Gaila vaiko
„Mūsų vaiko darželyje sostinėje (pavadinimas žinomas – red.past.) yra du specialių poreikių vaikai. Vienas ramus, o kitas, paprastai pasakius, mušeika. Noriu pabrėžti, kad mūsų šeima yra už specialių poreikių vaikų integraciją, žiūrime į juos ir jų šeimas jautriai, esame pasiruošę dirbti kartu su pedagogais aiškinant sūnui, kaip reikia elgtis, bet dabar jaučiamės pasimetę. Grįžęs namo sūnus nuolat pasakoja, kaip negalėjo žaisti futbolo, nes minėtas vaikas atėmė kamuolį, mušėsi ir visi bendrai gali žaisti tik kai jo nėra. Jei auklėtoja sudrausmina – jis pradeda rėkti, draskytis, pradeda žaloti save, o auklėtoja tada jam nusileidžia. Ar tai tinkamas pavyzdys kitiems vaikams? Kelia nerimą, kad rodoma, jog tas, kuris mušasi – gauna viską, o kiti vaikai turi išmokti nusileisti ar net kentėti“, – atvirauja susirūpinęs tėtis.
Specialus pedagogas arba auklėtojo padėjėjas minėtame darželyje pokalbio metu dar nedirbo – buvo žadama, kad artimiausiu metu jis atsiras ir dvi valandas per dieną padės auklėtojoms prižiūrint bei ugdant specialių poreikių vaikus.
„Mes tikrai norime, kad visi vaikai būtų ugdomi kartu, bet tai neturi nukentėti ir sveikų vaikų interesai. Auklėtojos nežino ką daryti. Klausiau, kaip kalbėtis su savo vaiku, kaip jam paaiškinti situaciją, taip pat patarimų nesulaukiau“, – atsidūsta vilnietis.
Vaikams reikia kalbėti ne apie sindromus
Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) specialistai atsako, kad įtraukusis ugdymas ikimokyklinio ugdymo įstaigose organizuojamas taip, kad būtų sudarytos geriausios sąlygos įvairių gebėjimų ir ugdymosi poreikių turintiems vaikams ugdytis kartu.
„Darželinukai dar tik mokosi būti su kitais vaikais, bendruomenėje – mokosi dalintis, palaukti savo eilės, reikšti nuomonę, išgirsti kitą, tinkamai elgtis, kad neskaudintum aplinkinių, tinkamai reikšti emocijas. Kamuolį atimti nesulaukęs savo eilės, supykti negavęs norimos spalvos šaukšto, paimti draugo kepurėlę, nes ji atrodo gražesnė, gali bet kuris vaikas. Pedagogas kiekvienoje situacijoje, net ir nepalankioje, turi gebėti sukurti galimybes vaikams ko nors išmokti – tinkamai elgtis, suprasti kitą ir pan.“, – lrytas.lt teigė ŠMSM atstovai.
Pasak jų, su neuroįvairove šiuolaikiniai darželinukai supažindinami jiems suprantamai, t. y. aplinkoje matomais pavyzdžiais, bet tikrai ne sindromų ar sutrikimų apibrėžimais.
„Tokio amžiaus vaikams svarbu akcentuoti įvairovę, žmonių individualias savybes ir tai, kad skirtumai nedaro mūsų geresniais ar blogesniais už kitus. Pvz., vienas bėga greitai, kitas kalba tyliai, trečiam reikia laiko nurimti, ketvirtas nenori atsisveikinti su mama, dar kitas valgo tik iš raudonos lėkštės, nenori būti apkabinamas, bijo garsų ir t.t. Svarbu, kad grupės bendruomenė kartu aptartų ir sutartų elgesio taisykles, kurių bus laikomasi, kaip tam tikrose situacijose turėtų elgtis vaikai ir pan.“, – pataria specialistai.
