Kas yra mikčiojimas?
Dažniausiai mikčiojimas apibūdinamas kaip sklandaus kalbėjimo sutrikimas, kuris pasireiškia garsų ir skiemenų pakartojimais, garsų tęsimu, tyliomis pauzėmis, artikuliacinio aparato raumenų įtampa. Mikčiojimą neretai lydi emocinės reakcijos į užsikirtimus, nerimas, baimė ir kalbinių situacijų vengimas.
Emocinės reakcijos apsunkina bendravimą ir gali sustiprinti mikčiojimo požymius. Taigi mikčiojimas yra sudėtinga problema, apimanti daugiau nei kalbėjimo nesklandumus ir užsikirtimus.
Kokios žinomos priežastys jį sukelia?
Nepaisant ilgamečių daugelio mokslininkų pastangų atskleisti mikčiojimo priežastis, jo etiologija nėra iki galo aiški. Skiriamos fiziologinės, genetinės, psichologinės ir socialinės priežastys, kurių sąveika gali sukelti kalbėjimo nesklandumus.
Moksliniai tyrimai rodo, kad genetinės ir neurofiziologinės priežastys lemia vaiko polinkį mikčioti, psichologiniai ir aplinkos veiksniai skatina jo atsiradimą, eigą ir sunkumą. Nepaisant mikčiojimo kilmės teorijų įvairovės, autoriai sutinka, kad šis sutrikimas glaudžiai susijęs su kalbos raida.
Kokie pagrindiniai mikčiojimo požymiai? Kaip jį atpažinti?
Daugelis vaikų antraisiais – penktaisiais gyvenimo metais, intensyviu kalbos plėtotės laikotarpiu, kalba nesklandžiai. Šio amžiaus vaikai patiria daug įspūdžių ir ne visada lengvai gali išreikšti savo mintis.
Įprastinei kalbos raidai būdingi natūralūs kalbėjimo nesklandumai (įterpiniai, sakinio dalies ar žodžių pakartojimai), ypač kai jie pasakoja susijaudinę ar skubėdami. Pvz. Mama, mama, ar tu, tu nupirkai man ledų.
Mikčiojimui būdingi ne lengvi trumpų žodžių pakartojimai, bet dėl padidėjusios artikuliacijos aparato įtampos atsirandantys pirmo žodžio skiemens, garso kartojimas, tęsimas, balso tono pakilimas, sunkesniais atvejais lydimieji kūno judesiai.
Svarbus ankstyvo amžiaus vaikų mikčiojimo požymis yra jo kaita. Vaiko mikčiojimas gali skirtis kiekvieną dieną ir kiekvienoje situacijoje. Atpažinti natūralius kalbėjimo nesklandumus ir mikčiojimą gali patyrę kalbos specialistai (logopedai), atidžiai įvertinę vaiko kalbėjimą ir tėvų pasakojimo duomenis.
Vaikui augant, mikčiojimo pobūdis dažnai keičiasi. Užsikirtimų intensyvumą lemia įvairūs veiksniai: kalbėjimo situacija, pašnekovo bendravimo stilius, mikčiojančio žmogaus savijauta. Mikčiojimas gali sustiprėti, susilpnėti ar net kuriam laikui išnykti, todėl nustatyti šių svyravimų yra priežastis sudėtinga.
Gal žinoma, kiek vaikų Lietuvoje (pasaulyje) susiduria su šia problema?
Nepriklausomai nuo socialinio, ekonominio statuso ar kalbos, statistiniai mikčiojančių žmonių duomenys yra labai panašūs įvairiose pasaulio šalyse.
Amerikos Mikčiojimo Fondo duomenimis, mikčioja 1 proc. suaugusiųjų ir 4–5 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų. Dažniausiai mikčiojimas prasideda 3–5 gyvenimo metais, intensyviu kalbos plėtotės laikotarpiu. Mikčiojančių vyrų yra 3–4 kartus daugiau nei moterų.
