Kaip jas įveikti, žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas bei Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministras Czeslawas Siekierskis aptarė ir per susitikimą Vokietijoje, Berlyne, kur vyko tarptautinė maisto ir žemės ūkio paroda „Grüne Woche“.
Apie panašias aktualijas kalbėtasi ir su Latvijos žemės ūkio ministru Armandu Krauze.
Išmokų dydžių netolygumas
Lenkija, pradėjusi pirmininkavimą ES Tarybai, skelbia, kad vienas jos prioritetų yra užtikrinti konkurencingą ir atsparų žemės ūkį. Ar ji, vadovaudama teisėkūros procesui, turės galios padaryti įtaką ir Bendrajai žemės ūkio politikai? Šį klausimą lrytas.lt ministrui I. Hofmanui uždavė po jo susitikimo su Cz. Siekierskiu.
„Pagal procedūras, ES Tarybai pirmininkaujanti šalis negali turėti tiesioginės įtakos jos sprendimams, bet labai svarbu yra tai, kad Lenkija laikosi tokios pačios pozicijos, kaip ir Baltijos šalys.
Lenkijoje, kaip ir pas mus bei Latvijoje ir Estijoje, vidutinis tiesioginių išmokų dydis nesiekia Europos Sąjungos šalių vidurkio, – sudaro apie 80 proc.
Lenkai tvirtai laikosi nuostatos – jos turi augti ir pasiekti vidutinį dydį, kad nebeliktų mūsų ūkininkų diskriminacijos.
Su Latvijos žemės ūkio ministru Armandu Krauze taip pat esame aptarę situaciją, susijusią su tiesioginių išmokų dydžiais.
Neabejoju, kad ir Estija laikosi tokios pačios pozicijos, kad šios išmokos turi būti suvienodintos. Taigi Lenkija šiuo klausimu yra patikima, stipri partnerė“, – atsakė ministras I. Hofmanas.
Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, – visos šios šalys į ES įstojo 2004-aisiais. Tačiau per 20 metų, įgyvendinant Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslus, pavyzdžiui, susijusius su žaliąja transformacija, jos turi tai daryti finansiškai mažiau patraukliomis sąlygomis, nei Europos senbuvės.
Pasak Žemės ūkio ministerijos ES reikalų ir paramos politikos departamento direktorės Jurgitos Stakėnienės, Lietuvai, Latvijai ir Estijai yra numatyti mažiausi vidutiniai tiesioginių išmokų dydžiai visoje ES 2021–2027 m. laikotarpiui.
Numatyta, kad vidutinis tiesioginių išmokų dydis 2027-aisiais Lietuvoje buss 215 eurų už hektarą, o tai sudarys 79,4 proc. ES vidurkio, kuris po poros metų sieks 270,8 euro.
Ūkiai patiria skriaudą
Lenkija tiesioginių išmokų problemą bandė išspręsti perskirstydama pinigus – paimdama dalį lėšų iš BŽŪP antrojo ramsčio – iš kaimo plėtros biudžeto. Bet, anot ministro Cz. Siekierskio, tai sukėlė sunkumų, nes Lenkijoje ypač ėmė trūkti lėšų investicijoms.
„Nors 2021–2027 metais Daugiametės finansinės programos (DFP) išorinės konvergencijos formulė Lenkijai buvo palankesnė nei Baltijos šalims, tačiau tai neišpildė kaimynų lūkesčių.
Paskaičiuota, kad Lenkijoje 2027-aisis vidutinis tiesioginių išmokų dydis sudarys 224,2 euro už hektarą, arba 82 proc. ES vidurkio.
Štai todėl visų keturių mūsų valstybių svarbiausias prioritetas – tiesioginių išmokų dydžių suvienodinimą arba vadinamąjį išorinės konvergencijos procesą užbaigti per ateinantį ES finansinį laikotarpį – per 2028–2034 metus.
Mūsų ūkininkai patiria skriaudą, todėl būtina, kad visos keturios mūsų šalys įvairiuose aukšto lygio formatuose – Europos Taryboje, Europos vadovų taryboje, Europos parlamente – vieningai akcentuotume šią problemą. Juk tai yra neteisinga, nesąžininga praktika, kurią būtina panaikinti skubos tvarka“, – sakė I. Hofmanas.
Vilties teikia ir tai, kad naujasis ES žemės ūkio vadovas – Europos žemės ūkio ir maisto komisaras Christopheʼas Hansenʼas – pažadėjo spręsti subsidijų skirtumus tarp ES valstybių narių.
Ukraina ir prekyba
Manoma, kad laisvosios prekybos susitarimas „Mercosur“ tarp ES ir Pietų Amerikos šalių – Brazilijos, Argentinos, Bolivijos ir kitų, gali ES žemės ūkio sektoriui sukelti problemų dėl didesnio importo, pavyzdžiui, jautienos.
O kokį poveikį patirtų žemės ūkis, jei Ukrainai būtų atverta ES rinkai?
„Su Lenkijos ministru kalbėjome ir apie pagalbą Ukrainai, ir apie iššūkius, kurie dėl to kyla Europos Bendrijai, ir apie „Mercosur“ susitarimą“, – užsiminė I. Hofmanas.
Pasak Cz. Siekierskio, Ukrainos žemės ūkis yra stiprus, šalis gali eksportuoti daug produkcijos.
