Pastaruoju metu Europos institucijose varstoma, kad reikia reformos – kad pačios ES šalys narės galėtų gauti joms skirtą ES Sanglaudos fondo ir Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) fondo krepšelį ir pačios nuspręsti, kaip jį paskirstyti.
Lietuvai tai būtų pražūtinga, ir apskritai bendroji žemės ūkio politika netektų prasmės.
Pavyzdžiui, jei Lietuvoje žemės ūkiui būtų palikta vos 10–20 proc. ES subsidijų, savaime suprantama, kad jokių žalinimo tikslų nepavyktų pasiekti.
Šiuo metu BŽŪP reglamente yra nurodyta, kiek kiekviena valstybė gauna pinigų pirmajam ramsčiui – tiesioginėms išmokoms, ir kiek – antrajam: kaimo plėtrai. Tiek tiesioginės išmokos, tiek kaimo plėtros investicinė parama yra finansuojama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2021–2027 metų Strateginį planą.
Sudrebėjo pamatai
Europos Komisijos planuojami žemės ūkio finansavimo pokyčiai nėra priimtini mūsų šalies ūkininkams, o ir žemės ūkio ministras Ingas Hofmanas laikosi nuostatos, kad jie yra grėsmingi.
„Iki šiol BŽŪP turėjo atskirą finansavimą, bet pastaruoju metu Europos Komisijoje atsirado kalbų apie tai, kad žemės ūkio finansavimo modelis galėtų būti kitoks. Tai būtų vienas bendras fondas, ir kiekviena ES šalis esą turėtų spręsti, kaip jį padalinti – kokias sritis finansuoti.
Tai kelia principinį klausimą: jeigu ES valstybės skirtingai finansuos savo žemės ūkį, ar išliks tuomet pati BŽŪP? Tikslai – lyg ir bendri, bet finansinės galimybės tiems tikslams pasiekti ES narėse taptų skirtingos.
Jeigu BŽŪP apskritai neliktų, Lietuvos ūkiai taptų nepajėgūs pasiekti numatytų tikslų.
Skirdama lėšų pirmajam ramsčiui – tiesioginėms išmokoms ES bendrija gali savitai kontroliuoti ūkininkus. Pavyzdžiui, šiuo metu didelis dėmesys skiriamas žaliajam kursui. Tad, pasinaudodami tiesioginėmis išmokomis, ūkininkai įpareigoja laikytis ir tam tikrų žalinimo reikalavimų.
Bet jei neliktų BŽŪP, neliktų ir šio įrankio tikslams pasiekti ir įgyvendinti“, – paaiškino ministras I.Hofmanas.
Jis sakė, kad įvairiuose susitikimuose su Europos žemės ūkio politikais jis pabrėžia savo, o kartu ir Lietuvos ūkininkų nuostatą – BŽŪP turi išlikti su savo atskiru ir stipriu finansavimu.
Grėsmė maisto kokybei
„Tai, ką sumanė EK, pirmiausia kelia grėsmę vartotojams, nes jie praras galimybę įsigyti geros kokybės maisto“, – patikino Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Martynas Puidokas.
Jis pats – jaunasis ūkininkas, ir, kurdamas savo grūdininkystės ūkį pasinaudojo parama pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano (SP), skirta jauniesiems ūkininkams įsikurti.
Dabar jis, dalyvaudamas sąjungos veikloje, gerai regi ir tai, kokių grėsmių kelia keičiama BŽŪP.
„Bendroji žemės ūkio politika turėjo tvirtą pamatą: ir tiesioginės išmokos, ir investicinė parama ūkiams skiriama tam, kad vartotojai – ES šalių gyventojai gautų kokybišką, saugų maistą.
Viso to pagrindas buvo ir, laimei, vis dar yra BŽŪP biudžetas, kuris paskirstomas pagal vadinamuosius pirmąjį ir antrąjį ramsčius.
Šiuo metu EK svarstoma, kad atskiro BŽŪP biudžeto esą reikėtų atsisakyti, įliejant jį bendrą įvairių reikmių finansavimo krepšį. Tai kelia pavojų, nes šalys – ES narės savo žemės ūkio politiką plėtotų skirtingais greičiais.
Mes jau regėjome tai per COVID-19 pandemiją, kai, pavyzdžiui, lenkų ūkininkai buvo valstybės daug labiau remiami nei Lietuvos ūkininkai. Taip gali nutikti ir panaikinus BŽŪP biudžetą.
Tai pavojinga ir ūkininkams, ir vartotojams, ir visau aprūpinimo maistu globaliai sistemai“, – paaiškino M.Puidokas.
Pasak jo, šiuo metu dar sunku būtų prognozuoti, kaip skirtingose Europos regionuose ir šalyse vyktų žemės ūkio plėtra ir kokios būtų tkių permainų pasekmės.
