Paauglių noras rizikuoti – įgimtas, bet tėvų pareiga yra neleisti vaikams susigriauti sau gyvenimo

Per pastaruosius pusę metų tragiškos nelaimės atsitiko dėl prie aukštos įtampos elektros iškrovų prisilietusių paauglių. Spėjama, kad ant traukinio vagono ir elektros pastotės užlipę nepilnamečiai norėjo įsiamžinti nuotraukoje, kuria pasidalintų socialiniuose tinkluose. Apie paauglių dėmesio troškimą ir kaip su tuo tvarkytis turėtų tėvai kalba lrytas.lt kalbinti psichologai ir terapeutai.

Paauglių noras rizikuoti yra normalus, bet tėvų pareiga padėti jam įvertinti aplinkybes.<br>123rf nuotr.
Paauglių noras rizikuoti yra normalus, bet tėvų pareiga padėti jam įvertinti aplinkybes.<br>123rf nuotr.
Tėvystės konsultantas, psichoterapeutas Vaidas Arvasevičius.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Tėvystės konsultantas, psichoterapeutas Vaidas Arvasevičius.<br>Asmeninio albumo nuotr.
„Anima“ psichologijos centro egzistencinės psichoterapijos praktikas ir psichologas Karolis Poderis.<br>Asmeninio albumo nuotr.
„Anima“ psichologijos centro egzistencinės psichoterapijos praktikas ir psichologas Karolis Poderis.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Psichologijos centro „Anima““kognityvinės elgesio terapijos praktikė, krizių valdymo specialistė ir psichologė Žaneta Taurienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Psichologijos centro „Anima““kognityvinės elgesio terapijos praktikė, krizių valdymo specialistė ir psichologė Žaneta Taurienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Apr 1, 2023, 1:20 PM

Rizika – įprasta

Psichologijos centro „Anima“ kognityvinės elgesio terapijos praktikė, krizių valdymo specialistė ir psichologė Žaneta Taurienė pokalbį pradeda primindama, kad šiuolaikiniai paaugliai yra Alfa kartos vaikai (gimę 2010–2025 metais).

„Tai vaikai, kurių didelę bendravimo dalį užima socialiniai tinklai, pokalbiai virtualiose aplinkose, kompiuteriniai žaidimai. Tai karta – kuri linkusi lyderiauti, rizikuoti, tačiau dažnai stokoja kantrybės. Jiems sunku užbaigti daug laiko atimančius, tęstinius darbus, jie ypač vengia fizinio ir rankų darbo. Alfa kartos vaikai – paaugliai yra įpratę mokytis bandydami, eksperimentuodami, interaktyviai, daug kartų klysdami, rizikuodami, nes tokią galimybę jiems suteikia išmanieji įrenginiai, šiuolaikinis gyvenimo būdas, galimas turėti beveik viską, ko reikia“, – teigia specialistė.

Paauglio vidinis pasaulis kupinas prieštaravimų: noras įsilieti į grupę ir noras išsiskirti, turėti savo požiūrį ir sekti autoritetais, troškimas būti priimtam ir nepasitikėjimas aplinkiniais, pažeidžiamumas, grubumas. Alfa kartos paaugliai yra drąsūs, lengvai atsisako priėmimo, linkę rizikuoti, lengvai prisitaiko prie naujų aplinkybių ir keičiasi.

„Paauglys yra dar besiformuojanti asmenybė. Jam labai svarbi aplinkinių nuomonė ir pripažinimas. Todėl jeigu paauglys jaučia, kad rizikingas ar pavojingas elgesys gali sukelti susižavėjimą juo, jis, tikėtina, greičiausiai taip ir pasielgs“, – prideda „Anima“ psichologijos centro egzistencinės psichoterapijos praktikas ir psichologas Karolis Poderis.

Pasak jo, žiūrint iš neurofiziologinės perspektyvos paaugliui pasidaręs „selfie“ (asmenukę liet.) ir ja pasidalinus su draugais, gavus patiktukų (angl. like), kurie yra tarsi lauktas atpildas, žmogaus smegenys išskiria neuromediatorių dopaminą, kuris sukelia pasitenkinimą ir toliau skatina siekti panašios veiklos.

