Pensininkai užsiiminėja senoviniu amatu: „Dabar pas mus sezonas, tikra Palanga“

„Dabar pas mus sezonas, tikra Palanga. Bet tik džiaugiamės, nes jei tuo mielu širdžiai senoviniu amatu neužsiimtume, sėdėtume abu pensininkai pikti ir suirzę nuo dykinėjimo“, – juokiasi darni malūnininkų pora. Šimtametį Ramygalos malūną nusipirko tik tada, kai net iš užjūrio gavo tikrosios paveldėtojos garantiją, jog ši į giminės turtą nepretenduoja.

 J.Plučius kalboms turėjo labai mažai laiko, mat apsilankymo metu kaip tik malė grūdus.<br>A.Švelnos / pansklaiutas.lt nuotr.
 J.Plučius kalboms turėjo labai mažai laiko, mat apsilankymo metu kaip tik malė grūdus.<br>A.Švelnos / pansklaiutas.lt nuotr.
J.Plučius kalboms turėjo labai mažai laiko, mat apsilankymo metu kaip tik malė grūdus.<br>A.Švelnos / pansklaiutas.lt nuotr.
J.Plučius kalboms turėjo labai mažai laiko, mat apsilankymo metu kaip tik malė grūdus.<br>A.Švelnos / pansklaiutas.lt nuotr.
 J.Plučius kalboms turėjo labai mažai laiko, mat apsilankymo metu kaip tik malė grūdus.<br>A.Švelnos / pansklaiutas.lt nuotr.
 J.Plučius kalboms turėjo labai mažai laiko, mat apsilankymo metu kaip tik malė grūdus.<br>A.Švelnos / pansklaiutas.lt nuotr.
 J.Plučius kalboms turėjo labai mažai laiko, mat apsilankymo metu kaip tik malė grūdus.<br>A.Švelnos / pansklaiutas.lt nuotr.
 J.Plučius kalboms turėjo labai mažai laiko, mat apsilankymo metu kaip tik malė grūdus.<br>A.Švelnos / pansklaiutas.lt nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Gailutė Kudirkienė

Nov 18, 2023, 9:55 AM

Nei miltų, nei maišų

Jau visą šimtmetį stovinčio Ramygalos raudonplyčio malūno važiuodamas pagrindine Dariaus ir Girėno gatve nepamatysi – jį užstoja prie pat gatvės išsirikiavusios sodybos ir medžiai.

Dar koją kiša ir įsivaizdavimas, kad senas malūnas privalo būti su vėjo sukamais sparnais. O čia, įvažiavęs gilyn vedančiu žvyruotu taku, atsiduri ne prieš įprastą malūną, o prieš triaukštį pastatą. Iš išorės niekaip neatspėtum, kas vyksta už plačių dvivėrių jo durų, mat aplink nei pribyrėjusių miltų, nei maišų stirtų nematyti.

Galu į duris tiktai stovi vienas automobilis, jame sėdintis vyriškis užkandžiauja.

Beldžiu į mašinos langą, teiraujuosi, kur rasti malūnininką. Vyras prisistato – esąs grūdus malti atvežęs klientas.

Tuomet prasiveria malūno durys ir išlenda moteris. Ji – malūnininkė Vitalija Plučienė.

„Mums dabar pats darbymetis. Klientas grūdus jau vidun sunešė, dalį jų liftu aukštyn pakėlėm ir tuoj tuoj malsim“, – aiškina moteris.

Išsaugojo autentišką malimą

Šeimininkė juokiasi: kartą dėl to, kad jų malūnas neturi sparnų, nuo vienos ekskursantės net gavo pylos. Mat toji suko ratais ir dairėsi, kur čia ta Ramygalos garsenybė, nuo pastatymo dienos iki šiol grūdus tebemalanti. Ji įsivaizdavo, kad malūnas bus sparnuotas ir stovės ant upės kranto.

„Visais svečiais labai džiaugiamės, bet dabar teks kalbėtis dirbant“, – įspėja darbšti moteris. Mums gi dar geriau.

