amžiuje, kai atplaukusiems į Naująjį pasaulį naujakuriams vietos indėnai padėdavo įsikurti ir išmokė prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Pirmojo gausaus derliaus garbei buvo iškelta Padėkos šventė, kurią visi švenčia iki šiol dėkodami už tai, ką turi ir gali padėti ant stalo, taip pat už šalia esančius artimuosius.
Po Padėkos dienos prasideda didieji išpardavimai, vadinamasis juodasis penktadienis, kiek žinau, jau rengiamas ir Lietuvoje. Jo metu žmonės naudojasi proga pigiau apsipirkti ne tik Kalėdoms.
Savaitgalį po Padėkos dienos Amerikoje jau imama puoštis Kalėdoms. Man augant Lietuvoje eglę puošdavome tik Kūčių dieną.
Na, o papuošus eglutę atkeliauja pirmasis Kalėdų Senelio pasiuntinys elfas nuo lentynos („elf on the shelf“). Tai naujausia mūsų ketvertuko kalėdinė tradicija, kurią galiu pavadinti savotišku pamišimu.
– Kas per Kalėdų Senelio pasiuntinys?
– Ši tradicija atsirado po 2004 metų. Jos įkvėpėja – Carl Aebersold ir jos dukros Chanda Bell išleista pasakų knygelė tuo pačiu pavadinimu „Elfas nuo lentynos“.
Pagrindinis eiliuotos pasakos personažas – Kalėdų Senelio siųstas elfas, kuris stebi vaikų elgesį nuo Padėkos dienos iki pat Kalėdų.
Elfas – nedidelė lėlytė keliauja po namus tik naktimis, kaskart keisdamas savo buvimo vietą. Jis slepiasi vis kitur ir krečia išdaigas. Kartais išsiruošia į poliarinę kelionę šaldiklyje, slepiasi eglėje, valgo sausainius, žaidžia šaškėmis arba futbolą.
Žinoma, kitiems Kalėdų Senelio padėjėjams, tai yra mums su žmona, tenka pasukti galvą ir išlikti išradingiems visą mėnesį.
Elfiuko gamintojai vis pasiūlo nusipirkti naujovių ir aprangos detalių, bet turint fantazijos galima lengvai išsiversti ir be jų. Mūsų vaikams ši lėlytė, kaip sakoma, prilipo ir gyvena su mumis visą ikišventinį laiką.
Vaikai ne tik jos ieško netikėčiausiose namų vietose, bet ja ir tiki – kas gali būti mieliau?
– Kodėl svarbu mokėti pabūti vaiku?
– Manau, kad būtent tai yra tikrasis jaunystės eliksyras. Juk kažkada vaikystėje žvelgti į pasaulį vaiko akimis buvo daug paprasčiau.
Ir tie nuoširdūs nesuvaidinti vaikiški instinktai ar poreikiai – suaugėlių reikalų tramdytojai – turi išlikti visada. Tai ypač svarbu dabar, stebint susipriešinusią visuomenę.
– Ikišventinis šurmulys jūsų šeimoje ypatingas?
– Nesame kuo nors kitokie, juk kiekviena šeima susikuria savo šventes atsižvelgdama ir į bendrus pomėgius, ir į galimybes. Aišku, užsikrečiame nuo vaikų ir tuo dalijamės kaip estafetę. Visi turi pakurstyti žaismingumą kaip ugnį.
– Ir jūsų eilėraščiuose skamba vaikystės motyvai.
– Kitaip ir negali būti: vaikystė visada kažkur šalia, tai taip tikra.
Žiūrėdamas į augančias atžalas nuo vaikystės neatitolsti. Vaikystės nei iš eilėraščių, nei iš gyvenimo neišoperuosi.