„Rekomenduočiau pažiūrėti filmą „The Social Dilemma“, kuriame kalba žmonės, prisidėję prie „like“ mygtuko sukūrimo – tai leis kiek plačiau suprasti šį kontekstą. Jie puikiai žinojo ir išmanė žmogaus psichologiją“, – priduria psichologas.

Stinga idėjų

Tėvystės konsultantas, psichoterapeutas Vaidas Arvasevičius priduria, kad nereikia kaltinti šiuolaikinių laikų, neva, mes, tėvai, būdami paaugliais taip nesielgdavome.

„Paaugliai turi nepažeidžiamumo jausmą, drąsiai sakant – jaučiasi nemirtingi. Jie mano, kad gali leisti sau daugiau, pakelti ir rizikuoti labiau. Kitas dalykas, kad šiuolaikiniams paaugliams pristinga idėjų, kuo dar nustebinti aplinkinius, kaip priversti juos aiktelėti, jie nori gauti rezultatą, kad draugas būtų priblokštas ir pasakytų, jog jis taip pasielgti negalėtų. Trečia, paaugliai neatsilieka nuo grupės ir seka mados tendencijomis, kurios pasklinda socialiniuose tinkluose“, – vardija Vaidas.

Jis kviečia tėvus prisiminti, kaip maištavo jie – dažniausiai tai vyko stebint keliems draugams, o idėjos buvo visur vienodos: įlįsti į apleistą rūsį, numesti „bambioškę“, nušokti nuo pastato stogo...

„O dabar internetas kupinas idėjų, nes žmonės kūrybingi, mielai semiasi ir tobulina kitų idėjas. Noriu pabrėžti, kad sąmoningai vaikai į mirtiną pavojų neina, jie gal ir neįvertina pavojingų pasekmių, bet nereikia painioti to su savižala, nes jie to nesiekia“, – pabrėžia V. Arvasevičius.

Jauniems žmonėms, siekiant įsitraukti į visuomenę, grupės tapatumas tampa ne mažiau svarbiu nei asmeninis tapatumas, pabrėžia ir Ž. Taurienė. Priklausymas grupei suteikia paaugliams pasitikėjimo, kad jie yra vertingi šioje visuomenėje.

Rizikuoja dėl aplinkos reakcijos

Psichologas K. Poderis sako, kad moksliniai tyrimai atskleidžia, jog tarp 12–14 metų amžiaus paauglių, jiems didesnę įtaką daro nebe tėvai, bet bendraamžiai. Bendraamžių įtaka didžiausia apie 15 gyvenimo metus, o nuo 18 metų amžiaus paauglys pats pradeda geriau brėžti ribas.

„Be abejo, nebandau pasakyti, kad tėvų rolė nebesvarbi, priešingai – ji išlieka kritiškai svarbi, tačiau paauglystės periodu tėvų rolė paauglio gyvenime šiek tiek keičiasi lyginant su periodu iki paauglystės ir tėvai nebevaidina tokio svarbaus vaidmens, kaip vaikystėje“, – aiškina jis.

Tą patį kartoja ir V. Arvasevičius, kuris pabrėžia, kad dažnam 13-mečiui draugų palaikymas net. galima sakyti, gyvybiškai svarbus, nesvarbu ar tie draugai sutinkami realiame, ar virtualiame pasaulyje. Kuo labiau artėjama link pilnametystės, tuo mažiau reikalingas aktyvus draugų dalyvavimas gyvenime.

Remiantis socialinio išmokimo teorija žmogaus asmenybė ir elgesys formuojasi stebint kitus. Jeigu kažkoks veiksmas, kad ir objektyviai žalingas individui, jo aplinkai yra priimamas, traktuojamas kaip gerbtinas ir jam skiriamas didelis dėmesys natūralu, kad atsiranda žmonių kurie ir elgiasi pagal tas normas.

