Psichologė Aušra Kurienė: paaugliui reikia ne primestų nurodymų, o galimybių pačiam rasti atsakymus

Paauglystė – gyvenimo tarpsnis, kuris tėvams sukelia didžiulį nerimstantį galvos skausmą, o vaikams suteikia pirmuosius nepriklausomybės gurkšnius ir siekį surasti savąją tapatybę. Jie garsiausiai kalba, tranko durimis, kai nepatinka kalbėjimo tonas, stengiasi priešgyniauti, praleidžia pamokas, nes tokiu būdu maištauja. Tai tiesa, ar mitai? Kaip tėvams susikalbėti su paaugliais? Kaip megzti ryšį? Ir gal paaugliai jau pakankamai suaugę, kad galėtų gyventi savarankiškai be tėvų ar globėjų?

Paauglystė – gyvenimo tarpsnis, kuris tėvams sukelia didžiulį nerimstantį galvos skausmą, o vaikams suteikia pirmuosius nepriklausomybės gurkšnius ir siekį surasti savąją tapatybę.<br>„Pexels“ nuotr.
Paauglystė – gyvenimo tarpsnis, kuris tėvams sukelia didžiulį nerimstantį galvos skausmą, o vaikams suteikia pirmuosius nepriklausomybės gurkšnius ir siekį surasti savąją tapatybę.<br>„Pexels“ nuotr.
„Paauglys jau nebėra nurodymų vykdytojas, kaip mažas vaikas, kur didžiąją daugumą sprendimų priima tėvai, žinantys, ko vaikui reikia“, – teigia Aušra Kurienė.<br>Pranešimo spaudai nuotr.
„Paauglys jau nebėra nurodymų vykdytojas, kaip mažas vaikas, kur didžiąją daugumą sprendimų priima tėvai, žinantys, ko vaikui reikia“, – teigia Aušra Kurienė.<br>Pranešimo spaudai nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Mar 23, 2022, 11:36 AM

Kovo mėnesį vykdoma globos centrų „Vaikai yra vaikai“ iniciatyva „Suteik namus užaugti laisvei“, kviečianti pamąstyti apie vyresnių nei 10 metų vaikų globą bei susipažinti su paauglystės laikotarpiu ir surasti atsakymus į minėtus klausimus.

Vasario antroje pusėje „Spinter tyrimai“ atlikta naujausia Lietuvos gyventojų apklausa, rodo, kad net 43 proc. apklaustųjų yra pagalvoję apie galimą vaiko globą. Tiesa, vyresnį nei 10 metų vaiką sutiktų globoti tik 4 proc. Viena iš priežasčių – paauglystės iššūkiai, kurie kelia nerimą tėvams ir globėjams ir dėl kurių nesiryžtama globoti paauglio.

Psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė papasakojo, kaip apibūdinama paauglystė, kuo ypatingas šis gyvenimo laikotarpis ir kodėl svarbus yra prieraišumas.

– Kuo išsiskiria paauglystė ir kokius vaikus galima priskirti šiam gyvenimo tarpsniui?

– Paauglystė savaime skirstoma į tokias amžiaus grupes: nuo 11 iki 13 m. – jaunesnioji paauglystė, nuo 13 iki 16 m. – vidurinioji paauglystė, o nuo 16 m. – ta tikroji paauglystė, kurios pabaiga kiekvienam yra individuali. Paauglystė apibūdinama kaip perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą.

Jos esmė – savęs paieškos, supratimas, kas aš esu, savarankiško savęs suvokimas ir galimybė atsiskirti nuo suaugusių žmonių, šeimos. Paauglystė baigiasi, kai pasiekiamas savosios tapatybės įtvirtinimas.

– Kodėl suaugusiems sunku susikalbėti su paaugliais?

– Čia nėra dėsnis ar taisyklė, bet kartais būna sunku. Tėvams gali būti sunku persiorientuoti ir suprasti ugtelėjusio vaiko poreikius, suprasti, kad jis jau nebėra vaikas. Paauglys jau nebėra nurodymų vykdytojas, kaip mažas vaikas, kur didžiąją daugumą sprendimų priima tėvai, žinantys, ko vaikui reikia. Paauglys siekia lygiavertiškumo, galėjimo kartu spręsti problemas, kartu kalbėtis. Galbūt paauglio sprendimai ne visada būna saugūs ir patinkantys tėvams, o tai sukelia įtampą ir reikalauja kantrybės ir naujo supratimo.

Antra vertus, paaugliams vis dar reikia globos ir vyresnio žmogaus patirties, palaikymo ir padrąsinimo.

– Kaip bendrauti ir surasti kalbą su paaugliais? Gal verta kartais juos palikti ramybėje?

– Suaugę žmonės labai mėgsta kalbėti, o bendraujant su paaugliu yra svarbu jo klausyti. Neskubėti patarti, kritikuoti, taisyti. Tuomet paaugliai pamažu atsiskleidžia ir papasakoja, ko jie nori, kas jiems kelia nerimą. Rodyti susidomėjimą paaugliu, išklausyti, net jeigu tos mintys yra stebinančios ar net gąsdinančios. Turėtų būti atviras dialogas, be jokių išankstinių nuostatų pakeisti jo mąstymą ar priversti jį ką nors daryti. Svarbu gebėti stengtis ir norėti, kad bendravimas įvyktų ir pavyktų.

