Čia būta visko: ir ašarų, ir „nekalbadienių“, tačiau pasiektas rezultatas kalba už save. Nepriekaištingai prižiūrimame ūkyje lankosi net amerikiečiai, kurie pamatytą patirtį bando pritaikyti už Atlanto.
Kopūstus šluoja per delčią
„Esate viename didžiausių daržovių ūkių Lietuvoje. Kėdainių krašte mes – didžiausi morkų augintojai. Specializuojamės augindami morkas ir kopūstus“, – plačia šypsena pasitikdama žurnalistus prisistato S.Rimdžiuvienė.
Ūkyje tvyro darbinga atmosfera. Aplink zuja žemės ūkio technika, laukuose į lysves guldomi kopūstų daigai. Kieme tvarkingai surikiuoti iš Lenkijos atkeliavę daigeliai. Pastebėjusi smalsius žvilgsnius Sandra paaiškina: kopūstų sodinimui reikia daug rankų darbo – jį atlieka mažiausiai 12 žmonių.
„Lietuvoje kopūstų raugimo tradicijos vis dar stiprios. Patikėkite, šių daržovių pardavimai išauga, kai stoja delčia“, – šypteli daržininkė.
Sandra rodo ir laukuose tvarkingai surikiuotas morkų lysves – pasėta jau didesnė dalis šių daržovių.
„Šiemet pavasaris mums palankus, darbai einasi net sparčiau, nei planavome. Kol kas drėgmės lysvėse pakanka, o kaip bus kitą savaitę – matysime“, – palankių orų tikisi Sandra.
Pasukame į saugyklą, kur laikomas pernykštis derlius. Įėjus vidun – pašiurpsta oda. Čia temperatūra laikosi vos 0,6 laipsnio šilumos. Kad būtų išlaikoma prekinė morkų išvaizda – parinktas ir atitinkamas drėgmės režimas: „Morkų užteks iki Velykų. Po švenčių ištuštinsime sandėlius ir ruošime naujam sezonui. Tik iki 10 proc. savo produkcijos eksportuojame. Nors Lenkija garsėja dideliais ūkiais, jie mielai perka lietuviškas morkas, vertina mūsų kokybę.“
Patarė neimti karališkos šeimos pavyzdžio
Šiandieną Kuprevičiai dirba 140 ha, ūkyje ištisus metus pluša 26 darbuotojai. Virgilijui su Ilonai ūkį išauginti pavyko nuo kelių hektarų. Paklausta, kokia šiandien Sandros rolė ūkyje – ji sekundei susimąsto: „Jei būsima ūkio paveldėtoja yra pareigybė – tai ji man labiausiai tinka, – nusijuokia. – Tik tėčiui visada sakau, kad jis nedarytų man taip kaip Jungtinės Karalystės karalienė Elizabeth II savo sūnui Charlesui. Juk jam sosto reikėjo laukti daugiau nei 70 metų“.
Kuprevičių šeimos ūkis – šiandieną vienas stipriausių daržininkų sektoriuje. Visa tai sunkaus ir atkaklaus darbo rezultatas, ypač daug širdies į ūkį įdėjo šeimos galva – Virgilijus. „Kad ir kaip skambėtų, mano mama juokiasi: Virgilijaus pirma žmona yra morka, o ne Ilona“, – per dantį tėtį traukia Sandra.
Parduoti pelningą ūkį pasirodė kvaila
Nuolat kalbama, kad jaunimas kaime dirbti nenori ir nuo sunkaus darbo žemės ūkyje bėga neatsigręždami. Tačiau S.Rimdžiuvienė pasielgė priešingai. Vilniuje baigusi anglų filologijos studijas, vėliau įgijusi ir viešųjų ryšių magistro laipsnį, sėkmingą karjerą Vilniuje išmainė į gimtuosius Kėdainius. Dabar ji nebeįsivaizduoja savęs visą dieną sėdint prie kompiuterio barškinant klaviatūrą.
„Pati savęs klausiu, kodėl sugrįžau į Kėdainius. Ar aš pati to norėjau, ar nuo vaikystės man buvo talentingai įdiegta mintis, kad niekaip kitaip ir būti negali. Aš žinau, kiek mano tėvams kainavo laiko ir nervų sukurti ūkį. Būtų kvaila kažkam parduoti puikiai sustyguotą struktūrą. Nenorėjau į kitų rankas perduoti visos praktinės patirties“, – savo sprendimą eiti tėvų pėdomis aiškina Sandra.
Darbas šeimos ūkyje ne rožėmis klotas
Kad ir kaip viskas gražiai gali atrodyti iš šono, pašnekovė neslepia, kad vystyti verslą kartu su šeima – nemažas iššūkis. Per paskutinius penkerius metus būta visko: ašarų, pykčio, ėjimo skirtingomis pusėmis ir „nekalbadienių“. Pirmas bandymas įsilieti į ūkį nebuvo sėkmingas – teko atsitraukti.