Ar mikčiojimas gali būti paveldimas?
Mikčiojimui atsirasti yra svarbios genetinės priežastys. Atlikti tyrimai parodė, kad nėra nė vieno mikčiojimą sukeliančio geno. Priešingai, su mikčiojimu susiję genai buvo rasti daugelyje chromosomų (Frigerio-Domingues, Drayna, 2017; Chang ir kt., 2008; Suresh ir kt., 2006).
Tikėtina, kad genetika gali lemti smegenų struktūros ir funkcionavimo skirtumus, kurie yra susiję su mikčiojimo atsiradimu. Nors mikčiojimas yra labiau paplitęs kai kuriose šeimose, tačiau genetinės priežastys nepaaiškina visų mikčiojimo atvejų. Norint geriau suprasti genetines mikčiojimo priežastis, reikalingi tolimesni tyrimai.
Kaip turėtų elgtis tėvai, pastebėję, kad vaikas mikčioja? Kada jau patariama kreiptis į logopedą?
Pastebėjus užsikirtimus vaiko kalboje, reikėtų kreiptis į logopedą ir kitus specialistus, kurie galėtų įvertinti vaiko kalbėjimą, suteikti reikiamą pagalbą ar patarti, kaip skatinti sklandų kalbėjimą namuose.
Pagalba efektyvesnė, kai tėvai nedelsdami kreipiasi į specialistus ir vaikas pradeda lankyti pratybas. Logopedo pagalba gali būti efektyvi bet kokio amžiaus mikčiojantiems žmonėms.
Mikčiojimas priklauso nuo įvairių išorinių ir vidinių veiksnių, todėl šiai problemai įveikti reikia daugelio specialistų ir paties mikčiojančiojo pastangų. Yra daug žymių mikčiojančių žmonių kaip Aristotelis, Niutonas, Čerčilis, Darvinas, Merlin Monro, kurie neleido mikčiojimui jų sustabdyti ir tapo žinomi visame pasaulyje.
Tėvų ir specialistų pagalba mikčiojančiam vaikui gali sumažinti kalbėjimo nesklandumus bei suteikti didelį bendravimo džiaugsmą.
Trys vaikų istorijos:
Lukas
Lukui – ketveri. Berniukas gimė ir augo normaliai, laiku pradėjo vaikščioti ir kalbėti. Nuo trejų metų jis lanko vaikų darželį. Luko tėvai pastebėjo, kad kalbėdamas jis pradėjo kartoti pirmąjį žodžio garsą ar skiemenį. Pradžioje užsikirtimai buvo reti, tačiau laikui bėgant kalbos nesklandumai vis stiprėjo ir tapo dažnesni. Tėvai papasakojo, kad berniukas judrus, mėgsta bendrauti. Jis netrodo sunerimęs dėl savo kalbos ir tęsia pasakojimą, nekreipdamas dėmesio į pasitaikančius sunkumus.
Lina
Kai Lina pirmą kartą atėjo su mama, atrodė labai sunerimusi ir išsigandusi. Pradėjus kalbėti dažnai sustodavo, įstempdavo ir tardavo žodžius su didele fizine įtampa. Jos užsikirtimai pasireiškė beveik kiekviename sakinyje. Mergaitė dažnai užsidengdavo burną ranka ir vengė žiūrėti man į akis. Kalbėdama apie savo dukrą mama labai jaudinosi ir nerimavo.
Ji papasakojo, kad Lina pradėjo kalbėti labai anksti ir visus džiugino pasakodama ilgas istorijas, deklamuodama eilėraščius. Po savo trečiojo gimtadienio mergaitė staiga pradėjo mikčioti. Pirmomis dienomis vargiai galėjo pasakyti net trumpą sakinį ar atsakyti į klausimus. Tėvai jautėsi išsigandę ir sutrikę dėl Linos kalbos. Jie mėgino jai padėti užbaigdami pradėtą žodį, prašydavo nesijaudinti ar pakartoti viską iš pradžių.
