Vienturčiai apibūdinami kaip drovūs, valdingi, nesocialūs, nelankstūs, išlepinti ir norintys išskirtinio dėmesio. Dešimtmečius trukę išsamūs tyrimai rodo, kad įprastas vaikų suvokimas neturi nieko bendro su realybe. Tačiau paklauskite draugo, koks yra tipiškas vienturtis, ir išgirsite tą patį: geriausiu atveju, jie vieniši ir išlepinti, o blogiausiu – tėvai juos pasmerkė nesėkmei. Kodėl šie stereotipai išlieka? Kada pasaulyje, kur vis daugiau porų pasirenka sąmoningai turėti vieną vaiką, ši nuomonė išnyks?
Apibūdino kaip psichologiškai sužalotus
Neigiami stereotipai, susiję tik vienturčiais vaikais atsirado, dar Viktorijos epochoje, kai atsirado vaikų psichologija kaip akademinė studijų kryptis.
1800-ųjų pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje keli psichologai paskelbė darbus, kurie sudarė vieno vaiko šeimoje suvokimą. Tarp jų buvo ir novatoriškas vaikų psichologas G. Stanley Hallas, kuris kartu su savo kolegomis paskelbė apklausas, kuriose buvo nustatytos vienturčių savybės, žinomos dar iki šiandien. Šiuolaikiškai kalbant, rūpestingi tėvai, kurie negailėjo apkabinimų ir pagyrų savo vienišiems vaikams, pavertė juos jautriais ir narciziškais suaugusiais. G. S. Hallas net buvo dažnai cituojamas, kad buvimas vieninteliu vaiku yra pati liga.
Taip pat didelę įtaką padarė žymus austrų psichoterapeutas ir individualios psichologijos mokyklos įkūrėjas Alfredas Adleris.
„A. Adleris buvo pirmasis psichologas, išnagrinėjęs ir nuodugniai parašęs apie gimimo eilę ir tai, kaip šeimos struktūra veikia vaikų vystymąsi“, – sako JAV psichologas ir knygos „Iššūkis stereotipams apie tik vaikus: literatūros ir pasekmių apžvalga praktikai“. – Savo raštuose apie pacientų atvejus, kuriuos jis tyrė – vienintelius vaikus, kuriuos gydė kliniškai, A.Adleris apibūdino itin neigiamai ir tvirtino, kad šie vaikai buvo ne tik lepinami, bet ir tėvų, kurie nusprendė neturėti daugiau vaikų, psichologiškai sužaloti.“
Šie teiginiai tuo metu pasitvirtino, nes tais laikais šeimos buvo daug didesnės ir nors vaikų gimdymas buvo kupinas pavojų, vienturtis būtų išsiskyręs kaip keistenybė. Žinoma, įtakos turėjo ir didelis vaikų mirtingumas, nes nusprendus auginti vieną, paskui tėvai galėjo likti visai bevaikiais.
Du tėvai, du vaikai
Vėlesniais dešimtmečiais, kai šeimų dydis sumažėjo tokiose šalyse kaip JAV ir Jungtinė Karalystė, vienturčiai vaikai vis dar nebuvo norma. „Šeimos branduolio idealas“, kurį paprastai sudaro bent du vaikai, tapo dominuojančiu pasakojimu.
„Mūsų kultūroje įsišaknijusi idėja, kad ideali šeima yra mama, tėtis ir du vaikai. Bent jau nuo šeštojo dešimtmečio bet koks nukrypimas nuo to idealo pribloškia žmones“, – sako JAV gyvenanti socialinė psichologė, tėvystės ekspertė ir knygos „Vienintelio vaiko byla“ autorė Susan Newman.
Keturių asmenų šeimos stereotipą patvirtino ir daugybė televizijos laidų, o jose netrūko ir išlepintų vienturčių vaidmenų, kurie tik patvirtino nukrypimą nuo idealo.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje amerikiečių mokslininkai Tonis Falbo ir Denise Polit atliko išsamią 141 tyrimo, skirto vienturčių vaikams, analizę. Jie nustatė, kad nors vienturčiai „surinko“ gerus balus tokiose srityse kaip pasiekimai, motyvacija ir asmeninis prisitaikymas, apskritai apžvalga parodė, kad jie daugeliu atžvilgių buvo panašūs į savo kolegas, turinčius brolius ir seseris.
Kitaip tariant, nebuvo jokių įrodymų, kad vienturčiai yra vieniši, savanaudiškis ir netinkamai prisitaikę.
Vienturčiams pasisekė labiau?