Siūlo įvairias priemones
Vilniaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus ryšių su žiniasklaida specialistas Gabrielius Grubinskas paaiškino, kad sostinėje mokytojų padėjėjai specialiųjų ugdymo poreikių turintiems vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose skiriami atsižvelgiant į įstaigoje ugdomų vaikų, turinčių specialiųjų ugdymo poreikių, skaičių ir Pedagoginės psichologinės tarnybos išvadas apie poreikį vaikams gauti tokių pedagogų pagalbą.
„Vadovaujantis Ikimokyklinio ugdymo mokyklų pareigybių pavyzdinių normatyvų sąrašu, vaikams, turintiems labai didelius specialiuosius poreikius, steigiama mokytojo padėjėjo pareigybė 0,5 etato, o turintiems didelius specialiuosius poreikius – 0,25 etato. Taip pat 1 pareigybė skiriama ne daugiau kaip 28 vaikams, turintiems vidutinių specialiųjų ugdymosi poreikių“ – paaiškino specialistas.
Teigiama, kad siekiant sėkmingo specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų įtraukimo pagalba teikiama tiek individualiai, tiek grupėje, sudaromas individualus vaikui pagalbos planas, įgyvendinamos įvairios emocinio ugdymo programos, veiklas organizuoja švietimo pagalbos specialistais.
„Tėvams ir globėjams, kuriems atrodo, kad vaikų interesai kenčia, rekomenduojame kreiptis į ugdymo įstaigos administraciją, kuri, bendradarbiaujant su mokytojais ir švietimo pagalbos specialistais bei kitomis institucijomis, padės rasti geriausią sprendimo būdą, užtikrinantį vaikų saugumą ir palankų mikroklimatą“, – teigė G. Grubinskas.
Elgesys rodo nerimą
Autizmo paramos fondo „Pokyčių ambasada“ įkūrėja Klementina Gruzdienė pastebi, kad vaikams dažnai nekyla klausimų, kodėl kito vaiko odos spalva skiriasi, jis nevalgo sriubos ar elgiasi neįprastai. Labiau klausimus kelia ir atsakymų ieško suaugusieji, kuriems viską norisi paaiškinti.
„Mes skatiname tėvus kartu su administracija dalyvauti pirmame susitikime su bendruomene ir papasakoti apie savo vaiko savybes, stiprybes. Jei tėvai nėra tam pasiruošę – jie neprivalo to daryti“, – pataria Klementina.
Pasak jos, dėl destrukcinio arba kitaip vadinamo konteksto neatitinkančio elgesio, reikia kalbėtis su auklėtoja. Žinoma, vaikai tame pokalbyje neturi dalyvauti.
„Visi mūsų vaikai elgiasi visaip, bet dažnai būname jautrūs pasakojimams apie vaiką, kuris turi sutrikimų, nes atrodo, kad jis gali ypatingai nuskriausti. Destrukcinis elgesys, kaip mušimas ar žalojimasis signalizuoja didelį nerimą – jis nesielgia blogai, jis taip reaguoja ir tai reiškia, kad kažkas jau buvo įvykę, tai gali būti suvaldyta auklėtojos žiniomis ir kompetencijomis“, – pabrėžia „Pokyčių ambasados“ vadovė.
Ji paaiškina, kad ne visuomet reikia auklėtojo padėjėjo – net ir sudėtingo autizmo spektro sutrikimo atvejais vaikai puikiai susitvarko arba priešingai, kai aukšto funkcionalumo vaikams labai reikia papildomos pagalbos.
„Kita vertus – kiek mes stengiamės? Įtrauktis neįvyks, jei vaikas sėdės kamputyje ar žais su padėjėja dviese. Tai bus tik jos imitavimas. Kuo vaikas geriau išmoks geriau dalyvauti bendrose veiklose, tuo ateityje tokiam vaikui bus mažiau problemų ir ateities visuomenėje reiks mažiau pagalbos. Nusiteikime, kad tai tam tikras investavimas į kiek įmanoma savarankiškesnio vaiko auginimą“, – pastebi K. Gruzdienė.