Tadas
Tadas mokosi penktoje klasėje. Kalbėdama su jo tėvais sužinojau, kad berniukas pradėjo mikčioti sulaukęs 2,6 metų. Jo giminėje yra kitų mikčiojančių žmonių. Kartais Tado kalba būdavo visai sklandi, tačiau pradėjus lankyti mokyklą užsikirtimai tapo stipresni.
Pasakojimo metu jis tęsia garsus, kartoja skiemenis ir garsus. Didelių sunkumų sukelia atsakinėjimas žodžiu ir skaitymas. Jo klasės draugai pastebi, kad Tado kalba išsiskiria iš kitų ir neretai pasišaipo pamėgdžiodami jo tariamus žodžius. Tadas varžosi savo bendraamžių, vengia aktyviai dalyvauti klasės gyvenime.
Šios trys istorijos atskleidžia, kad kiekvieno vaiko mikčiojimas gali prasidėti ir pasireikšti skirtingai. Svarbu kuo anksčiau pastebėti vaiko kalbos sunkumus, nes emocinė reakcija į užsikirtimus, nerimas ir baimė, apsunkina vaiko bendravimą ir sustiprina mikčiojimo požymius.
Patarimai, ką daryti tėvams, jei vaikas mikčioja:
1. Kalbėkite su savo vaiku neskubėdami, darykite pauzes. Palaukite keletą sekundžių, kai jūsų vaikas baigia savo mintį, prieš pradėdami kalbėti. Jūsų lėtas ir ramus kalbėjimas bus daug efektyvesnis už kritiką ar tokius patarimus, kaip „neskubėk“ ar „pabandyk dar kartą lėčiau“.
2. Sumažinkite klausimų, kuriuos užduodate vaikui, kiekį. Vaikas kalbės laisviau išsakydamas savo mintis, nei atsakinėdamas į suaugusiųjų klausimus. Vietoje klausimų, trumpai pakartokite tai, ką vaikas pasakė, leisdami jam pajusti, kad girdite, ką vaikas pasakoja.
3. Veido išraiška ir kūno kalba palaikykite vaiką, kai jis mikčioja. Parodykite vaikui, kad klausotės jo kalbos turinio, o ne to, kaip jis kalba.
4. Paskirkite kasdien keletą minučių, kai galite savo vaikui skirti nedalomą dėmesį. Tuo metu leiskite vaikui pasirinkti, ką jis nori veikti. Leiskite jam vadovauti jūsų bendrai veiklai ir pačiam nuspręsti – kalbėti tuo metu ar ne. Kai jūs kalbate, naudokite lėtą, ramų ir atsipalaidavusį kalbėjimo būdą, dažnai darykite pauzes.
Šis tylus, ramus laikas gali sustiprinti mažų vaikų pasitikėjimą, padėti vaikui pajusti, kad jums maloni jo draugija. Kai vaikas paauga, tokie momentai gali suteikti jam galimybę išsakyti tėvams savo jausmus ir įspūdžius.
5. Padėkite visiems šeimos nariams išmokti sulaukti savo eilės pokalbyje ir klausyti. Vaikams, ypač tiems, kurie mikčioja, yra žymiai lengviau kalbėti, kai jų niekas nepertaukia ir jie jaučia pašnekovo dėmesį.
6. Stebėkite, kaip bendraujate su savo vaiku. Pasistenkite kuo dažniau parodyti vaikui, kad jo klausote ir jis turi pakankamai laiko kalbėti. Mažiau kritikuokite, nepertraukite, neužduokite daug klausimų ir neskubėkite kalbėdami.
7. Parodykite vaikui, kad priimate jį tokį, koks jis yra. Jūsų lėtesnis, ramus kalbėjimas ir visa, ką jūs darote skatindami vaiką pasitikėti savo bendravimo sugebėjimais, padės sumažinti mikčiojimą ir paskatins sklandų kalbėjimą.