Vašingtono universiteto antropologijos docentė ir knygos „Geras vaikas: moralinis vystymasis Kinijos ikimokyklinėje įstaigoje“ autorė Jing Xu savo darbe nagrinėja, kaip vaikai virsta moralinėmis būtybėmis, atsižvelgiant į jų šeimą ir išsilavinimą, ypač platesniame „greitų socialinių pokyčių Kinijoje“ kontekste.
J.Xu atliko tyrimus ikimokyklinėje įstaigoje miesto viduriniosios klasės aplinkoje Šanchajuje. Ji pastebėjo, kad vienturčiai vaikai, kuriems sukako dveji, iš karto perėmė kolektyvinės aplinkos reikalavimus: discipliną, suaugusiųjų bendravimo būdus.
Vienturčių vaikų lankstumas ją apstulbino.
„Jie gana sumaniai išsiaiškino, kas yra jų draugai, su kuo jie nori susidraugauti ir kaip kurti savo mažus tarpasmeninius tinklus“, – pasakoja tyrėja.
Priešingai stereotipui, kad vienturčiai yra drovūs ir socialiai nepatogūs, J.Xu sako, kad jie iš prigimties yra pasirengę bendrauti. Tiesą sakant, ji priduria, kad šie vaikai netgi gali būti pranašesni už savo bendraamžius su broliais ir seserimis, nes neturėdami brolių ir seserų, kuriais galėtų pasikliauti, jie „turi išmokti užmegzti draugystę ir dalytis su kitais vaikais iš kitų šeimų“.
Tyrimai susiejo vienturčius su daugybe pranašumų ir teigiamų savybių. Vienur teigiama, kad šie vaikai turi geresnius kalbinius įgūdžius. Kiti tyrėjai padarė išvadą, kad augdami vieni vaikai tampa labiau motyvuoti ir prisitaikę.
Klinikinė psichologė, Britanijos psichologų draugijos bendradarbė ir knygos „Gimimo tvarka: kokia jūsų padėtis šeimoje pasakoja apie jūsų charakterį“ autorė. Linda Blair sako, kad asmeninis tėvų dėmesys ir ištekliai gali turėti teigiamą poveikį vienturčiams: „Pinigus tėvai skiria tik jiems, bet mainais gauna jų laiką, turtingą kalbą ir tvarkingesnį gyvenimą nei tada, kai yra keli vaikai.
Remdamasi savo klinikine patirtimi L.Blair teigia, kad vienturčiams gali būti sunkiau susidoroti su chaosu – pavyzdžiui, augdami vieni, vaikai neišsiugdo jausmo, kuris ja pasakytų, kad kažkas ruošiasi kardinaliai staiga pakeisti elgesį (pavyzdžiui, numušti LEGO).
Aišku, psichologė patikina, kad augti vienam nėra savaime įgauta sėkmė, lemianti ateitį. Svarbu, aplinka, tėvų vertybės, ryšiai su draugais, išplėstinė šeima ir kiti veiksniai, padedantys formuoti vaiko asmenybės bruožus, nesvarbu, vienturtis jis ar ne.
Nepaisant visko, ką dabar žinome, senas suvokimas apie gimimo tvarką išlieka ir mitus apie vienturčius pamiršti sunku. Tai gali būti ir dėl to, pasak L.Blair, kad negalime nurodyti bendrų bruožų, kurie pakeistų stereotipus: „Lengviau laikytis tų pačių idėjų, jei neturime absoliučių įrodymų, paneigiančių tai, ką jau galvojame.“
Tačiau reikia įvertinti, kad šeimos keičiasi. Jei kažkada daugiavaikės šeimos buvo savaime suprantamos, daugelyje šalių poros nori turėti tik vieną vaiką. Jungtinėse Karalystėse 2017 m. 40 proc. šeimų augino vienturtį, 2011 m. Kanadoje šis procentas buvo panašus (38,6 proc.), todėl vienturčiai jau nebėra mažuma. Net, galima sakyti, tampa įprastu standartu ir gal tai pagaliau padės pakeisti požiūrį?
Šiuo metu S.Newman atlieka vienturčių vaikų suvokimo tyrimą, kuris yra tebevykstančio projekto „Vienturtis“, pradėto 1990 m., dalis. Naujausiuose savo tyrimuose ji pastebėjo ryškų skirtumą tarp žmonių mąstymo ir kalbėjimo apie juos. „Žmonės nebeatsiprašo, kad turi tik vieną vaiką“, – sako tyrėja.
Parengta pagal BBC inf.