– Koks tėvų ir globėjų vaidmuo turėtų būti paauglio gyvenime? Paauglys dažniausiai siekia atsiskirti nuo suaugusiojo, tai ar iš tiesų paaugliui reikia globėjo?

– Analogiją galima surasti su vadovais darbe. Yra vadovas, kuris nusprendžia, kaip viską rekia atlikti, bara, jeigu neteisingai padarei, apdovanoja, jeigu įvykdei užduotį. Jis palieka mažai erdvės pačiam kurti ir atrasti, kaip išspręsti iškilusias problemas. Kiti vadovai suteikia daug galimybių darbuotojams patiems ieškoti, atrasti. Jie eina kartu kaip mentoriai, partneriai, patariantys, kai būna sunku.

Paaugliui vis dar reikia tėvų ar globėjų patarimų, kartais nukreipimų, tačiau ne primestų nurodymų, o suteiktų galimybių pačiam atrasti. Paauglys turi žinoti, kad suklydus, jis saugiai gali grįžti ir gauti nuraminimą, padrąsinimą. Paaugliai dar nežino, kaip reikia saugiai bendrauti, rinktis draugus, jų gyvenime daug eksperimentavimo. Suaugęs žmogus turėtų būti tas saugus uostas, į kurį paauglys gali visada sugrįžti gauti šilumos, palaikymo ir galimybę ištaisyti klaidas.

– Kaip svarbu parinkti tinkamą kalbėjimo žodyną ir toną, kad paauglys neįsižeistų, ir neužsisklęstų?

– Svarbu visada žinoti, kad už ryšį su vaiku ar paaugliu esame atsakingi mes, suaugę žmonės. Jeigu paauglys supyko, įsižeidė, labai svarbu, kad suaugęs žmogus parodytų iniciatyvą atkurti tą ryšį ir nelaukti, kol paauglys baigs „kvailioti“ ir tada pasikalbėti. Suaugęs žmogus turi parodyti iniciatyvą atkurti santykį, pvz., mes čia pasikarščiavome, įsijausminome, gal mes galime pradėti pokalbį iš naujo. Nebijočiau pasakyti vieną netinkamą žodį paaugliui – daug svarbiau drąsiai priimti klaidą ir norėti ją ištaisyti. Nereikia ieškoti kaltų, kas pasakė neteisingą žodį, bet stengtis susikalbėti.

– Kalbant apie globą baiminamasi, kad paauglys nebeprisiriš prie naujų namų. Ar prieraišumas – kintantis dalykas?

– Visi mes turime pamatinį prieraišumą, kuris gali būti įvairus. Jeigu vaikas anksti yra praradęs namus, tėvus, artimuosius, jis nesijaučia saugiai. Jo pasitikėjimą per kelias minutes sunku įgyti. Vaikai, kurie turi nesaugaus prieraišumo patirtis, yra atsargesni. Užtrunka laiko, kol jie patiki, leidžia sau norėti to ryšio. Bet tai nereiškia, kad jie negali ryšio sukurti.

Jeigu praeityje buvo nesėkminga patirtis, apsigyvenus pas globėją, patirtis tampa pozityvi, paauglys pajėgus įvertinti ir priimti tokį santykį. Šis ryšio kūrimas iš suaugusiojo pareikalaus gebėjimo susikalbėti ir kantrybės.

– Ar patirtys ir neišmokti dalykai vaikystėje yra nekintantys?

– Visos patirtys, kurių mes turime, ir yra patirtys. Daug svarbiau, kaip tos patirtys veikia. Nes jeigu yra labai neigiama patirtis, supratus ir įprasminus ją, pergalvojus, galima ją pakeisti kitomis. Reikia ieškoti priežasčių, ką ta patirtis duoda. Gal ji gali įgalinti vaiką gyventi kitokį gyvenimą negu gyveno jo tėvai, siekti naujų tikslų. Gal pagyvenęs su priklausomybių turinčiu žmogumi vaikas niekada gyvenime neims į burną alkoholio. Neigiama patirtis gali veikti ir tokiu būdu.

Žinoma, patirtis niekur nedingsta, o žinant senas vaiko patirtis, svarbu jų nekartoti. Jeigu vaiką apleido jo tėvai, nuolat keitėsi globėjai ar globos įstaigos, keitėsi mokyklos ir pan., labai svarbu tokios patirties nebekartoti, užtikrinti kaip įmanoma daugiau stabilumo ir nuoseklumo, kad baimės ir nepasitikėjimo jausmas sumažėtų. Bendravimas, naujų, pozityvių tradicijų kūrimas, išsikalbėjimas ir daugelis kitų teigiamų dalykų kuria tokias patirtis, kurios leis su vaiku greičiau užmegzti santykį ir suteiks jam naujų patirčių.

Visą informaciją apie vaikų ir paauglių globą galite surasti adresu globoscentrai.lt arba telefonu 8 800 00207.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.