„Bet mes, žemdirbiai, regime realų pavojų – maisto importas iš trečiųjų šalių padidėtų, o kartu vartotojams sumažėtų galimybė gauti kokybiško maisto. Nes trečiosiose šalyse kokybei keliami kiti standartai, nei ES šalyse.
Tai ir tarša augalų apsaugos priemonėmis, ir prasta gamybos procese naudojamų medžiagų kokybė, ir net kitokie socialiniai standartai.
Juk ir dabar iš trečiųjų šalių atgabentas maistas ženklinamas ženklu, reiškiančiu, kad jis užaugintas ir pagamintas socialiai teisingai – neengiant darbuotojų. Vadinasi, tai egzistuojanti problema, kuri gali tik dar labiau paaštrėti“, – teigė M.Puidokas.
Tvarumas ir motyvacija
Pasak Mažeikių rajone, Užventės kaime kartu su šeima 700 ha žemės plote ūkininkaujančio Kęstučio Ukanio, EK sumanymas sulieti įvairioms sritims finansuoti skiriamą biudžetą į vieną Lietuvoje padarytų daug žalos.
„Mes dirbame tausodami aplinką. Ir dabar didžiausia baimė kyla dėl tų SP paramos lėšų, kurios yra teikiamos dotacijų forma – skiriamos įvairiems projektams įgyvendinti, ūkiams modernizuoti. Visa tai yra būtina norint tvariai ūkininkauti.
Tiesioginės išmokos juk priklauso nuo to, kokiose programose – kokiose SP priemonėse yra dalyvaujama: ar auginami tarpiniai pasėliai, ar taikomos beariminės technologijos, tiesioginė sėja. Visa tai svarbu saugant dirvožemį, kartu – ir aplinkosaugai.
Mes savo ūkyje seniai atsisakėme plūgų – neliko ariminės žemdirbystės. Bandome įvairius variantus – taikome ir tiesioginę sėją, jeigu dar pavyksta, tenka pereiti prie beariminės žemdirbystės.
Bet dabar gi EK bandoma visą šį tvarumo pamatą žemės ūkiui išmušti iš po kojų“, – kalbėjo K.Ukanis.
Pasak Pakruojo rajono ūkininko Gedo Špakauso, yra dar viena niša, kurią skaudžiai gali paliesti
žemės ūkio finansavimo pokyčiai.
„Kooperatyvai yra remiami per įvairias SP priemones – ūkininkai skatinami vienytis ir imtis gamybos bei taip kurto didesnę pridėtinę vertę.
Dabar gi kyla grėsmė, kad bendrame ES narėms tenkančiame biudžete kooperacijai nebebus skiriama dėmesio. Ūkininkai nenorės jų kurti, o nukentės pirmiausia juk vartotojai.
Šiuo metu gi kooperacijai finansuoti ES teikia prioritetą“, – sakė G.Špakauskas.
Iššūkių – į valias
Gegužės 14 d. Europos Komisija (EK), siekdama sumažinti administracinę naštą ūkininkams bei nacionalinėms institucijoms ir suteikti daugiau lankstumo valstybėms narėms, pateikė pasiūlymą keisti Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reglamentus.
Šis pasiūlymas yra dalis platesnės EK iniciatyvos „Žemės ūkio ir maisto produktų gamybos vizija“, kuria esą siekiama sukurti konkurencingą, atsparų ir tvarų ūkininkavimo bei maisto gamybos sektorių.
„Man atrodo, kad svarbu prisiminti, jog žemės ūkis yra tvirtas bet kokios kitokios veiklos pagrindas, nes tai susiję su apsirūpinimu maistu.
Europos Komisija visada skyrė esminį dėmesį skyrė žemės ūkiui, tad ir šiuo metu jam tenkančios lėšos sudaro didžiąją dalį ES narėms skiriamo finansavimo.
Be to, žemės ūkiui apskritai pastaruoju reikia daug dėmesio, nes kuo toliau, tuo didesnių jam kyla iššūkių, susijusių ir su geopolitika, ir su Rusijos karu Ukrainoje, ir su gamtos kataklizmais.
Regime, kad, nepaisant skiriamo finansavimo, ūkininkų pajamos nėra didelės, susiduriama su senėjimo iššūkiais, taip pat – ir kitais iššūkiais.
Todėl EK pateikė naują žemės ūkio viziją, kurioje stengėsi suderinti kuo įvairiausius tikslus: ekonominius, socialinius, gamtosauginius ir kitus. Didelė sudedamoji to dalis yra, pavyzdžiui, popierizmo sumažinimas, reikalavimų laikymosi supaprastinimas“, – taip situaciją apibūdino EK atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega.