Įkvepiantis Singapūro pavyzdys
Ką gi daro tos šalys, kurioms šioje srityje gerai sekasi?
Galime panagrinėti Singapūro pavyzdį. Pagal mokinių matematikos gebėjimų rezultatus ši šalis užima vieną pirmų vietų tarp 76 pasaulio šalių.
Pirmiausia šis miestas-valstybė pasižymi labai drausminga visuomene. Kažkada buvusi Britanijos kolonija išsikėlė aiškų, visiems suprantamą ir ambicingą tikslą – tapti gerai išsilavinusių žmonių šalimi, kurią kuria tvirti, ryžtingi, pastangų negailintys piliečiai.
Pasak Irenos, šie tikslai žinomi kiekvienam Singapūro gyventojui. Ugdymo įstaigos stengiasi, kad įgyvendintų valstybės iškeltus tikslus. Matematika yra tas mokslas, kurio rimtai mokomasi iki mokyklos pabaigimo. Pagrindinė šio dalyko dėstymo metodika – problemų iškėlimas ir jų sprendimas. Pagal amžiaus tarpsnius mokymosi etapuose naudojamos skirtingos priemonės. Pirmiausia pradedama mokytis pasitelkiant daiktus, po to pasitelkiant vaizdinius ir galiausiai pasitelkiant simbolius. Jų programose temų mažiau, bet jos gvildenamos giliau ir nuodugniau. Būtent šį dalyką Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai įvertino kaip svarbiausią veiksnį ugdymosi kokybei.
Singapūre pamokos metu svarbiausias mokytojo uždavinys yra pateikti mokiniams labai aiškią mokymosi ir analizės problemą. Sėkmė priklauso nuo to, kiek pastangų įdeda patys mokiniai. Mokykla čia yra mokymosi, o ne mokymo vieta, teigia I. Baranauskienė.
Tėvai (o kartu ir visa visuomenė) pirmiausiai vertina darbštumą ir pastangas, bet ne talentą. Vaikai čia nuolat testuojami. Bet ne tam, kad „sugautų“ nepasiruošusius, ne tam, kad vaikai bijotų patikrinimų, o tam, kad mokinys išanalizuotų ir įvertintų savo žinių lygį. Egzaminų rezultatus Singapūro visuomenė suvokia ne tik kaip bilietą į universitetą, o vėliau ir į gerą darbovietę, bet ir kaip įgytas kompetencijas, kurios vėliau padės darbe ir socialiniame gyvenime. O tai reiškia, kad užaugs laimingas žmogus, kuris turės susiformavusias tvirtas nuostatas, jog geras rezultatas pasiekiamas dideliu darbu.
Darbas Singapūro mokyklose tęsiasi ir pasibaigus pamokoms, daug dirbama savarankiškai. Popamokinė veikla skiriama tolimesniam vaiko moksliniam tobulėjimui.
Žinoma, tai nereiškia, kad ši šalis neturi problemų švietimo srityje. Ateities ekonomikai bus reikalingi žmonės, mokantys ir nebijantys rizikuoti, turintys vaizduotę, kūrybingi, veržlūs, mokantys ir norintys siekti tikslų. Bet šios šalies visuomenei yra žinomas valstybės tikslas – tapti ir būti išsilavinusių žmonių šalimi. O tai skatina jų mokyklose mokiniams kelti labai aukštus tikslus.
Lietuvoje nėra ambicingų tikslų
Lietuvos mokyklose tuo metu keliami labai vidutiniai tikslai, nesikoncentruojama į tai, kas bus svarbu ateityje. Daug pseudonaujovių ir metodų, kurie ugdymą paverčia žaidimais „paskaninta“ veikla. Dėl to, kad į mokymąsi nežiūrima kaip į rimtą darbą, jame ieškoma tik smagumo, greitai moksle, versle, politikoje turėsime tik vidutiniokus.
Ateityje reikės gebėti dirbti su didžiuliais informacijos srautais, gebėti spręsti sudėtingas problemas, tirti, analizuoti, tačiau mes ir toliau nekeliame ambicingų tikslų ateities švietimo sistemai. Valstybė neformuluoja savo prioritetų, o visuomenė jų nežino. Mokyklos veikia kaip atskiros kunigaikštystės, kurios kiekviena siekia savo tikslų. Klesti pamokų praleidinėjimas. Tūkstančiai praleistų pamokų – dažniausiai žinant tėvams. Kai kurie abiturientai nebeateina net į aukso vertės konsultacijas prieš valstybinį brandos egzaminą. Todėl mūsų švietimo sistema išgyvena sudėtingus laikus, mokinių rezultatai vis prastėja, o po brandos egzaminų vis garsiau pasigirsta dejonės dėl per sudėtingos mokymo programos ar prastų mokytojų, įsitikinusi I.Baranauskienė.
Į viešumą buvo prasprūdusi nuostata, kad į vidurinio ugdymo pakopą galės ateiti tik tie mokiniai, kurie įveiks lietuvių ir matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą ir jų įvertinimas nebus mažesnis nei 6 balai. Tačiau po ilgų „diskusijų“ ir „konsultacijų“ riba tyliai nusileido iki 4 balų. Išsikėlus sau tokius „tikslus“, nereikėtų lieti ašarų, kad mokiniai neišlaiko valstybinio brandos egzamino.
Būtent ši dalis jaunimo susiduria su sunkumais atliekant užduotis, nes neišsiugdo kantrybės siekiant tikslo. Bet tai ne vien jų problema. Tai ir mūsų valstybės problema, nes būtent valstybė formuluoja savo politiką šioje srityje, braižo ribas ir iškelia tikslus. Kad juos pasiektume, pirmiausiai turime visi juos žinoti ir neturime jų pamiršti proceso metu.
Na, o mokytojo profesija jau tapo prestižine! Todėl laikas mokėti mokytojams atlyginimus, kad švietimo sistemos neištiktų dar didesnė griūtis. Tik tokiu atveju niekada Lietuvoje nesibaigianti švietimo reforma duos rezultatų, o kiekviena rugsėjo 1-oji nekels vis didėjančio nerimo moksleiviams, jų tėvams ir mokytojams.