Tačiau po penkerių bendro darbo metų Kuprevičiai susikalibravo, dukrai perleisti ir vienas atsakingiausių darbų – purškimai.
„Nuo to priklauso tolesnis augalų auginimas. Man labai patinka gilintis į šią sritį, suprasti, ko augalui reikia. Tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu pasakyti, kad šioje srityje žinau daugiau nei eilinis augintojas, – užtikrina ūkio paveldėtoja. – Man tėtis yra pasakęs: „Neįsivaizduoju, kaip anksčiau dirbome be tavęs.“ Man tai buvo didelis komplimentas.“
Dabar Sandra sau kelia ambicingą tikslą – siekia tapti stipria agronome, besispecializuojančia būtent daržininkystėje. Šiuo metu ji ieško nuotolinių studijų Nyderlanduose. „Šios srities profesionalų Lietuvoje labai trūksta. Visi agronomai nubėgo paskui grūdus“, – savo sprendimą argumentuoja ūkininkė.
Darbo grafiko neturi
Įsivaizduojantiems, kad žemdirbiai uždirba daug ir turi marias laisvo laiko – Sandra iškart šį mitą mala į miltus. Jei tik oras leidžia – dirbti tenka neskaičiuojant valandų, o darbo diena baigiasi tik išlydėjus paskutinį darbininką namo.
„Žemės ūkis nėra lengva sritis, o ypač moterims. Paprastai esame įpratę moterį matyti kaip šeimos židinio kurstytoją. Tuo tarpu agroversle viena pagrindinių dedamųjų dalių – oro sąlygos, kurių tu negali kontroliuoti. Visada turi būti ten, kur reikia būti, ir tiek laiko praleisti, kiek reikia.
Šeimai tenka susitaikyti, kad žmonos ar mamos ilgai nebus namuose. Šiandieną prabanga galiu vadinti tai, kad vis dar dirbu su tėvais. Jie su dideliu užsidegimu darbuojasi ir padeda man būti ne tik jaunąja ūkininke, bet ir žmona bei mama“, – atvirai kalba S.Rimdžiuvienė.
Darbą lydi nuolatinis stresas
Kuriant verslą po atviru dangumi, darbų kalendorių dažnai sujaukia orų prognozės. „Gali sudėlioti planus kaip tik nori, bet jei ryte nešviečia saulė, o lyja lietus – į tave žiūri 26 darbuotojai su klausiančiu žvilgsniu: ką šiandien darome?
Šiame versle labai svarbu turėti šaltą protą. Reikia užsigrūdinti, tačiau aš matau savo tėvus. Net ir po 25 metų jie stebėdami orus jaučia įtampą. Įsivaizduokite, pasėtų morkų sėkla laukuose brinksta, ji jau turėtų imti dygti, o vyrauja sausra. Gali kiek nori grūdintis, bet jei matai, kad 100 hektarų laukų džiūsta, miršta – stresas didžiulis“, – atvirauja ji.
Šiandieną Kuprevičiai su turima laistymo sistema gali palieti apie 70 proc. turimų laukų. Be papildomo laistymo pramoninis daržovių auginimas Lietuvoje jau nebeįmanomas.
Augintojams – trūkumas, pirkėjams – privalumas
Daržininkams taip pat tenka sukti galvą, kaip susitvarkyti su plintančiomis piktžolėmis, kenkėjais. Lietuvos daržininkai, palyginus su mūsų kaimynais lenkais ar pietuose daržoves auginančiais italais, graikais, žymiai labiau apriboti. Lietuvoje naudojamų augalų apsaugos priemonių spektras bent du kartus siauresnis.
„Tai, kas ūkininkams yra didelis trūkumas, pirkėjams – milžiniškas privalumas. Jie gali būti užtikrinti, kad lietuviškos daržovės užaugintos naudojant daug mažiau augalų apsaugos priemonių nei lenkiškos ar itališkos.
Be to, vartotojas įsivaizduoja, kad ūkininkas ištisai stovi laukuose su purkštuvu. Man nuoširdžiai keista, kad šis stereotipas vis dar toks gajus. Augalų apsaugos priemonės be proto brangios. Dar daugiau, jos kovodamos su piktžolėmis kelia stresą ir morkai, kopūstui. Jau ko, bet streso mes savo augalams tikrai nenorime kelti“, – užtikrina pašnekovė.
Ūkį lanko net amerikiečiai
Pavyzdingai tvarkomą Kuprevičių šeimos pamėgo lankyti ir užsienio delegacijos, pasisemti patirties užsuka net amerikiečiai.
„Jiems mūsų patirtis buvo tikrai įdomi. Tik besikeičiant informacija ir dalinantis patirtimi supranti, jog ne tu vienas susiduri su lygiai tokiais pačiais darbiniais ir netgi asmeniniais iššūkiais. Ir taip labai padeda“, – pripažįsta ūkio bendrasavininkė S.Rimdžiuvienė.