Skaičiuojama, kad iš Ukrainos į ES būtų įvežama maždaug 1,5 proc. daugiau nei dabar suvartojama vištienos bei jautienos. Tačiau vertinant bendrą Ukrainos įtaką Europos bendrijos žemės ūkiui, regima, kad tai sukeltų jam didelį iššūkį.
Tad ministrai I.Hofmanas bei Cz.Siekierskis sutarė, kad yra svarbu padėti Ukrainai, tačiau nedera ignoruoti ir to, kad tai sukels papildomų iššūkių ES žemės ūkio veiklai.
„Rusija su grūdais daro tą patį, ką anksčiau – su dujomis. Svarbu užtikrinti tiesioginę prieigą Ukrainos grūdams prie pasaulinių rinkų, nes Rusija savo nesąžiningais veiksmais tuo manipuliuoja.
Prekybos su Ukraina liberalizavimas yra pagalba jai, tačiau, kad ji būtų efektyvi, labai svarbu kuo labiau apriboti Rusijos produktų prieigą prie ES rinkos“, – sakė ministras Cz. Siekierskis.
Žalinimas ir biudžetas
Bendroji žemės ūkio politika buvo keičiama, ir nuo 2023-ųjų daug dėmesio skiriama žemės ūkio indėliui į ES aplinkosaugos bei klimato tikslus.
Visa tai neaplenkė Lietuvos žemės ūkio – ES keliami žalinimo reikalavimai, kuriems įvykdyti reikia daug lėšų. Tad kas svarbiau – žalinimas ar pakankama maisto gamyba?
„Pinigų žalinimo reikalavimams įvykdyti neužtenka. Visa tai liudijo ir pastarųjų metų ūkininkų protestai.
Lenkijos ministras Cz. Siekierskis šioje vietoje yra kategoriškas. Jis – už tai, kad parama būtų skiriama žemės ūkio gamybai, o jeigu norima kažko papildomai, tam turi būti numatomas ir papildomas finansavimas.
Manome, kad žaliasis kursas turi mažinti klimato kaitą, kuri yra didelė problema žemės ūkiui, tačiau aplinkosaugos reikalavimai neturi tapti nepakeliama našta žemdirbiams.
Akivaizdu, kad ši našta – per sunki. Tai parodė visoje bendrijoje vykę žemdirbių protestai. Esame už teisingesnę BŽŪP visoje ES, kad uždaviniai ir tikslai nedarytų žalos žemės ūkiui. Jei norime gyvybingo kaimo, turi didėti jam skiriama investicinė parama“, – sakė ministras I. Hofmanas.
O kol kas skaičiai liudija ką kita.
Pasak Cz. Siekierskio, jeigu anksčiau žemės ūkiui tenkančios subsidijos sudarydavo 70 proc. ES išlaidų, pastaruoju metu jos yra sumažėjusios maždaug perpus.
„Pastaruoju metu Europos institucijose imta svarstyti, kad reikėtų reformos – kad pačios ES šalys narės galėtų gauti joms skirtą ES Sanglaudos fondo ir BŽŪP fondo krepšelį ir pačios nuspręsti, kaip jį paskirstyti. Lietuvai tai būtų pražūtinga, ir apskritai bendroji žemės ūkio politika netektų prasmės.
Pavyzdžiui, jei Lietuvoje žemės ūkiui būtų palikta vos 10–20 proc. ES subsidijų, savaime suprantama, kad jokių žalinimo tikslų nepavyktų pasiekti“, – sakė ministras.
Šiuo metu BŽŪP reglamente yra nurodyta, kiek kiekviena valstybė gauna pinigų pirmajam ramsčiui – tiesioginėms išmokoms, ir kiek – antrajam: kaimo plėtrai. Tiek tiesioginės išmokos, tiek kaimo plėtros investicinė parama yra finansuojama pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą.
Yra ir dar vienas su aplinkosauga susijęs niuansas.
„Lietuvoje seniai kalbama apie tai, kaip užkardyti „sofos ūkininkus“, kad paramą gautų produkciją gaminantys ūkiai. Bet kaip tai įgyvendinti?
Nėra blogai, kad nederlinguose regionuose išlaikomi daugiamečių pievų plotai ir už jas sumokamos išmokos, o kiti žemdirbiai gali užsiimti intensyviu žemės ūkiu.
Tačiau tik ne senesnė nei penkerių metų pieva geba efektyviai kaupti anglies dvideginį – šiltnamio efektą sukeliančias dujas, vėliau augalai to iš esmės nebedaro. Tokios pievos svarbios lieka nebent bioįvairovei“, – sakė ministras.
Pasak J. Stakėnienės, Lietuva ne kartą ES institucijoms siūlė laikytis pozicijos – saugoti pievas, kuriose yra vertinga augmenija. Dabar gi penkerius metus neariamos pievos tampa daugiametėmis, nepaisant to, kad jose želia piktžolynai ir kurias galima atnaujinti tik neariminiu būdu.
„Taigi saugome daug daugiamečių pievų, bet jos dažniausiai yra menkavertės, tačiau šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms kaupti yra ir kitokių priemonių, pavyzdžiui, tarpiniai pasėliai, neariminė žemdirbystė“, – užsiminė J. Stakėnienė.