„Noriu Jus informuoti, kad birželio mėnesį pradėsime viešą kampaniją, kurios metu sieksime, jog Jūs panaikintumėte išimtį, leidžiančią Lietuvoje paršelius kastruoti be nuskausminamųjų“ ir „Kadangi reikia Jūsų parašo, pakeičiančio Gyvūnų gerovės reikalavimus atliekant kai kurias veterinarines procedūras, kampanijos fokusas bus nukreiptas į Jus“. Į mane. Aišku.
Laišką parašė Gabrielė Vaitkevičiūtė, aktyvios ir efektyvios nevyriausybinės gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ vadovė.
Kadangi laiškas buvo skirtas asmeniškai man, kurį laiką dvejojau, ką su juo daryti. Abejonės išsisklaidė, kai gegužės 29 dieną visi tarnybos darbuotojai gavo panašius laiškus, kuriuose taip pat buvo informuojama apie būsimas akcijas, pažymima, kad „kadangi reikia tik vieno direktorės parašo“, kampanijos „fokusas bus nukreiptas būtent į ją.“ Darbuotojai laiške raginami būti „vidiniu balsu“, „paskatinti VMVT direktorę nedelsti ir kuo greičiau apsaugoti paršelius“ ar anonimiškai suteikti informacijos (galima ir „Signal“ programėlės pagalba).
Toks atviras spaudimas ties šantažo riba atvėrė vartus. Ką gi, pakalbėkim atvirai.
Pagrindinė visos kampanijos žinutė pagrįsta klaidingu teiginiu. „Viskas, ko reikia – vienas jos parašas“, rašoma organizacijos svetainėje. Netiesa. Taip, VMVT vadovas turėtų pasirašyti naują tvarką reglamentuojantį dokumentą, tačiau nei aš, nei bet kuris kitas mano vietoje, negali to daryti vienasmeniškai. VMVT sprendimų, turėsiančių įtakos vartotojų įpročiams ir reikšmingam šalies ekonomikos sektoriui, vienašališkai nepriima. Juo labiau, to nedaro asmeniškai tarnybos vadovė. Ne dėl to, kad vengtų atsakomybės – tiesiog taip veikia rinkos reguliavimo mechanizmai.
Europos Sąjungoje leidžiama be nuskausminamųjų naudojimo kastruoti paršelius iki 7 dienų amžiaus. Tai daroma dėl dviejų priežasčių: kastruotų paršelių mėsa neturi „kuilio kvapo“ ir paršeliai augdami yra kur kas mažiau agresyvūs. Pirmuoju atveju taikomasi prie vartotojų skonio, antruoju – apsaugomi kiti gyvūnai (tai ypač aktualu didelėse fermose).
Kadangi tokio amžiaus paršelių kastravimas gali būti vykdomas be nuskausminamųjų, todėl galima suprasti, kad tuo metu neseniai gimęs paršelis išgyvena siaubo ir skausmo kupinas akimirkas.
Europos Komisija kviečia naudoti alternatyvas - nekastruoti gyvūnų, o jų mėsą apdoroti kitaip, nei dabar, auginti kitokias gyvūnų rūšis, skiepyti skiepais, mažinančiais specifinį mėsos kvapą. Taikyti vietinę nejautrą ar imunokastraciją taip pat galima. Galima ir šiandien.
Kitaip tariant, tai nėra „arba-arba“ tipo problema, kurią sprendžiant viena šalis laimi, kita pralaimi. Čia galimi kompromisiniai variantai ir jų yra ne vienas. Viena bėda – visos suinteresuotos šalys turi susėsti ir mėginti tartis. Ne kelti ultimatumus, o tartis bei ieškoti galimybių kaip įgyvendinti aukštesniųjų gyvūnų gerovės standartų laikymąsi - realiai. Taisyklių pakeitimus galima „pasirašyti“, bet jų įgyvendinimą reikia ir užtikrinti. Siekiame eiti tikro pokyčio keliu.
VMVT yra ne kartą kalbėjusi ir su „Tuščiais narvais“, ir su kiaulių augintojais. Mes žinome šalių pozicijas ir matome bendro sprendimo perspektyvas. Jau ir šiuo metu daromi tam tikri veiksmai, siekiant pakeisti situaciją ir VMVT aktyviai tame dalyvauja. Pavyzdžiui, šiuo metu tariamasi dėl pilotinio projekto – keliuose ūkiuose ketinama auginti kiaules jų nekastruojant.
Tačiau tam, kad gimtų konkretus sprendimas ar keli pasirinkimo variantai, reikia visų suinteresuotų šalių diskusijos, kurią mes buvome ir esame pasirengę surengti. Ir jei šalims susitarti pavyktų, aš mielai padėsiu parašą dokumente, kuris pakeis pasenusią tvarką.