Svarbiausia – pokalbis
Išgirdus atkaklų ir pasikartojantį vaiko norą auginti katę ar šunį, centro „Anima psichologija“ psichologė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė pataria kalbėtis.
„Paklauskite, kodėl nori. Padiskutuokite – kodėl jam jo reikia, kaip įsivaizduoja visą priežiūros procesą, priminkite, koks iš tiesų tai yra atsakingas darbas, nes kartais vaikai augintinį įsivaizduoja kaip žaislą. Išsiklausinėję, kaip vaikui viskas atrodo užsiimkite edukacija – parodykite vaizdo įrašus „YouTube“ ar nuvykite pas draugus, leiskite vaikui išvalyti kraiką, išvesti į lauką, surinkti ekskrementus, kad vaikas įvertintų realią situaciją“, – pataria psichologija.
Aišku, jei namuose nėra vietos ar augintiniams alergiški kiti šeimos nariai – tai reikia vaikui paaiškinti nesijaučiant blogai, nes noras neatsveria kylančių problemų.
„Svarbu tėvams suprasti, kad jei mes pasirenkame įsigyti augintinį, nors sakome, kad tai vaikui, bet tą atsakomybę prisiimti gali tik suaugęs žmogus, kuris pilnai supranta, kad jei ir nesinorės anksti ryte vedžioti šuns – vis tiek privalės tai padaryti, nes viltis, kad vaikas viską padarys pats, didelė rizika“, – šypteli V. Bartkutė-Vyšniauskaienė.
Keičia vaikų psichologiją
Dažnai tėvai norėdami atitolinti augintinio atsiradimą namuose žada vaikams, kad įsigyti katę ar šunį jis galės, kai sulauks tam tikro amžiaus, susitaupys tam tikrą sumą pinigų ar itin gerai mokysis. Ar verta žadėti?
„Visaip galima, bet klausimas, ką tuo norime pasiekti – jei tikslas yra iškelti tokias sąlygas, kurių nepavyks įgyvendinti, tokiu būdu siekiant išvengti augintinio, tai vaikui keliame nepasiekiamus lūkesčius ir skatiname dideliam nusivylimui. Jei dar giliau žiūrėtume – skatime net ir nebesikelti jokių tikslų ateityje, nes vis tiek jie nebus pasiekti. Ši pasekmė gali turėti ilgalaikės įtakos ir tolimesniame gyvenime“, – pastebi psichologė Viktorija.
Jei tikslas keliamas siekiant susitarimo, tuomet lūkesčiai turi būti aiškūs ir pamatuotai įsivertinti abiejų pusių.
Dažnai tėvai siekdami išvengti daugiau rūpesčių vaikams nuperka pakaitinius gyvūnus, vietoje katės – žuvytę, vietoj šuns – jūrų kiaulytę.
„Reikia labai įsiaiškinti vaiko įsivaizdavimą ir poreikius, nes mes galime iš esmės nieko nepatenkinti. Jei nori vienintelio gyvūno – šuniuko, gali kilti didelis nusivylimas ir kaip tik visiška nemeilė tam naujam augintiniui, nes tai nėra ko jis norėjo. Svajojo, kaip vaikščios kartu, o gauna žuvytę, kurios nei pavedžiosi, nei į vardą ji atsilieps“, – paaiškina specialistė.
Ji primena, kad svarbiausia aptariant augintinio klausimus – ilgi pokalbiai išsiaiškinant abiejų pusių lūkesčius, gal randant alternatyvą, bet tikrai neieškoti sprendimo per apgaulę, nes tai gali turėti pasekmių ir suaugusio psichologijoje.
„Jei vaikas visą gyvenimą prašė gyvūno, bet jo negavo, suaugus gali turėti dvejopą reakciją. Vieni – numos ranka ir sakys „ai, tie mano norai nebuvo niekam reikšmingi, tai niekam jų ir nereikia“ arba gali suveikti priešingai ir tik išsikrausčius iš tėvų namų įsigija trokštamą auginti“, – pastebi V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
Jei stiprūs norai yra nepatenkinti – jie įsirašo į ilgalaikę atminti ir paveikia mus vienaip ar kitaip. Žinoma, tai nereiškia, kad visus vaikų norus reikia tenkinti, todėl psichologė siūlo labai apkalbėti, parodyti ir padėti įvertinti situaciją.
Svarbu užtikrinti geriausią gydymą
Viena iš dažniausių priežasčių stabdanti tėvus leisti vaikams auginti katę ar šunį, tai augintinių priežiūros klausimai. Jei vaikas ryte ir vakare pavedžios, pamaitins ar išvalys kraiką, dar keturkojais reikia rūpintis jiems sergant.
„Su augintinio negalavimais susidūrę šeimininkai žino, kad kiekvienas apsilankymas pas veterinarą ir gydymas atsieina nemenką sumą, todėl draudžiant augintinį, didžiausią paklausą turi gydymo išlaidų draudimas, kai atlyginamos šuns ar katės gydymo išlaidos ligos ar traumos atveju. Tačiau norėtųsi pabrėžti dar vieną labai svarbų aspektą – pirmiausia augintinio draudimas leidžia ne tik sutaupyti, bet ir parinkti geriausią gydymą“, – draudimo bendrovės „If“ privataus turto draudimo produkto vadovas Tomas Sinkevičius.
Mūsų statistika rodo, jog šeimininkai dažniausiai kreipėsi dėl įvairių gyvūnų negalavimų: ūmaus kepenų nepakankamumo, apsinuodijimo, šlapimo takų uždegimo, infekcinių, virusinių ligų ir įvairių traumų, kurių gydymas atsiėjo 300–600 eurų.
Pasitaiko ir skaudesnių atvejų. Pavyzdžiui, vienam apdraustam keturkojui patekus į eismo įvykį, teko atlikti kelias sudėtingas operacijas, kurios kainavo 800 eurų, tačiau išgelbėjo ir sveikatą, ir gyvybę. Jei tokią sumą iš šeimos biudžeto staigiai paimti skausminga – draudimas yra išeitis.
Žinoma, yra ir kitų aplinkybių, kurios gali sukelti finansinių nuostolių ir dėl kurių gyventojai renkasi augintinio draudimą. Draudimas ne tik atlygina gyvūnų gydymo išlaidas, bet ir kompensuoja keturkojų kitiems padarytą žalą, moka gyvybės draudimo išmokas, jei augintinis mirtų, dingtų, būtų pavogtas – tereikia pasirinkti priimtiniausią draudimo variantą, o draudimo bendrovėje „If“ galite rinktis iš trijų: „If mini augintinio“, „If augintinio“ ir „If super augintinio“.
Draudimo apsaugą gali įsigyti tiek veislinius, tiek nekilmingus šunis ir kates auginantys šeimininkai, o keturkojai draudžiami nuo 2 mėnesių iki aštuntojo gimtadienio. Tačiau apdrausti augintinį verta kuo anksčiau.
„Visada augintinį rekomenduojame drausti nuo kuo jaunesnio amžiaus. Tai ne tik padės nuolat pasirūpinti jo tinkama priežiūra, bet kartu gausite galimybę jį drausti iki senatvės, t. y. kol sueis 11 metų. Šis pasiūlymas galioja visiems, kurie savo šunį arba katę apdraus iki 3-io gimtadienio“, – pabrėžia T. Sinkevičius.