Apačioje du vyrai dar plūkiasi su maišais, minutei ties antro aukšto turėklais pasirodo nuo galvos iki kojų miltuotas malūnininkas Jonas Plučius.

Įjungti agregatai jau gaudžia, sunku ką išgirsti.

Malūnininkas mosteli, kad liptume aukštyn pasižiūrėti, kokio gražumo sietai ir kiti švediški įrenginiai, sumontuoti statant malūną 1929 metais ir vis dar tebetarnaujantys.

Sumalti grūdai sijojami net pro 10 sietų. Ilgus metus tarnavo iš natūralaus šilko nuausti sietai, jie buvo tvirti, tik bėda, kad per laiką juos kandys apkapojo. Dabar sietai kaproniniai, kenkėjai į tokį pluoštą nesikėsina.

„Turime tautinio paveldo sertifikatą, jį gavome todėl, kad čia išlaikytas visas malimo procesas, niekas nekeista ir nemodernizuota“, – pavymui šūkteli malūnininkė.

Nuo pajūrio grūdai sūrūs

Laiptus, turėklus, langus, medines pastato konstrukcijos sijas ir visus įrenginius nugulęs baltų miltų sluoksnis.

„Man juokas ima, kai kas nors bijo išsimiltuoti, išsibaltintą rankovę ar šoną ilgai purto“, – šypsosi šeimininkė.

Malūnas nuo viršaus iki apačios kvepia sunokusiu, ką tik perskeltu grūdu. Tas kvapas toks maloniai ypatingas.

J.Plučius tempia maišus prie agregato ir po vieną atrišęs pila grūdus į skylę.

„Kaip jums malt: rupiau ar smulkiau?“– šaukia klientui.

Pasisukęs į šoną dar spėja ir mums paaiškinti, kad suvalkai mėgsta vienokį malimą, dzūkai kitokį, o žemaičiai – trečiokį, nes klientai čia atvyksta iš visos Lietuvos, pastaraisiais metais netgi daugiausia iš Žemaitijos.

Žmona įterpia, kad vyras vis papokštauja, jog klientai iš Šilutės, javus

auginantys visai šalia jūros, atveža sūrius grūdus, tai jų malūnas greit ims rūdyti.

„Tautinio paveldo statusą turime tik mes ir Zarasų malūnas, bet anas mala tik simboliškai, todėl galima sakyti, kad šiandien šalyje esame vieninteliai senuoju būdu rimtai malantys“, – sako moteris.

Grūdai čia malami dviem būdais: akmeninėmis girnomis ir plieniniais valcais. Į rupiau malančias girnas pilami tik ruginiai, duonai kepti skirti miltai. Valcų rumbeliai grūdus sutraiško smulkiau, valcuojami pyragams skirti kvietiniai miltai.

Malūnininkas paaiškina, kad valcavimas reiškia ploninimą, tarp valcų besisukąs grūdas vis plonėja, kol virsta miltais, suvalkiečiai valcuotus miltus taip ir vadina – plonaisiais.

Sezono ilgis kaip Palangoje

Šiais laikais pragyventi vien iš malimo nebūtų įmanoma, malūnas ūžia gan trumpai, tik tris mėnesius: spalį, lapkritį, gruodį. Klientai ima važiuoti tuomet, kai javus nukulia ir dar kokį mėnesį padžiovina.

„Dabar sezonas, juokiamės, kad šiuo metu pas mus Palanga. Tiek rimtai ir padirbam. Esam pensininkai, taigi būti malūnininkais jau yra mūsų gyvenimo būdas. Jei to darbo neturėtume, gal būtume pikti ir suirzę nuo dykinėjimo“, – šmaikštauja malūnininkė.

Jų malūne klientai grūdus mala tik savo reikmėms, todėl nedideliais kiekiais, po 200–300 kilogramų. Kadangi malimo procese į miltus nededama jokių priedų, jokių konservantų, jie ilgai stovėti negali, tad būna, kad miltų pritrūkęs klientas dar kartą atvažiuoja pavasarį.

„Mūsų klientai nuolatiniai: tie, kas kepa ne iš pirktinių, o susimaltų miltų, daugiausia jau nejauno amžiaus. Jauniems ūkininkams malimo paslaugos nereikia, jaunimas skuba, negaišta laiko važiuoti į malūną, miltų nusiperka prekybos centruose“, – sako moteris.

Kai nemala, nestovi be gyvybės

Kai sezonas baigiasi, malūnas nestovi be gyvybės, tuomet čia suka ekskursantai, vyksta mokymo procesai – šeimininkas pasakoja apie senovinius įrenginius, o jo pati smalsiausius pamokina dar ir bandeles kepti. Tam pritaikytas šalia malūno stovintis baltaplytis namelis, jame yra senovinė duonkepė krosnis.

Kol vaikai apžiūrinėja visus tris malūno aukštus ir klauso malūnininko istorijų, moteris baigia iškūrenti krosnį ir paruošti tešlą. Praalkusiems mažiesiems ekskursantams belieka suformuoti bandeles, pašauti ir laukti rezultato.

Ekskursijas malūnininkai priima ir per malimo sezoną, tik laiką suderina.

„Štai ir šiandien atvyko mokinukai iš Panevėžio, rodėm, kaip iš grūdo pasidaryti miltus. Jiems čia viskas smalsu ir įdomu, kaip koks žaidimas“, – džiaugiasi šeimininkė.

Virtuvės šefas nupiešė labai jau patrauklią viziją

Moteris neslepia: kai ji su vyru nebeturės jėgų malūne darbuotis, gali būti ir malūnui pabaiga.

Dvi dukterys ir sūnus bei jų šeimos perimti malūną ir išlaikyti malimo procesą neketina, jie turi savus užsiėmimus.

Vyras ta tema labiau viltingas. Pasakoja, kad neseniai malūne lankėsi žinomas italas virtuvės šefas Gian Luca Demarko, čia viskas jį taip sužavėjo, kad vyras ėmė piešti viziją, kokį superinį restoraną malūne būtų galima atidaryti. Bet kaip jau bus, taip bus.

Moteris šypsosi, kad jų pora – jokie malūnininkai, pagal giminės liniją šio istorinio pastato nepaveldėjo, o Lietuvai atgavus laisvę tiesiog jį nusipirko.

Moteris pagal profesiją yra inžinierė maisto technologė, o vyras – elektrikas. Abu kilę nuo Zarasų krašto, bet čia jau nuo jaunystės.

„Mano pirmoji darbovietė buvo Panevėžio malūne, taigi miltais pradėjau darbinę veiklą, jais ir baigsiu“, – juokiasi V.Plučienė.

Giminaitė parašu patvirtino

Tarpukariu malūnas turėjo pavadinimą „Armava“ – pagal trijų jį stačiusių ramygaliečių Arieškos, Masioko ir Variakojo pavardžių pirmuosius skiemenis.

Sakoma, kad tuo laiku jis, garu varomas, buvo pats moderniausias Europoje, į Ramygalą to malūno pažiūrėti važiavo net užsieniečiai.

Nuo 1963 metų malūno girnas ir valcus jau suko elektra.

Karas ir sovietmetis pačiam malūnui nebuvo pražūtingas, jis nė dienos nebuvo sustojęs, bet jo savininkų likimai – su tragedijos žyme.

Kai prasidėjo pirmieji trėmimai, malūnininkas Arieška savo dalį pardavė Masiokui, žydą Variakojį, kaip ir kitus čia gyvenusius jo tautiečius, naciai sušaudė, o Masiokas su žmona prieš pat grįžtant rusams spėjo išvykti į Ameriką.

Sovietų nacionalizuotas malūnas nebuvo atiduotas kolūkio žinion, o prijungtas prie Panevėžio rajono buitinių paslaugų kombinato.

Prieš pirkdami malūną Plučiai susisiekė su JAV gyvenančia Masiokų giminaite, kad išsiaiškintų, ar ši neketina susigrąžinti nuosavybės. Amerikietė parašu patvirtino pretenzijų į buvusį dėdės turtą neturinti.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.
Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.