„Duosiu pavyzdį, įsivaizduokite paauglį, kuris turi socialinio tinklo paskyrą. Jis įsideda nuotrauką, kurioje rizikuoja savo gyvybe, surenka kelis patiktukus ir eilę neigiamų komentarų, kad toks elgesys yra neatsakingas ir kvailas. Antruoju atveju jis gauna daugybę patiktukų, žmonės dalinasi ta nuotrauka, rašo teigiamus komentarus. Akivaizdu, kad pirmuoju atveju asmuo nebebus linkęs elgtis rizikingai rizikingai dėl tokių nuotraukų, nes jausis atmestas ir nesuprastas savo socialinio rato, antruoju atveju priešingai, siekdamas dėmesio ateityje gali elgtis dar rizikingiau, siekdamas dar labiau sužavėti savo auditoriją ir užsitarnauti jos palaikymą“, – aiškina K. Poderis.

Apsauga per santykį

Apie visus pasaulio pavojus paauglių neišmokysime bei nuo jų neapsaugosime. Dabartinės dažniausios rizikos paauglio gyvenime yra žalingų įpročių turėjimas – alkoholio vartojimas, rūkymas, „veipinimas“, narkotinių medžiagų naudojimas, neatsargus ir ekstremalus vairavimas, dalyvavimas įvairiose veiklose, kurios skatina adrenalino kiekį ir kelia rizikingą elgesį, netvarkingas ir neatsakingas seksualinis gyvenimas, pasimetimas lytinėje tapatumo stadijoje – ieškojimas savęs išbandant, antisocialus elgesys, suicidiškumas, atvirumas ir savęs išreiškimas per media, socialinius tinklus ir kiti, vardija psichologė Ž. Taurienė.

„Skaudžių pasekmių galima išvengti – jei aplinka, artimieji nespaus paauglio, jei jis turės saugumo jausmą, privatumą ir tikėjimą, pasitikėjimą. Drįstu teigti, kad tik nuo mūsų visų aplinkinių – tėvų, artimųjų, pedagogų, kaimynų ir kitų – supratimo, gebėjimo būti paaugliui ne tik mama ar tėčiu, bet ir draugu padėtų paaugliams aplenkti skaudžias pasekmes“, – sako psichologė.

Tai ką daryti tėvams? Ž. Taurienė pataria prisiminti pagrindines taisykles:

  • leisti jam jaustis saugiu, bet nevaržomu;
  • gerbti ir vertinti jį;
  • leisti tiesiogiai ir atvirai reikšti savo jausmus;
  • nepažeisti jo asmeniškumo;
  • paskatinti, padrąsinti, pagirti;
  • stengtis padėti iškilus problemai, tačiau per daug nesikišti;
  • tėvai patys turėtų, iš anksto nusiteikti paauglio auklėjimui ir stengtis tinkamai, jį formuoti.

„Kalbant apie paauglius, jie dažnai susiduria su savivertės problemomis ir ją bando sustiprinti išoriniais veiksniais: gaudami patiktukus socialiniuose tinkluose, savo elgesiu, išvaizda siekdami ar net išprovokuodami kitų dėmesį ir pan. Tačiau paauglio savivertė gali pagerėti ir užmezgus gerus santykius su tėvais, bendraamžiais, atradus veiklą, kurioje paauglys jaučiasi kompetentingas, koncentruotis į stipriąsias savo puses“, – pataria K. Poderis.

Todėl nemenkinkime paauglio požiūrio, nuomonės pokalbyje, būkime atidūs jų mintims, net jei tai skamba visai nelogiškai.

„Kad ir ką jie pasakotų, tai dabartiniai minčių srautai, kurie jo gyvenime tikrai nereiškia galutinio sprendimo. Tad būkite kantrūs klausydami jų kalbant apie politiką, religiją ar norą išgelbėti pasaulį. Kai vaikas pamatys, kad tėvai yra geri klausytojai, atsiranda šansas konkuruoti su draugais. Neįkyrėkime ir nemoralizuokime, o 113 kartą pasakodami vaikams tą patį pamokymą, tikrai santykio nesusikursime. Nereikia paauglių protinti, o bendrauti žmogiškai. Taip pat nepamirškite švelnumo, šeimos ritualų, tradicijų ir buvimo kartu – jie nors minimaliai, nematomai, bet ypatingai gerai veikia“, – vardija V. Arvasevičius.

Blogų draugų įtaka

Psichologai pabrėžia, kad tam tikra rizika būtina, jei tik ji nekelia pavojaus sveikatai bei aplinkiniams.

„Rizikuodami paaugliai išmoksta naujų įgūdžių, socialinių kompetencijų. Mokydami paauglį priimti riziką ir daryti svarbius, tinkamus sprendimus, galime tikėtis, kad jie išmoks kontroliuoti savo gyvenimą. Jei žmogus bijos, nedrįs rizikuoti – tikėtina, kad praras dalį gyvenimo. Rizikuoti linkę žmonės daugiau pasitiki savo jėgomis. Tai dažnai leidžia pasiekti tam tikrus laimėjimus ne tik profesinėse srityse, bet ir asmeninėse. Žmogus su rizika ateina į šį pasaulį, rizikuodamas gyvena gyvenimą: auga, vystosi, bręsta. Tai tobulėjimo šaltinis“, – įsitikinusi Ž.Taurienė.

K. Poderis primena, kas yra rizika – rizikuodami įvertiname santykį, tarp to kokia yra galimybė įvykti rezultatams, kokių jų tikimės ir kokia galimybė yra įvykti rezultatams, kurių nenorime arba nesitikime.

„Pavyzdžiui, važiuojame mašina galvojame pradėti lenkimo veiksmą. Mūsų siektinas rezultatas yra aplenkti automobilį, o rezultatas, kurio nenorime, tai avarija. Įvertinus riziką t.y., matomumą, kelio dangą ir kt., mes priimame sprendimą lenkti ar nelenkti. Rizikos įvertinimas priklauso nuo daugelių aplinkybių: amžiaus, asmeninės patirties, psichologinės būklės, asmeninių savybių, lyties. Sritys, kuriose valdoma impulsų kontrolė ir planavimas, t.y., veiksniai, turintys įtakos rizikos vertinimui, visiškai subręsta tik apie 25 žmogaus gyvenimo metus. Todėl natūralu, kad paaugliai dažniau nei suaugusieji priima greitus, rizikingus ir neapgalvotus sprendimus“, – paaiškina psichologas Karolis.

Todėl būna ir tokių momentų, kai vaikų elgesį reikia koreguoti. Psichologė Ž. Taurienė pabrėžia, kad tėvai turi jausti kada paauglių rizika yra neigiama ir turi žinoti kaip ir kada įsikišti. V. Arvasevičius nors visada palaiko pagarba paremtą tėvų santykį su vaiku, pastebėjus, kad atžala susidėjo su vadinama bloga kompanija, siūlo imtis griežtų priemonių.

„Jei mes, kaip suaugę ir sąmoningi žmonės matome, kad daro blogą įtaką, skatina vartoti narkotikus, rizikuoti ir elgtis panašiai, visai teisinga yra tiesiog lupti vaiką lauk iš tos aplinkos – keist klasę, mokyklą, apriboti judėjimo laisvę. Kai matau iki kokio lygio per tokius „draugus“ vaikai gali pakliūti į bėdą, kaip įtraukimas į prekybą narkotikais, nusikalstamą veiką, visos priemonės pateisinamos. Kai reikia žmogų gelbėti – tai ir žiūrėkite į tai, kaip į gelbėjimo operaciją. Taip, vaikas pyks, bet tas pasitikėjimas sugrįš“, – pataria psichoterapeutas Vaidas.

Vaikams turi būti užtikrinamas privatumas, jei jie pateisina lūkesčius, bet jei kyla klausimų, verta pasidomėti vaiko gyvenimu socialiniuose tinkluose, jo draugų kompanija.

„Jei nekreipsime dėmesio, gaunasi taip, kad suteikiame vaikams teisę patiems susigriauti sau gyvenimą. Ar patys nesielgiame neatsakingai, nepareigingai, jei duodame laisvę žmogui, kuris dar nepajėgus su ja susitvarkyti. Primenu, kad tėvystė yra vaikščiojimas minų taku“, – pabrėžia V. Arvasevičius.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.
Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.